• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Karantinas buvo tikras išbandymas daugybei Lietuvos žmonių, tai, kad kasdienis gyvenimas tapo itin nelengvas pajuto ir maistą sunkiai besiverčiantiems žmonėms dalijančios valgyklos. Socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ vadovas Miroslavas Seniutis pripažįsta, kad karantino paskelbimas, poreikis greitai persiorientuoti ir staiga beveik keturis kartus padidėjęs valgytojų skaičius privertė sunerimti. 

25

Karantinas buvo tikras išbandymas daugybei Lietuvos žmonių, tai, kad kasdienis gyvenimas tapo itin nelengvas pajuto ir maistą sunkiai besiverčiantiems žmonėms dalijančios valgyklos. Socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ vadovas Miroslavas Seniutis pripažįsta, kad karantino paskelbimas, poreikis greitai persiorientuoti ir staiga beveik keturis kartus padidėjęs valgytojų skaičius privertė sunerimti. 

REKLAMA

Tiesa, nė vienas iš „Betanijos“ valgyklos net ir karantino metu neišėjo be maisto paketėlio, o tie, kurie negalėjo patys ateiti iki valgyklos, maisto davinio sulaukė namuose. Karantinas privertė ne tik pergalvoti darbo metodus, bet davė ir teigiamų dalykų. M. Seniutis pripažįsta, kad maisto tiekimas į namus sunkiai vaikštantiems žmonėms yra itin gera praktika, kurios jie nenorėtų atsisakyti ir pasibaigus pandemijai. 

Kokia dabar yra padėtis „Betanijoje“? Kaip greitai pasikeitė situacija paskelbus karantiną?

Pokyčiai prasidėjo iškart, nes mums reikėjo vos paskelbus karantiną perorganizuoti savo paslaugų teikimą, nebegalėjome daugiau žmonių priimti viduje, valgykloje, kurioje žmones maitinome iki tol. Iki karantino kasdien „Betanijos“ valgyklos salėje susiburdavo apie 100 žmonių. 

REKLAMA
REKLAMA

Žmonės valgydavo susėdę prie stalų visi kartu. Paskelbus karantiną visą maitinimą teko perkelti į lauką, pasitikti juos lauke. Nutarėme dalinti maisto paketėlius į namus. Pirmos dienos buvo gana chaotiškos, pradžioje atrodė, kad žmonių sumažėjo. Manau, žmonės tiesiog nesuprato naujos tvarkos, buvo išsigandę eiti į gatvę. 

REKLAMA

Visgi jau po kelių dienų žmonių skaičius pradėjo augti, po kelių savaičių skaičius lyg ir stabilizavosi, bet paskui vėl šoktelėjo.

Seku žmonių srautus, kiek, kada ateina, tai pirmosios dvi savaitės buvo kuklesnės, o paskui tiesiog žmonių daugėjo. Dabar jų pamaitiname beveik 400, kai anksčiau tai buvo 100 žmonių. Tiesa, dabar maitiname tik du kartus per savaitę, ruošiame maisto paketus, darome didesnes karšto maisto porcijas. 

REKLAMA
REKLAMA

Taip darome vien todėl, kad žmonėms nereiktų kasdien čia važinėti, norime sumažinti jų judėjimą, nes didelė dalis čia ateinančių – rizikos grupės asmenys, senjorai. 

Iki karantino į „Betaniją“ kasdien ateidavo apie 100 žmonių. Ar kasdien užsukdavo tie patys lankytojai? O gal jie keitėsi? Nes štai dabar Jūsų pagalbos reikia beveik 400 žmonių. 

Tai buvo tie patys žmonės. Jie kasdien ateidavo visą laiką, žinoma, per metus dalis jų pasikeisdavo. Vieni susirasdavo darbo, kiti, ypatingai vyresnio amžiaus, mirdavo. Todėl kasmet mūsų valgykloje pasikeisdavo apie 10-15 proc. lankytojų, bet tai tikrai nebuvo itin drastiški skaičiai, pokyčiai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet štai šiuo metu labai pagausėjo naujų žmonių. Ateina tie, kurie anksčiau tikrai neateidavo. Iš beveik 400 žmonių, kurie čia užsuka du kartus per savaitę, tik apie 150 yra tie, kurie ateidavo iki karantino.  

Šiuo metu dalijame maistą ir pas save kieme ir pristatome į namus. Dalis tų, kurie maisto paketus gauna į namus, yra mūsų senesni lankytojai, o kita dalis nauja, dažnai tų žmonių kaimynai.

REKLAMA

Kaip Jus atranda žmonės? Ar galima tiesiog ateiti ir paprašyti valgyti, jei esi alkanas, ar yra kokių nors reikalavimų? Taisyklių? 

Reikalavimų nėra. Taip, mes paprastai registruojame žmones, kurie pas mus ateina, bet tik tam, kad žinotume skaičių, galėtume orientuotis, kiek maisto porcijų reikia pagaminti. Šiuo metu kiekvieną antradienį ir penktadienį apie 180 žmonių ateina į mūsų kiemą pasiimti maisto.

