Čia pabandysiu pakalbėti apie tai, kaip ir kur šį išsilavinimą įgyti. Senoviškai ar ieškant tam alternatyvų! Gamtoje yra proporcija, kurią pastebėjo italas V. Paretas, kad 20 % žmonių sukuria 80 % vertes, 20 % žmonių priklauso 80 % kapitalo, 20 % įmonės darbuotojų atlieka 80 % darbo, o 20 % visuomenės sumoka 80-90 % mokesčių.
Taip jau natūraliai yra gamtoje, bet didelė tikimybė, kad mokslais ir išsilavinimu šią proporciją galima kažkiek koreguoti. Besimokant gauname ne tik žinių, bet plečiasi ir pažinčių ratas, iš aplinkos, natūraliai, perimamos elgesio normos ir tokiu būdu galima koreguoji net savo prigimtines savybes. Taigi, apie viską po truputį.
Greičiausiai ir jums teko mokytis vidurinėje mokykloje ar kitose mokymo įstaigose pagal senovinį mokymo būdą, kai kiekvienas mokymo programos sudarytojas bandydavo įtikinti, kad galbūt jo dėstomų mokslų jums gyvenime prireiks labiausiai. Šiandien frazė: „galbūt tau šito kažkada prireiks“ neveikia, yra neaktuali ir labai tikėtina, kad tai daugiau niekada ir nepasikartos. Mes gyvename tokioje realijoje, kuomet iš savo telefono, kuris jau seniausiai net ne telefonas, o mini kompiuteris, turime tiesioginę prieigą prie visų pasaulio žinių.
Net super kompiuteriai praeitame amžiuje neturėjo tokio greičio, kokį turi dabartiniai telefonai ir kiti mobilūs įrenginiai. Gyvename laikotarpiu, kai vertinamas poilsis nuo informacijos ir netgi mokame pinigus tiems, kurie mums suorganizuoja infodetoksikacijos stovyklas, kuriose mus apriboja nuo bet kokio informacinio pasiekiamumo. Žodžių junginys „kažkada prireiks“ šiandieninėje kasdienybėje yra tikrų tikriausia informacinė šiukšlė. Gyvenant informacijos pertekliaus aplinkoje, reikalingos ne mūsų didžiulės, informacijos prikimštas smegenys, o greitis ir mokėjimas atsirinkti patikimus informacijos šaltinių klodus, kurie yra debesyse… Graudu, bet tokia realybė.
Prisitaikymas prie laikmečio
Mes galėtume rašyti raudonąją profesijų knygą, kur daugelis profesijų yra ant išnykimo ribos, panašiai kaip ir daugelis gyvūnų ar augalų, kurie yra RAUDONOJOJE knygoje. Pažangios mokymo įstaigos jau seniai tai žino, bet dar daugelis nesusimąsto, o gal ir nenori sau pripažinti, mojuodami pasenusiais ar mirusiais diplomais.
Beviltiškai ieško darbo pagal kompetencijas, kurios jau niekam nereikalingos. Išdidžiai teigia, kad „aš – baigęs“, bet pamiršta susimąstyti, kad „baigti“ negali niekada, nes gyvenimas nėra statiškas, viskas aplink per greitai keičiasi. Reikia nuolat mokytis, kelti savo kvalifikaciją, antraip tavo žinios – mirusios, o išsilavinimas – sustabarėjęs.
Stovintis vanduo rūgsta! Vietoje stovintys automobiliai genda ir nuvertėja! Dalis profesijų, kaip ir tie augalai ar gyvūnai, jau yra seniai išnykusios ir įrašytos raudonojoje profesijų knygoje. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai tiek daug profesijų miršta, bet lygiai tokiu pačiu greičiu atsiranda naujos. Tik spėk reaguoti į pokyčius!
Pavyzdžiui, tokia profesija kaip socialinių tinklų marketingistė, būtų neįsivaizduojama laikraščių klestėjimo laiku. Todėl viskas, kas susiję su laikraščiais, šiai dienai miršta, o kas susiję su socialiniais tinklais – tampa aktualu ir itin paklausu. Jei tokia profesija kaip socialinių tinklų marketingistas, būtų dėstoma senuosiuose universitetuose „senuoju, lėtuoju būdu“, tai per tą laikotarpį vieni soc. tinklai jau būtų numirę ir aktualiausi būtų kiti, kurie į mokymo programas net nebuvo įtraukti. Svarbiausi žmogaus prioritetai ir elgsena būtų pasikeitę, nespėjus jų apibūdini vadovėliuose.
