Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Tyrimų ir plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Zina Kitrienė dalinasi tekstu apie tai, kaip senovėje buvo spėjami orai ir koks mūsų laukia vasario mėnuo.
Spėjo ne tik trumpalaikius orus
Visi esam girdėję liaudiškų orų spėjimų. Dalis jų nukreipti į netolimą ateitį, tokie kaip šie, žiemiškieji: jei naktį šerkšnas, diena bus graži; varnos medžių viršūnėse pranašauja didelį šaltį; Saulė su „ausimis“– prieš šaltį; varnos rėkia prieš pūgą.
Yra ir nukreiptų į tolimesnę ateitį, pavyzdžiui: per Martyną (lapkričio 11 d.) teška, per Kalėdas braška arba Martynas kala, Kalėda ardo; per Kalėdas šalta, per Velykas balta; sausis šaltas, liepą bus karšta; jei vasarį nuolat laikosi šalčiai, bus karšta vasara ir t. t.
Prognozavo orus net barsukas
Vienas iš plačiai žinomų spėjimų, paplitusių ne tik Lietuvoje, yra žiemos pabaigos „prognozavimas“ pagal viduržiemio (sausio 25 d.) orus, tiksliau – pagal Barsuko elgesį šią dieną. Ir čia kyla klausimas net apie patį spėjimą. Štai etnologas dr. Libertas Klimka sako:
„Savo oloje prabunda Barsukas. Miegalius iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti, tada smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas – ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas.
Jei bus apniukę, Barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada ne greitai sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas.“
Tačiau Suvalkijoje tikima, kad jei tą dieną šviečia Saulė, išlenda Barsukas iš urvo, pamato savo šešėlį, išsigąsta ir neria atgal į urvą miegoti – bus ilga žiema. Na, o jei apsiniaukę, išeina pasivaikščioti, miegai išsilaksto ir nebegrįžta į guolį – greitai ateis pavasaris.
Amerikoje pranašauja švilpikas
Analogiškas prietaras gajus JAV ir Kanadoje, tik čia pasikliaunama švilpiku – barsukai šiame žemyne negyvena. Beje, švilpikas iš urvelio išlenda ne sausio 25 d., bet vasario 2 d. ir ši diena JAV vadinama Švilpiko diena. Švilpikui suteiktas Phil‘o vardas, o pats spėjimas artimesnis suvalkietiškajam: jei vasario 2 dieną iš urvo išlindęs švilpikas pamato savo paties šešėlį, grįžta snausti toliau – tai reiškia, kad žiema truks dar šešias savaites.
Jei gyvūnas nemato savo šešėlio, negrįžta į urvą – tuomet laukia šiltesni, tarsi ankstyvą pavasarį, orai. Pensilvanijoje ceremonija vyksta ankstyvą vasario antrosios rytą, tik pakilus Saulei, apie pusę aštuonių. Frakais ir cilindrinėmis skrybėlėmis pasipuošę vyrai švilpiko prognozuojamus orus stebi nuo 1886-ųjų. Tiesa, amerikiečių švilpiko prognozės tikslumas siekia tik 45 proc.
Kas atspės tiksliau?
Ką gi, grįžkime į Lietuvą, ir tegul kalba faktai – pažiūrėkime, kuris spėjimas arčiau teisybės. Sąlyginai juos pavadinkim Etnologo (E) ir Suvalkietiškuoju (S). Priminsime, kad žiema prasideda, kai pastovi vidutinė paros oro temperatūra nukrinta žemiau 0°C, o baigiasi, kai oro temperatūra pakyla ir laikosi virš 0 ºC. Sutarsim, kad oro temperatūrai pakilus virš nulio iki vasario 20 d. laikysime, kad žiema baigėsi anksti.
Pradžiai paimkime paskutinę „tikrą“ žiemą, 1995/96 m., kai žiema prasidėjo lapkričio viduryje (pajūryje gruodžio pradžioje), nebuvo atlydžių, buvo daug sniego, nutirpusio tik balandžio mėnesį, ir žiema pasibaigė kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Paėmėme tris meteorologijos stotis, kuriose matuojama Saulės spindėjimo trukmė ir kurios reprezentuoja Lietuvos rytinę ir centrinę dalis bei pajūrį: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Štai kiek laiko švietė Saulė 1996 m. sausio 25 d. ir kada tais metais baigėsi žiema:
Taigi 1996 m. viduržiemis buvo saulėtas visoje Lietuvoje, o žiema tęsėsi gana ilgai – pasitvirtino Suvalkietiškasis spėjimas.
Kitą įsimintiną pernykštę žiemą (2019/20 m.) įvertinti sudėtingiau, o tiksliau – neįmanoma, nes žiema taip ir neprasidėjo. O kas neprasideda, tas negali ir pasibaigti. Tiesa, 2020 m. sausio 25-ąją didžiojoje šalies dalyje buvo apsiniaukę.
Pabandykime peržvelgti XXI a. viduržiemius vienoje vidurio Lietuvos dalį atspindinčioje Kauno meteorologijos stotyje. Darome prielaidą, kad jei Saulė švietė ilgiau nei 1 valandą, Barsukas išlindo būtent jai šviečiant ir pamatė savo šešėlį.
Ką gi, XXI amžiuje dažniau pasitvirtino etnologo dr. L. Klimkos variantas (60 proc).
Klimato kaitos įtaka
Gali būti, kad tokį rezultatą lemia sparti klimato kaita – iš senų žmonių girdime, kad žiemos būdavusios gilios ir šaltos, o žiemą šaltos dienos dažniau būna saulėtos – didesnė tikimybė, kad ir viduržiemį dažniau šviesdavo Saulė nei būdavo apsiniaukę.
O gal turėtume visai kitokius rezultatus, jei būtų tiksliau apibrėžtas pats barsuko stebėjimo procesas – neturime ne tik vieno Barsuko „sinoptiko“ ir kompetentingos stebėjimo komisijos (kaip yra Pensilvanijoje), bet ir tikslaus laiko, kada Barsukas atsibunda ir išlenda iš savo urvo. Gali būti, kad 2000, 2002, 2004 ar kitais metais, kai Saulės spindėjimo trukmė buvo trumpesnė, Barsukas išlindo tada, kai dangus buvo apsiniaukęs…
Kaip bus šiais metais?
Remiantis Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro duomenimis, prognozuojama jog vasario mėnesio oro temperatūra turėtų būti 1°C žemesnė nei vidutinė daugiametė šio mėnesio oro temperatūra, kuri yra -2,5 °C, o kritulių kiekis iki 10 % didesnis už daugiametę normą (42 mm).
Nuo šunų iki kopūstų
Portalo tv3.lt kalbintas etnologas L. Klimka pasakoja, kad prieš atodrėkį galima buvo sulaukti ne vieno šilumos pranašo.
„Prieš atlydį, šuo sniege voliojasi išėjęs jau į kiemą, varnos žeme vaikšto, kapstosi po sniegą, apšarmoja akmenys. Kopūstų, kuriuos laiko statinaitėj, jų skysčio lygis pakyla statinėj aukščiau.
Yra daugybė tokių aplinkos požymių, netgi garsas sklinda skirtingai prieš šaltį ir prieš atlydį“, – pasakoja L. Klimka.
Jo teigimu, daugybė žmonių dar ir dabar pajaučia orų permainas iš anksto, jiems apie tai praneša sąnarių skausmas.