REKLAMA

Po to, kai jie gauna savo porciją, mūsų savanoriai juos pakalbina, paklausia, ar šie jau užsiregistravo, nori užsiregistruoti, pasidalyti savo kontaktais su mumis. Žmonės gali apsispręsti, nori ar nenori su mumis dalytis savo kontaktiniais duomenimis.

Jei jie palieka savo telefoną, mes jiems paskambiname [neįgaliems, vyresnio amžiaus žmonėms ar nakvynės namų gyventojams] ir pasiūlome maistą pristatyti į namus. Tada jau savanoriai jiems gabena maistą į namus, nereikia laukti eilėje prie mūsų valgyklos. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas tie šimtai naujų žmonių, kurie pasibeldė į Jūsų valgyklą karantino metu? Ką jie veikia? Kaip apie Jus sužinojo?

Mes nedarėme jokių viešinimo kampanijų. Neturime tiek pinigų. Visgi, žmonės atvažiuoja pas mus iš įvairių Vilniaus rajonų, net iš ten, kur jau yra labdaros valgyklų. Nežinau, kodėl jie atvažiuoja, bet spėju, kad neteko darbų, pabuvo namie, matyt, baiginėjasi santaupos, senka viltis. Tada belieka ateiti prašyti maisto. 

REKLAMA

Tiesa, jaunų žmonių pas mus ateina mažai. Vos keletas. Daugiausia maisto prašo pensininkai arba tie, kuriems iki pensijos liko labai mažai. Tiesa, labai keista yra tai, kad dalis vyresnio amžiaus žmonių atsisako maisto į namus, jie nori ateiti patys ir jį pasiimti.

Gal tai įprotis, o gal tikėjimas, kad niekas jais nepasirūpins, jei jie patys savimi nepasirūpins. Paradoksas, bet mes įkalbinėjame vyresnius žmones, kad jie čia neateitų, siūlome produktus pristatyti į namus, bet ne visi sutinka. Žmonėms, kuriems labai reikia kažką gauti, svarbu „įjungti“ pasitikėjimą, kad jis tikrai gaus tai, ko jam reikia. Todėl jie ir nori eiti ir gauti patys, stovėti eilėse.

REKLAMA

Karantino pradžioje žmonės turėjo mažai sąmoningumo, vangiai suprato, kad virusas kelia rimtą grėsmę. Ateidavo be kaukių, stovėdavo eilėse. Tiesa, kiek vėliau jau ėmė dėvėti kaukes, bet ateiti ir stovėti eilėje vistiek nevengia. 

Stebint atėjusius žmones matosi, kurie čia ateina pirmą kartą, o kurie – ne. Pirmus kartus ateinantys žmonės nedrąsiai stovi eilėse, muistosi. Bet yra ir tokių, kuriems ateiti čia yra normalu, gal net įprotis. Jie čia turi savo bendruomenę, bičiulius, pasiima maisto ir dar stovi už vartų, šnekučiuojasi. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Maisto į „Betaniją“ ateina patys įvairiausi žmonės. Tikrai nėra taip, kad čia renkasi tik tie, kurie neturi namų. Be namų gatvėje likę žmonės sudaro tik apie 10-15 proc. visų mūsų valgyklos lankytojų. Tiesa, tai apklausos, darytos prieš karantiną, rezultatas. 

Visi kiti, kurie ateina paprašyti maisto, turi kur gyventi, dažnai – gauna pensijas. Pensininkų pas mus iki krizės ateidavo beveik 60 proc. Dažnai tai vieniši senoliai, kurie neturi artimųjų ir neišgali nusipirkti maisto po to, kai sumoka komunalinius mokesčius už butą. 

REKLAMA

Ar numanėte, kad prasidėjus karantinui „Betaniją“ užplūs didžiulė banga naujų lankytojų? Ar tam ruošėtės?

Ne, tikrai ne. Daugiausiai žmonių, kiek mums iki šiol teko pamaitinti, buvo prieš porą metų. Tai buvo žiemos laikas, šventės, todėl maitinome apie 200 žmonių, bet tikrai ne tiek, kiek maitiname dabar. 

Tai yra tikras išbandymas mums. Personalo ir savanorių nepadaugėjo. Visgi savanorių pakanka, bet personalui daug streso, reikia prisitaikyti prie naujų procedūrų, tvarkos, naujų savanorių.

REKLAMA

Per kiekvieną maitinimą esame mes, penki darbuotojai ir sulaukiame 6-8 savanorių pagalbos. 

O kaip yra su maistu? Iš kur jo gaunate? Ar maisto pakanka, nes susiduriate su rimtais iššūkiais, kai staiga reikia pamaitinti keturis kartus daugiau žmonių, nei anksčiau. 

Mes esame „Maisto banko“ partneriai. Jie koordinuoja paskutinės dienos galiojimo maisto produktų dalijimą organizacijoms, kurios padeda žmonėms. Mes gauname iš „IKI“ parduotuvių maisto, bet šiuo metu paprašėme, kad mums priskirtų papildomų parduotuvių.

