Grąžinti į Baltarusiją šių migrantų jau nepavyks, nes oficialusis Minskas sustabdė readmisijos sutarties veikimą su Europos Sąjunga. Tai reiškia, kad migrantai pas mus atvykti per Baltarusiją gali, o būti grąžinami į Baltarusiją – ne.
Kokie yra efektyviausi apsaugos nuo nelegalios migracijos būdai? Kaip elgiasi kitos valstybės, kai susiduria su dideliais migracijos srautais arba suplanuotomis trečiųjų valstybių atakomis siunčiant migrantus?
Norvegija sulaukė sirų ant dviračių
Šengeno erdvei priklausanti Norvegija su Rusija turi 197,7 kilometrų sieną ir vieną sienos perėjimo punktą Storskoge, per kurį 2015 metais dviračiais pradėjo plūsti pabėgėliai iš Sirijos bei kai kurių kitų valstybių. Dviračiais jie vyko, nes pasinaudojo teisės aktų spragomis: Rusija draudė sienos kirtimą pėsčiomis, o Norvegija neleido vežti migrantų be dokumentų automobiliais, todėl jie vyko dviračiais, kuriuos iškart numesdavo ir prašydavo politinio prieglobsčio.
Paprastai migrantų kelias iš savo šalies būdavo iš dalies legalus: iš pradžių jie gaudavo Rusijos vizą, o paskui kirsdavo Rusijos-Norvegijos sieną ir prašydavosi politinio prieglobsčio. Iš viso per gana gerai suplanuotą akciją iš Rusijos į Norvegiją tąkart pateko apie 5,5 tūkst. migrantų, kai kurie jų netgi turėjo laikinus leidimus gyventi Rusijoje.
Norvegijos institucijos nusprendė sugrąžinti dalį pabėgėlių Rusijai, jeigu jie turėjo Rusijos valstybės institucijų išduotas vizas arba laikinus leidimus gyventi šioje valstybėje. Ties sienos perėjimo punktu taip pat buvo pastatyta fizinė siena, bet jos ilgis siekia vos 200 metrų.
Migrantų plūdimas sustojo, kai Rusijos sienas kontroliuojanti Federalinė saugumo tarnyba (FSB) uždraudė trečiųjų šalių rezidentams, neturintiems galiojančios Šengeno vizos, patekti į pasienio zoną iš Rusijos pusės. Tai reiškia, kad tam buvo būtinas politinis sutarimas.
Į Norvegiją migrantai vyksta nebūtinai iš Rusijos, esama ir kitų migracijos kelių. Ši šalis yra vienas iš migrantų traukos objektų, nes išsiskiria gerove, gali suteikti gerai apmokamų darbo vietų.
Norvegijos migracijos politika gana griežta, ši valstybė aktyviai ir efektyviai grąžina migrantus į jų kilmės šalis, jeigu neranda pagrindo suteikti prieglobsčio savo šalyje. Prie to prisideda ne tik aiški šalies politika, visuomenės parama migrantų grąžinimo į kilmės šalis politikai, bet ir tikslios biurokratinės procedūros.
Su daugeliu valstybių, iš kurių išvykstama ieškant prieglobsčio, Norvegija sudaro dvišales readmisijos sutartis ir sustiprina jas aktyviais diplomatiniais bei asmeniniais ryšiais, teigiama Mastrichto universiteto išleistame leidinyje „Dealing with (non-)deportability. A comparative policy analysis of the post-entry migration enforcement regimes of Western European countries“. Paprastai be gerų dvišalių santykių readmisijos sutartys neturi didelės prasmės, nes kilmės šalis gali nenorėti aktyviai dalyvauti susigrąžinant savo piliečius.
Mokslininkai pažymi, kad Norvegija kai kuriose savo ambasadose užsienyje yra įdarbinusi ir migracijos pareigūnus – ši praktika dažniau taikoma šalyse, iš kurių labiausiai linkstama atvykti į Norvegiją prašytis prieglobsčio.