ATSARGIAI! Jeigu jūsų profesija yra itin mažai kūrybiška ir labai labai struktūriška, jūs net neabejokite, kad į ją jau taikosi programišiai. Jeigu joje užsibūsite pernelyg ilgai, jūs liksite ne tik, kad be pyrago, bet ateityje – ir be duonos kąsnio.
Ir visgi, grįžkime prie dabartinės savišvietos, kaip pavadinau šį straipsnį. Kitaip tariant – vadinamojo neformaliojo ugdymo. Šiuo metu savišvietos keliu einantį žmogų aš vadinčiau kompetencijų ir žinių GURMANU. Tai yra tas žmogus, kuris nemato prasmės ilgai valgyti kompleksinių žinių kaip ir kompleksinių pietų. Toks žmogus ieškosi mentoriaus, greitų kursų ir profesijos gylio mokosi jau nuotoliniame darbe, kad ir mažesnius pinigus, bet dirba ir sukuria vertę, o ne kaupia taip greitai senstančias žinias už tėvų pinigus ar tūkstantines paskolas.
Tikros praktinės žinios, o jeigu dar gautos žaidimo forma ir su malonumu, išlieka ilgam, o visos grūdamos žinios ir laikomos nepanaudojant, kaip ir maistas, sulaukia vieno reflekso – atpylimo. Kiek dabar yra tokių, kurie mokosi „žinių GRŪDIMO“ principu, kur prašvinkusios žinios su seniai pasibaigusiu galiojimo terminu vis dar įtrauktos į „kompleksinių žinių“ paketus?
Tikrieji mokytojai
Kuo skiriasi tikras mokytojas nuo mokymo programos darbuotojo? Mokymo programos atstovas pyksta, kad yra mažai norinčių pas jį mokytis. Tuo tarpu tikrieji mokytojai žino, kad jų pareiga yra įkvėpti ir suformuoti norą siekti jo turimų žinių, bet nieku gyvų jų negrūsti.
Tikros žinios bei mokymasis yra užkrečiami it gerasis virusas ir jeigu paskaičiuotumėte, kiek jūsų gyvenime buvo tikrų mokytojų, tai būsite laimingas, jei suskaičiuosite bent iki penkių. Aišku, neskaičiuoju tų, kuriuos einant savišvietos keliu, kaip mokytojus, jūs atsakingai pasirinkote patys. Nuo to momento, aš tikiu, kad jūsų gerų mokytojų kiekis ženkliai padidėjo, nes rinkotės patys, o ne atsitiktinai gavote tą, kurį primetė mokymo įstaiga.
Mokinių skirtumai
Kiek daug tokių, kurie mokykloje prastai mokėsi ir jiems pranašavo prastą ateitį. Dažnas jų girdėjo vienokią ar kitokią frazę: „iš tavęs nieko neišeis“, „tau teks ne kas kitas, o tik gatves šluoti“ ir pan. (komentaruose, mieli skaitytojai, pasidalinkite savo patirtimi). Daugelis „negabiųjų“ turi dar ir psichologų užkabintas etiketes, kad jie neva kažkokie kitokie, nenormalūs.
Į šį sąrašą pakliūna jaunieji disleksikai, aspergerio ar kitą sindromą turintys asmenys ir visi kiti „psichopatai“. Taip pat kažkada kairiarankiai, kurie būtinai turėjo rašyti dešiniąja ranka, nes neva jiems to galbūt kažkada prireiks. Yra daug įvairių sutrikimų, bet ačiū Dievui, kad yra ir kitas sąrašas.
Pasaulyje daugybė žinomų menininkų, verslininkų, išradėjų, turinčių tuos taip vadinamus „sutrikimus“, bet jie, savo „nenormalumu“ pasiekė tiek, kad mes juos žinome, cituojame ir jie – tarsi žmonijos flagmanai, kurie prisidėjo prie žmogiškosios evoliucijos... Šie žmonės nuo vaikystės rinkosi savišvietos kelią. Kiek daug yra tokių žmonių, kurie per visas savo pamokas piešdavo automobilius, gaudavo itin prastus pažymius iš visų kitų dalykų, išskyrus automobilių piešimą.
Būtent tokie žmonės ir tapo pasaulyje žinomiausių auto koncernų automobilių dailininkais, nuo vaikystės einančiais savo savišvietos keliu. Jie žinojo, kad jiems nereikia nieko, išskyrus to, kas padės kurti naujus automobilius. Kiek daug yra tokių nuo vaikystės luošinamų vaikų, kurie buvo verčiami mokytis kompleksinių žinių. Jų kūnas tarsi atmesdavo brukalus ir juos pykindavo viskas, kas netiko jų svajonių ateičiai. Įsivaizduokite pienui, laktozei alergišką žmogų, kuris verčiamas valgyti pieno produktus(varškę, sūrį), nes neva kiti tai valgo, tai ir jiems turi būti skanu. Nors net ne skonyje esmė.
Rašau būtent per maisto alegoriją, kad geriau suprastume, kaip jaučiasi kūnas, kaip vimdo priverstinai maitinamas netinkamas maistas. Lygiai taip pat jaučiasi ir tie vaikai, kurie priešinasi tam, kas ne jiems skirta.
Mokymosi istorija
Grįžtame į mokslo istoriją. Kažkada seniai seniai, kai buvo knygų badas ir jos buvo labai brangios ar net visai nepasiekiamos, tik universitetuose būdavo itin retos mokslinės knygos, iš kurių buvo galima mokytis. Universitetų bibliotekos tuomet buvo žinių (knygų) lobynai. Didžiausios, turtingiausios bibliotekos ir būdavo tos vietos, kur buvo galimybė turėti tobuliausią išsilavinimą.
Šiandien dienai tos ir daugelis kitų bibliotekų yra tos, viešai prieinamos, vietos, kur net nebūnant universitetų studentu jūs, turėdami norą, turite prieigą prie viso informacijos lobyno. Taigi, žinių prieinamumas šiai dienai yra išspręstas. Čia nekalbu apie mediciną ir tiksliuosius mokslus, kur jų mokymosi kelias yra kiek kitoks, nes reikalingos laboratorijos ir prieigos prie kitos mokomosios medžiagos(pvz. mirusiųjų kūnų).
Išsilavinimas kitu kampu
Man išsilavinimas asocijuojasi su pačiu žodžiu LAVINIMAS. Dabar įsivaizduokite naują balioną ir kaip jį sunku maksimaliai pripūsti nesusprogdinus. Juk neatsargiau ir stipriau pūstelėjus – gali sprogti. Norint maksimumo, visada geriau pūsti per kelis kartus. Įpūti – išleidi, įpūti – išleidi, panašiai kaip mokymo etapuose. Ir nesvarbu kokias „dujas“ pūsi į tą galvą, ar tyrą orą, ar prašvinkusį, su naftalino priedu. Dar Albertas Einšteinas sakė, o gal ir citavo ankstesnius išminčius „Išsilavinimas yra tai, kas lieka pamiršus viską, kas buvo išmokta besimokant“...
Prisipažinsiu, man žmonės, kurie baigę aukštuosius mokslus – simpatiški ir mieli tik dėl tos vienos priežasties. Jie turi diplomą, kad jų smegenys yra pralavintos ir nesvarbu, kokiomis dujomis tai buvo atlikta… Šiandien, kaip ir anksčiau, išsilavinimas yra įrodymas to, kad smegenys yra pralavintos ir, jeigu jam kažkada tilpo pasenusios universiteto žinios, tai tiks ir naujos profesijos. Tik svarbu, kad jos nebūtų surambėjusios ar susprogdintas nuo pseudo mokytojų-dresuotojų bei, kad jos dar turėtų norą įgyti naujų žinių.
Svarbiausias gyvenimo mokytojas, kuris nesvarbu ar jaunystėje, ar tiesiog dabar išmokys vienintelio įgūdžio, kuris turi lydėti tave visą gyvenimą, tai – mokėjimas užduoti vis naujus ir naujus klausimus. Naujų klausimų atsiradimas ir yra tas natūralus savišvietos kelias. Tas žmogus, kuris jus išmokys šito įgūdžio ir bus jūsų pagrindinis mokytojas, nesvarbu, ką jūs ir kur mokintumėtės. Uždavinėkite klausimus ir ieškokite kompetetingiausio žmogaus, kuris galės jums atsakyti į visus jums rūpimus klausimus. Tik tuomet atsiras jūsų kelyje tikrieji ir didieji mokytojai, nes būtent tie mokytojai ir laukia tokių kaip jūs, tokių, kurie moka užduoti klausimus.
