Žemės resursus mes naudojame 1,75 karto greičiau nei jie gali atsikurti. Tiesa, žemės resursų perviršis gali virsti ne tik ekologine, bet ir ekonomine problema, nes ekonomika priklauso nuo „natūralaus kapitalo“ – išteklių, o jei jų nėra arba neužtenka, ims strigti pasaulinė ekonomika.
Šios ekologinės skolos našta kasmet didėja, dar septintajame dešimtmetyje mes pradėjome viršyti Žemės galimybes atkurti resursus. Nuo to laiko situacija blogėjo. Per paskutiniuosius 20 metų Žemės perviršiaus diena pasislinko apie du mėnesius. Ir šiais metais ji atėjo anksčiausiai nei kada nors anksčiau.
Gamta nebegali atkurti savo resursų, nes mes ją naikiname itin greitai. Miškai kertami dažniau ir daugiau nei kada nors anksčiau, štai Amazonės baseine kas minutę iškertama tiek miško, kiek jo tilptų į dvi futbolo aikštes. Geriamas vanduo taip pat nyksta tiesiog akyse, itin daug jo sunaudoja didėjantys miestai, žemės ūkis ir pramonė, o kylanti temperatūra reiškia, kad problemų daugėja ne tik ant žemės, bet ir vandenyje.
Blogėjanti ekologinė situacija veda link žmogui pavojingų momentų, tokių kaip miško gaisrai, kurių kasmet daugėja, arba geriamo vandens stygiaus, nuo kurio itin kenčia tokie milijoniniai miestai, kaip Keiptaunas Pietų Afrikoje ar Čenajus Indijoje.
Ekspertai skelbia, kad apie 1 milijoną gyvūnijos ir augalijos rūšių netrukus gali išnykti nuo žemės paviršiaus. Tiesa, šie pasikeitimai pirmiausia pasireiškia neturtingesniuose regionuose, visgi, jei visi gyventų taip, kaip JAV – mums reikėtų 5 Žemių resursų.
Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros centro docentas Gytautas Ignatavičius tv3.lt sakė, kad žmonės išties šiais metais išnaudojo daugiau resursų, nei Žemė gali atstatyti.
„Po kažkiek laiko Žemė gali atsistatyti, išsivalyti, bet tik tuo atveju, jei žmogus netrukdo. Bet žmonės naudoja daugiau resursų nei Žemė spėja atkurti, mes pažeidžiame balansą tarp atsikūrimo ir pereikvojimo. Tada gaunasi, kad miškai, žuvys, vanduo išnaudojami negrįžtamai. Dabar mes dar turime resursų, kuriuos galime panaudoti iš „negrįžtamojo rezervo“, bet mes jį ir naudojame. Visgi ateis laikas, kai tą resursą išnaudosime, artėjame link to“, – sakė mokslininkas.
Anot jo, Žemės turtai vieną dieną tiesiog išseks. Žmonių daugėja, gyvenimo lygis kyla ir natūralu, kad daugėja resursų išnaudojimas, pagauname daugiau žuvies, išnaudojame daugiau vandens.
„Kada viskas virs katastrofa dar nėra aišku, bet mes link to artėjame. Tiesa, kuriame alternatyvias ekologines technologijas ir yra viltis, kad sulėtinsime tą katastrofos artėjimą. Kenkia visa visuma, rodiklis skaičiuojamas pagal tai. Vienuose regionuose problema yra miškų kirtimas, kitur – oro tarša ar vandens stygius, žuvų pereikvojimas“, – sakė Vilniaus universiteto mokslininkas.
Tiesa, Lietuvos situacija nėra bloga.
„Mes gyvename subalansuotai, neturime taršios pramonės, žemės ūkis pas mus yra mažos taršos. Lietuva neturėtų skųstis, lyginant su kitomis šalimis. Tiesa, mus pasiekia globalios problemos – oro tarša, Baltijos jūros užterštumas“, – aiškino gamtos mokslų specialistas.
Visgi mes visi gyvename „po vienu stogu“, todėl gaisrai Portugalijoje ir cheminė avarija Kinijoje mums turi rūpėti taip pat, kaip ten gyvenantiems žmonėms.
Viskas, pasak meteorologės ir fizinių mokslų daktarės Audronės Galvonaitės, anksčiau ar vėliau pasiekia ir mus, todėl šylantis klimatas, audros ir užterštumas – visų mūsų reikalas. Kitaip tariant, gamta grąžina „skolas“ už mūsų darbus ir pradeda pildytis blogiausias klimato kaitos scenarijus.
Mokslininkė patikino, kad tropinis amaras ant mūsų medžių, nematytos žuvys ir nepakeliamai karštos vasaros naktys – klimato kaitos padariniai ir tokių siurprizų daugės.
„Pagaliau niekas nebeklausia, ar tikrai klimatas keičiasi, visi mato, kad pokyčiai išties vyksta. Matėme, kas darosi Prancūzijoje, kai iš dangaus krinta golfo kamuoliukų dydžio kruša ir ją vėliau kastuvais reikia kasti. Lietuvoje matosi karščio bangos ir drėgmės trūkumas, taip pat – nepastovus kritulių kiekis. Atsiranda svyravimai, kai vieną dieną būna 35 laipsniai, o kitą jau tik 16 laipsnių šilumos“, – kiek anksčiau naujienų portalui tv3.lt sakė ji.
Pasak mokslininkės, Lietuva kankina ir tropinės naktys, kai paros temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių temperatūros ir visi neišsimiega.
„Mums tai išgyventi dar sunkiau, nes klimatas Lietuvoje pakankamai drėgnas, turime ežerų, balų ir upių. Labai suintensyvėjo visi meteorologiniai reiškiniai, jei lyja – tai stipriai, padaugėjo krušos, perkūnijų. Lietuva niekada nebuvo sausrų kraštas, čia iškrisdavo daugiau kritulių nei išgaruodavo, nes nebuvo karšta. O štai dabar viskas atvirkščiai, Lietuva sausrėja, daugėja sausros laikotarpių, jie kartojasi“, – dėstė A. Galvonaitė.
Ji primena, kad 1992 m. buvo pasiektas sausros rekordas, kai sausra prasidėjo pavasarį ir baigėsi tik rudenį, o paskui staiga per kelias dienas išlijo kritulių normą, kurią turėjo išlyti per visą vasarą. O dabar sausros kartojasi vos ne kas antrus metus.
Jei anksčiau klimatas keisdavosi lėtai, tai užtrukdavo tūkstančius metų, dabar tie procesai yra pagreitėję.
„Viskas ėmė keistis apie 1970-uosius metus. Dabar kai kas pasikeičia ne per suaugusio žmogaus, bet per vaiko gyvenimą. Tai rodo vidutinės metinės temperatūros stebėjimai visame pasaulyje, temperatūra auga, šiame šimtmetyje nebuvo nė vienų metų, kad vidutinė metinė temperatūra būtų normali arba mažesnė. Visada yra aukštesnė ir ji auga, – apibendrino A. Galvonaitė.