Dar viena Norvegijos, kaip ir kai kurių kitų šalių, taikoma praktika – atvykusių, bet prieglobsčio negavusių imigrantų išskyrimas iš visuomenės nesuteikiant galimybės legaliai dirbti, gauti išmokų, įgyti išsilavinimo ar naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tai skatina žmones, negavusius prieglobsčio, savanoriškai išvykti atgal į savo kilmės šalį, bet Norvegija taiko ir priverstinį grąžinimą – atvejai pasiskirsto maždaug po lygiai.
Į Suomiją nukreipti nepatekusieji į Norvegiją
Suomija 2015-2016 metais patyrė panašią situaciją kaip ir Norvegija. Kai Norvegija pareiškė nebeketinanti svarstyti migrantų, atkeliavusių per Rusija, prieglobsčio prašymų, iš Rusijos į Šengeno erdvei priklausančią Suomiją buvo suformuotas migrantų koridorius – iš viso apie 1700 žmonių.
Kaip studijoje „With Russia right across the border. Finland‘s security policy“, rašo Lenkijos Rytų studijų centro analitikas Piotras Szymańskis, labai tikėtina, kad tai buvo padaryta dalyvaujant Rusijos saugumo tarnyboms. Tokia išvada grindžiama tuo, kad migracijos srautai į Norvegiją ir Suomiją ėjo per kariniu požiūriu svarbų Rusijos Murmansko regioną, kuris yra nuolatinėje saugumo tarnybų priežiūroje, tad nelegali migracija būtų sunkiai tikėtina.
Tačiau Suomija šią problemą išsprendė dvišaliais susitarimais su Rusija. Po Rusijos agresijos Ukrainoje Helsinkis buvo apribojęs dvišalius santykius su Maskva, bet migrantų antplūdis privertė šios strategijos atsisakyti.
2016 metų pradžioje Suomijos prezidentas Sauli Niinistö susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir pasirašė susitarimą dėl migracijos iš trečiųjų šalių stabdymo.
Lenkijos Rytų studijų centro ekspertai, rašę apie Suomijos migracijos krizės suvaldymą, teigia, kad suomių ir rusų susitarimas pademonstravo Rusijos strategijos efektyvumą, kai pasinaudojant migrantais sugebėta priversti Europos Sąjungos šalį derėtis dvišaliais pagrindais ir taip susilpnintos Europos Sąjungos galimybės įgyvendinti bendrą politiką Rusijos atžvilgiu.
Reikia pastebėti, kad 2015 metais Suomija iš viso sulaukė rekordinio kiekio prieglobsčio prašymų – apie 32 tūkst., todėl baimė, jog į šalį gali būti nukreipta dar iki milijono migrantų iš Rusijos, nulėmė poreikį tartis su Maskva dvišaliu formatu.
Be to, Suomija dar nuo Šaltojo karo laikų turi tradiciją su Rusija ieškoti dvišalių išeičių sudėtingose situacijose, išskyrus išimtį gynybos politikos srityje. Tokia užsienio politika kartais vadinama finliandizacija ir reiškia dalinį savo veiksmų nepriklausomumo atsisakymą.
Vengrija panaudojo vandens patrankas, tvoras ir biurokratiją
Vengrija pasaulyje išgarsėjo kaip valstybė, kuri su asmenų iš trečiųjų šalių imigracija kovoja tiek teisėtomis, tiek neteisėtomis priemonėmis. Pagal „Eurostat“ duomenis, 2015 metais šalis sulaukė 174 tūkst. prieglobsčio prašymų ir buvo antra pagal populiarumą po Vokietijos. Tai jau nebuvo Maskvos ranka ar specialiai suorganizuotas procesas, dauguma migrantų į Europą pasuko dėl pilietinio karo Sirijoje ir teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ įsigalėjimo Sirijoje bei Irake.