REKLAMA
REKLAMA

O mes atrinkę ir išrūšiavę tą maistą paskirstome žmonėms. Papildomų produktų tikrai reikėjo, visgi tas maistas, kurį gauname iš „IKI“, nėra toks, iš kurio paprastai pagaminsi vieną ar kitą patiekalą. Ten yra labai skirtingi produktai, jų kiekiai.

Todėl mes papildomai ieškome tam tikrų maisto produktų. Anksčiau iš „Maisto banko“ akcijų gaudavome kruopų ir makaronų, kurie sudarė mūsų karštų patiekalų pagrindą. Bet, kaip žinote, šiais metais akcija nevyko ir mes nieko negavome. 

Taigi, prašėme pagalbos, tiek maistu, tiek pinigais. Reikia pasakyti, kad paramos tikrai sulaukėme ir tokios, kokios net nesitikėjome.

Nuo karantino pradžios pavieniai žmonės mums paaukojo apie 2 tūkst. eurų. Anksčiau tiek aukų sulaukdavome gal tik per metus. O ir žinios, kad mums reiktų pagalbos plačiai netransliavome, paskelbėme tik „Facebook“, kad priimtume pagalbą maistu ar pinigais, jei būtų norinčių prisidėti. 

Atsirado ir įmonių, kurios mums padėjo maisto produktais, tarkime, koldūnais. Vieną maitinimą darėme būtent iš to. Dar bendradarbiaujame su vienu fondu, kurio veikla susijusi su grožio industrija. Jie mums tiekia higienos priemones ir dezinfekavimo skysčio parūpino. 

Kaip ruošėtės karantinui? Pirkote kaukes, priemones ar sulaukėte paramos, savivaldybės pagalbos? Ar jus kas nors prisiminė, kai prasidėjo karantinas?

REKLAMA

Iš savivaldybės mes sulaukėme šiokios tokios paramos, bet tai buvo gerokai pavėluotas gestas, kaukių sulaukėme praėjus beveik mėnesiui nuo karantino pradžios. Tai rūpinomės patys, pasikliovėme geros valios žmonėmis.

Tikrai padėjo įvairios įmonės, privatūs asmenys. Jie mums tiesiog nupirko kaukių, dezinfekavimo skysčio ir popierinių rankšluosčių. Tiesa, dalį pirkome ir patys. Taip pat reikėjo ir vienkartinių indų, maistas dalijamas juose. 

Koks maistas pasiekia žmones? Ką jie valgo?

Kaskart mes improvizuojame, bet stengiamės, kad karštasis patiekalas būtų iš mėsos, kruopų ir daržovių. Visada stengiamės, kad žmogus gautų kotletą, dešrelę ar vištos dalį kartu su kruopomis, daržovėmis. Norime, kad tai būtų šiltas ir pilnavertis maistas.

Na, o į maisto paketus, kuriuos dalijame, dedame tai, ką tą dieną gauname. Tai būna patys įvairiausi produktai: duona, vaisiai, pieno produktai. Savanoriai, kurie rūšiuoja stengiasi, kad pakete būtų kuo įvairesnių dalykų. 

Produktus gauname dalijimo dienos rytą, tada vyksta rūšiavimas, dalį produktų išmetame, bet tokių būna vis mažiau.

Ar buvo momentų, kai pritrūkote maisto?

Buvo, žinoma. Štai paskutinius porą kartų sulaukėme 60 daugiau žmonių, nei prieš tai. Negalėjome to numatyti, todėl teko improvizuoti. Nesinori išleisti atėjusius žmones be maisto, nuvilti.

REKLAMA

Visgi paskutiniesiems atėjusiems teko ne tokie dideli maisto daviniai. Sudėjome vietoje iš to, ką turėjome, iš savo sandėlio „santaupų“. Tai žmonės gavo kruopų, konservų. Buvo svarbu, kad šį tą gautų.

Kas kartą ateina vis daugiau žmonių, tiesa buvo laikas, kai buvo beveik stabilu, daugėjo pamažu. Bet štai po paskutiniojo ilgojo savaitgalio žmonių labai padaugėjo. 

Ar žmonės, ateinantys maisto, linkę jį kaupti? Gal vyrauja baimės, kad jo neužteks, neliks?

Taip vyksta visą laiką, ne tik krizės metu. Tie, kurie ateina čia, nori gauti daugiau maisto, nei, galbūt, reikia. Bet tas noras gauti daugiau atsiranda ne iš gero gyvenimo.

Kita vertus, visi mes norime daugiau, nei reikia, tik kituose dalykuose, ne maiste. Tai bendras poreikis, bet matome tai tik pas šiuos žmones. 

Kaip manote, kokia situacija bus pasibaigus karantinui?

Nežinome, kaip bus. Truputį bijome, nežinome, kaip reikės visus tuos žmones sutalpinti į valgyklą, kurioje iki šiol maitinome 100 žmonių.

Matyt reiks daryti dvi pamainas, stebėti ar žmonės ateina, ar jiems dar reikia mūsų pagalbos. Tiesa, vieną gerą dalyką šis karantinas tikrai atnešė, vykdome maisto pristatymą į namus, anksčiau to nedarėme, bet norėtume tai pratęsti, nes tikrai yra žmonių, kuriems reikia tokios pagalbos. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų