Koronavirusui ir toliau siaučiant, nebetyli ir patys medikai. Vieni po kitų dalijasi sunkiais išgyvenimais iš darbo.
Prabilo Jungtinės Karalystės medikas – Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos (NHS) darbuotojas.
ANTRADIENIS
Ar leisime moteriai mirti vienai?
Mano pirmoji užduotis – susirasti tinkančias asmenines apsaugos priemones. Praleidžiu 10 minučių ieškodamas kaukės su tinkamu nosies spaustuku, kad nerasotų mano akiniai.
Laikydamiesi atstumo, susirenkame komandos pasitarimui – trys daktarai, vienas gydytojas konsultantas ir kelios seselės.
Situacija blogėja. Mus perspėjo, kad dėl personalo trūkumo, mums gali reikėti apsiimti ir skyriaus, esančio kitame ligoninės gale, į kurį reikia eiti apie 10 minučių, priežiūra. Tai tiesiog nepraktiška.
Rytui įpusėjant, tenka priimti daug sunkių sprendimų. Mielos senelės, kuriai apie 90, būklė yra kritinė. Bet ar ji miršta, ar ne? Ir ar mes galime įleisti jos šeimą atsisveikinti su savo motina? Tai tikra etinė dilema. Nenorime be reikalo rizikuoti jos artimųjų sveikata.
Galiausiai, nusprendžiame laukti. Tai nenuramina manęs, tačiau neturime laiko ilgiau galvoti.
Šiandiena dar labiau įtempta, nei įprastai, nes skyriaus gydytojas konsultantas izoliuojasi namuose, po to kai jo šeimos narys susirgo koronavirusu.
Taigi į pagalbą ateina kitas gydytojas konsultantas. Šis COVID-19 sirgo jau du kartus, bet pasakoja man, kad kaskart grįžęs namo, jis dar prie durų nusirengia drabužius, įmeta juos į skalbyklę ir eina tiesiai į dušą, nes bijo užkrėsti savo vaikus.
Nors ir dirbu su COVID-19 pacientais, nesu paskiepytas, ir esu dėl to įsiutęs. Paaukojau labai daug, kad būčiau čia. Mano tėvas rimtai serga. Tačiau dėl savo darbo, jo nemačiau jau devynis mėnesius.