Kovodama su migracija Vengrija apsitvėrė fizine tvora su spygliuota viela, o pro tvorą prasprūdusius migrantus atmušdavo ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis.
Ties siena su Serbija vengrai suformavo vadinamąjį tranzito koridorių: migrantai būdavo ilgiems laikotarpiams paliekami šioje zonoje tarp Europos Sąjungai nepriklausančios Serbijos ir Bendrijos narės Vengrijos.
Norint kuo labiau apriboti galimybę pateikti prieglobsčio prašymams, buvo nustatyta, kad tai galima padaryti tik tranzito zonoje, o jų priėmimo greitis sulėtintas iki minimumo. Pasak žmogaus teises ginančio Helsinkio komiteto, 2016 metais per dieną būdavo priimama vos po 10 prašymų. Tranzito zonoje įstrigę migrantai negalėdavo grįžti į Serbiją ar patekti į Vengriją, o sąlygos beveik niekuo nesiskyrė nuo kalėjimo.
Europos Teisingumo Teismas pernai gegužę paskelbė šią priemonę neteisėta. Reaguodama į šį sprendimą Vengrija teigė ir toliau ginsianti išorines Europos Sąjungos sienas, bet tyliai sutiko atsisakyti sulaikymo centrų migrantams tranzito zonoje.
Tačiau atsisakiusi tranzito zonų Vengrija įtvirtino kitą migraciją ribojančią sistemą, kuri lemia, jog pateikti prieglobsčio prašymą Vengrijos institucijoms išlieka labai sunku, o gal net neįmanoma. Kadangi patekimas į Vengrijos teritoriją užkirstas, siekiantieji prieglobsčio turi pateikti savo „ketinimų deklaraciją“ Vengrijos ambasadose Belgrade ar Kijeve. „Ketinimų deklaracija“ nėra prieglobsčio prašymas, bet pagal Vengrijos įstatymus, tai tarsi įžanga į prieglobsčio prašymą.
Kad kuo labiau apribotų migraciją, Vengrijos ambasados už Europos Sąjungos ribų stengiasi apriboti tokių „ketinimų deklaracijų“ priėmimą. Kaip straipsnyje „Lost in Transit: How Hungary Scrapped Asylum“ rašo leidinys „The Balkan Insight“, norėdami patekti į susitikimą ir pateikti savo deklaraciją žmonės turi laukti po keletą mėnesių, o pateikus – ji gali būti atmesta be motyvų, taip pat nėra galimybių sprendimo apskųsti. Tie, kuriems pavyksta sulaukti teigiamo sprendimo dėl „ketinimų deklaracijos“, gali būti perkelti į Vengriją, kur jau sprendžiama dėl prieglobsčio suteikimo.
Europos Komisijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijų teigimu, šie prašymų dėl prieglobsčio pateikimo apribojimai neatitinka Europos Sąjungos teisės, nes pasiprašyti prieglobsčio Vengrijoje iš esmės tampa neįmanoma.
Lietuva statys išmaniąsias sistemas ir tarsis su Iraku bei Turkija
Baltarusijai nusprendus atverti savo sienas migrantams į Lietuvą, mūsų šalies institucijos ėmėsi dvilypės strategijos. Viena vertus, stengiamasi veikti pagal Europos Sąjungos teisę, todėl migrantai yra pasitinkami, apgyvendinami Užsieniečių registracijos centre arba savivaldybėse, jų prašymai nagrinėjami išlaikant visas procedūras. Labai tikėtina, kad išnagrinėjus prieglobsčio prašymus, dalis migrantų bus grąžinti į kilmės šalis.
Kadangi Aleksandro Lukašenkos režimas sustabdė readmisijos sutarties veikimą su Europos Sąjunga ir sugrąžinti migrantų į Baltarusiją nepavyks – dėl to tariamasi su Turkija ir Iraku.
Irakas šiuo atveju svarbus, nes būtent iš šios valstybės į Lietuvą per Baltarusiją atvyksta dauguma migrantų. Turkijos pagalbos Lietuvai reikia identifikuojant daugumos atvykusių žmonių tapatybes, mat paprastai migrantų kelias legaliai driekiasi per Stambulą, Minską, o prieš patekdami į Lietuvą jie „pameta“ dokumentus.
Kaip informavo Užsienio reikalų ministerija, artimiausiu metu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ketina vykti į Ankarą ir Bagdadą, tačiau neatskleidžiama, kas bus siūloma mainais į pagalbą Lietuvai valdant nelegalius migracijos srautus ar grąžinant prieglobsčio negavusius asmenis.
Kita vertus, valdantieji kalba apie būtinybę mažinti Lietuvos patrauklumą migrantams, patikslintame valstybės biudžeto projekte pavyko surasti 11,5 mln. eurų sienos su Baltarusija padengimui išmaniosiomis sistemomis, netgi kalbama apie fizinio barjero – tvoros – statybas tam tikruose pasienio ruožuose.
Šiuo metu išmaniosiomis stebėjimo sistemomis padengta tik 38,6 proc. sienos su Baltarusija, nors Lietuvos siena su Rusija ir jūros siena padengtos 100 proc.
Norint pasiekti 100 proc. Baltarusijos pusėje kitiems metams reiktų skirti dar 26,5 mln. eurų. Jeigu tokį projektą norėtume baigti iki kitų metų pabaigos, šiais metais jau turėtų būti atlikti viešieji pirkimai, pasirašytos sutartys ir pradėti parengiamieji darbai. Tad laikas šiuo atveju nėra Lietuvos sąjungininkas.
Bet Valstybės sienos apsaugos tarnyba teigia, kad stebėjimo sistemos pačios vienos neužtikrina visapusiškos sienos apsaugos. Pasak tarnybos patarėjo viešiesiems ryšiams Giedriaus Mišučio, patikimai sienos apsaugai taip pat reikia pakankamo pasieniečių pareigūnų skaičiaus, taip pat transporto priemonių ir mobiliųjų sienos stebėjimo priemonių, apsauginių tvorų, efektyvaus bendradarbiavimo su policija ir kitomis institucijomis, spartesnio prieglobsčio prašymų nagrinėjimo, pakankamo finansavimo jau įdiegtų sistemų remontui ir atnaujinimui, migrantų judėjimo ribojimų, kol nagrinėjami prieglobsčio prašymai.
Kai kurios iš šių priemonių jau įgyvendinamos. Pavyzdžiui, Seimas ketina rinktis į neeilinę sesiją, kad galėtų pakeisti teisės aktus ir sutrumpinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimo terminus. Tiesa, Migracijos departamentas viešai teigė, kad nagrinėjant prašymus didžiausia kliūtis – žmonių trūkumas.
Premjerė Ingrida Šimonytė taip pat prabilo apie fizinio barjero diegimą. Jos teigimu, tai nebus mūro siena, bet kažkas panašaus į užtvarą.
Šiuo metu Lietuvą ir Baltarusiją 2,4 metrų aukščio tvora skiria tik 78 kilometrų ruože. Jeigu norėtume nutiesti barjerą per visą sieną, reiktų dar apytiksliai 508 kilometrų, nors kai kur fizinio barjero įrengimas būtų apsunkintas dėl gamtinių kliūčių arba paprasčiausiai pareikalautų neadekvačių išlaidų.
Vis tik, pasak Valstybės sienos apsaugos tarnybos, fizinis barjeras, net jeigu nebūtų ištisinis, padėtų geriau prognozuoti, kur sutelkti turimas pajėgas, kur tikėtis gausiausių sienos pažeidimų. Tarnybos manymu, norint užkardyti sienos pažeidimus, reiktų statyti apytiksliai 3-3,5 metrų aukščio tvorą su spygliuota, pjaunančia viela.
