Ne vienas pamatęs Anos darbo rezultatą, kaip sako pati dailininkė, aikteli – žmonės žavisi piešinių realistiškumu ir dailininkės greičiu.
Anna žmogaus portretą pieštuku nupiešia per 20–30 minučių, priklauso nuo to, kaip žmogus sėdi, kokio ilgio ir spalvos yra jo plaukai. Jei plaukų spalva tamsi, kaip sako dailininkė, tenka ilgiau juos ilgiau tušuoti. Portretas pieštuku kainuoja 20 eurų.
Anna taip pat piešia ir iš nuotraukų, tiesa, jos turi būti kokybiškos ir atitikti specialius išmatavimus.
Talentą pastebėjo dar vaikystėje
Anna sako, kad piešti pradėjo dar vaikystėje. Jos tėtis ir senelis abu buvo dailininkai, tad dailininke tapo ir ji. Mergaitės talentas skleidėsi dar vaikystėje – jį lopšelyje pastebėjo mokytojos. Esą būdama dviejų metų Anna piešė visai kitaip nei jos darželio draugai.
Anna save atsimena piešiančią visą gyvenimą. Tai, kaip sako dailininkė, yra ugnis, neleidžianti sustoti ir skatinanti siekti daugiau.
„Visada noriu mokytis, noriu geriau ir geriau. Pati paprašiau, kad tėvai nuneštų dokumentus į dailės mokyklą, įstojau į dailės akademiją, o prieš tai suradau mokytoją Alfredą Šatą, kuris mane pamokė daugiau“, – tv3.lt pasakoja A. Lopucha-Vinauskienė.
Be piešimo Anna neįsivaizduoja savo gyvenimo – popierius, pieštukai ir pastelė ją lydi visą gyvenimą. Be to, Anna ir tapo.
„Žinau tiksliai, kam gimiau – aš gimiau piešti. Tuo metu aš gyvenu. Ne taip gyvenu kelionėse, valgant ar ką nors dar darant – tik piešdama. Piešiant laikas neegzistuoja, jis praeina akimirksniu“, – šypsosi dailininkė.
Pradžia reikalavo pastangų
Tačiau Anna pripažįsta, kad tam, jog piešti ne tik patiktų, bet iš to pavyktų ir užsidirbti – laiko reikėjo. Pirmus pinigus iš savo piešinių Anna užsidirbti pradėjo maždaug prieš 27 metus – 1994-aisiais.
„Baigiau akademiją 1991 m. Tai buvo labai sudėtingi metai, žmonės neturėjo už ką pavalgyti, o apie paveikslus net nebuvo kalbos. Nuo akademijos laikų turėjau drobių, dažų, tapiau. Atiduodavau paveikslus į dailės salonus, tačiau juos parduodavo per mėnesį ar du – pinigai nuvertėdavo. Paskui net neatsiimdavau pinigų už medžiagas“, – pradžią prisimena dailininkė.
Gyventi iš kažko reikėjo, todėl Anna rankų be darbo sudėjusi nelaukė – daug mezgė, taip pat dirbo tinklinio marketingo konsultante.
„Galiausiai suvokiau, kad 12 metų mokausi, tai kam aš ieškau sau naujos profesijos? Pabandžiau suderinti, tačiau ant dviejų kėdžių neišsėdėsi, reikėjo rinktis. Pasirinkau piešimą ir iš karto pradėjo eiti užsakymai“, – sako Anna.
Dar karjeros pradžioje Anna sako žinojusi, kad nori piešti tik portretus – gamta, medžiai, peizažai buvo ne jai. Nupiešti Anna gali viską, tačiau žmogaus veidas ir emocijos dailininkei atrodo įdomiausia.
O darbo priemonių, kaip prisimena Anna, iš pradžių Lietuvoje gauti net negalėjo, tad jų pirkti važiuodavo į Maskvą.
„Susižavėjau vienu tapytojo Krasausko pastele pieštu verkiančios mergaitės portretu, mane sužavėjo pastelės ir pradėjau piešti. Lietuvoje net nebuvo, kas tuo metu galėtų išmokyti, niekas nepiešė, tad piešiau pati. Per kraują, nes piešiama ant nulinio glaspopieriaus, pirštais trini. Nutrindavau pirštų pagalvėles iki kraujo“, – pasakoja Anna.
Kurį laiką moteris dirbo Maskvoje, o nuo maždaug 2000-ųjų kiekvieną vasarą atvyksta į Palangą.
1000 pieštukų per vasarą
Dailininkė yra kilusi iš Kauno, ten šiuo metu ir gyvena. Atvykusi į Palangą moteris su vyru nuomojasi būstą čia ir kiekvieną dieną piešia Palangos poilsiautojus. Dirbti kurorte jai padeda jos vyras – kol Anna piešia, vyras bendrauja su žmonėmis, atsako į jų klausimus.
Namie Anna sako turinti krūvas darbo – yra susikaupę daug ir nemenkų užsakymų iš užsienio šalių, tačiau visus juos moteris teigia atidėjusi, nes atvykti į Palangą ir čia dirbti jai labai patinka.
„Dailininkas, kaip ir muzikantas – socialinė profesija. Tau reikalingi žiūrovai, akys. Kada vienam žmogui, kuris užsakė, pieši, tai yra gerai, bet nepakanka. Čia turi tiesioginį kontaktą su žmogumi, kurį pieši. Aš mokiausi piešti iš natūros, o iš nuotraukos reikėjo mokytis dar. Tai visiškai kitas principas“, – pasakoja Anna.
Anna juokiasi, kad tiek, kiek per vasarą jai pavyksta nupiešti sėdint J. Basanavičiaus gatvėje, ko gero, nė vienas dailininkas Lietuvoje tiek daug nupiešti negalėtų.
Pernai Anna sako per dieną pasiekusi piešinių rekordą – nuo ryto iki vakaro pieštuku nupiešė 19 portretų. Suskaičiuoti, kiek iš viso per vasarą nupiešia žmonių, beveik neįmanoma, tad dailininkės vyras darbo rezultatus skaičiuoja popieriaus pakuotėmis.
„Pernai sunaudojo penkis pokus po šimtą lapų“, – šypsosi ir priduria, kad tai tik pieštuku pieštiems portretams – kur dar spalvoti, dvigubi portretai. Vien per vasarą J. Basanavičiaus gatvėje Anna sunaudoja apie 1000 pieštukų.
Rytais prieš atvykstant į J. Basanavičiaus gatvę dailininkė piešia iš nuotraukų. Žmonės iš viso pasaulio Annai siunčia savo nuotraukas ir prašo nupiešti portretus. Šiuo metu dailininkė yra gavusi užsakymą iš Londono, tačiau sulaukia užsakymų iš Meksikos, Australijos, Amerikos ir kitų šalių. Jau kurį laiką dirba su nuolatiniu klientu iš Baltarusijos.
Paauglystėje – sunkus išgyvenimas
Anna pasakoja, kad būdama 16 metų plaukiodama Kauno mariose neteko dešinės kojos. Ant paauglės užplaukė motorlaivis.
„Su draugais ėjome maudytis ir pamiršau nusisegti laikrodį. Atsilikau nuo draugų. Su kateriu pro šalį plaukė gelbėtojai. Tuo metu jie šventė gimtadienį, buvo išgėrę ir priplaukė prie manęs, sako: „O, mergaite, pasivėžinam“.
Draugai pamatė ir pradėjo šaukti, kad jie nuo manęs atstotų. Tarp jų prasidėjo konfliktas, gelbėtojai ėmė mušti irklais, tie irklus čiupo. Kad ištrauktų irklus, gelbėtojai įjungė variklį. Aš tik pamačiau artėjantį katerio galą, išsigandau ir panėriau. Nežinau, kaip po sraigtu pateko kojos. Pajaučiau, kad nebevaldau kojų, trenkė ir per ranką. Stebuklas, kad pati išnėriau“, – įvykį prisimena Anna.
Ištraukus merginą į krantą ji neteko daug kraujo. Kraujavo abi kojos, viena buvo sutraiškyta taip, kad matėsi styrojantys kaulai. Šią koją ligoninėje teko amputuoti, o kitoje šiuo metu yra likę 16 siūlių.
Pati Anna sako, kad išgyveno per stebuklą – buvo netekusi labai daug kraujo ir jei būtų praradusi sąmonę, būtų nebeišgyvenusi.
Todėl ir vidurinę, ir dailės mokyklą Anna baigė jau turėdama kojos protezą.
„Stojau į dailės akademiją, manęs nenorėjo priimti dėl kojos. Pagalvojo, kad nepajėgsiu be kojos mokytis. Tikrai buvo sunku, pablogėjo sveikata, tame buvo tiesos, bet tai ne jų problemos, o mano. Man tai daug kainavo, bet sugebėjau“, – šypsosi Anna.
Moterys prašo „ištiesinti“ plaukus
Berodydama savo piešinių ir paveikslų nuotraukas Anna šypsosi, kad širdžiai mieliausi portretai yra jos sūnaus, nors dailininkė yra piešusi ir gerai žinomų lietuvių veidus.
Pavyzdžiui, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis jau kelerius metus iš eilės užsuka paspausti ranką už Anos sukurtą portretą.
Anna neslepia, kad kai kurie žmonės turi ypatingų užgaidų portretams. Moterys dažniausiai nenori, kad portrete matytųsi raukšlės, odos nelygumai.
„Vyrai prašo padaryti grandinę storesnę, daugiau plaukų. Moterys nori daugiau ir puresnių plaukų, kad būtų be raukšlių ir spuogų. Merginos prašo ištiesinti plaukus. Būna, kad paauglės turi labai daug kompleksų, savotiškai jas išgydau, kai pamato save gražesnę“, – pasakoja Anna.
Kai kurios moterys, pasak Anos, portretuose prašo nupiešti didesnius vėrinius, o dar pasitaiko ir tokių, kurie paprašo į portretą „įklijuoti“ kokį nors aksesuarą.
Anna yra gavusi prašymų vyro portrete atvaizduoti prabangų laikrodį. Tokiu atveju žmonės atsiunčia dvi nuotraukas – veido ir laikrodžio.
Dailininkė sako, kad žmonės pastaruoju metu keičiasi, jiems daug įtakos daro socialiniai tinklai. Jei anksčiau skvere aplink Aną ant laiptų kaip amfiteatre susėdę ją stebėdavo žmonės, tai šiuo metu visi skuba.
„Kai baigdavau piešti, plodavo. Pasisukdavau, nusilenkdavau, padėkodavau. Maždaug ketveri metai to nebėra. Pribėga, paklausia ir bėga toliau“, – sako Anna.
