„Mano asmeninis patarimas: jei esat protingi, jeigu nenorit atbukti, bandykit to išvengti. Žinoma, jei jau tikrai žinot, kad eisit atlikti karo tarnybos, tada pasiruoškit fiziškai ir stipriai pasikaustykit psichologiškai“, – pokalbio pabaigoje paklausus, ko palinkėtų besiruošiantiems atlikti tarnybą, sausį kalbėjo Juozas.
19-metis vaikinas su manimi kalbėjosi du kartus – sausio pabaigoje ir dabar. Tąkart Juozas bijojo kalbėti apie problemas kariuomenėje savo vardu, prašė neminėti tam tikrų faktų apie jį, nes bijojo būti identifikuotas vadų – esą jie gali pradėti į vaikiną žiūrėti kitaip – duoti daugiau darbo, fizinės veiklos. Ir pokalbio pabaigoje sausį pakvietė dar kartą pasikalbėti po tarnybos: vaikinas svarstė, kad situacija ir jo nuomonė bus pasikeitusi.
Pirmą kartą kalbant Juozas pabrėžė, kad nėra eilinis „verktinis", nes visus fizinius normatyvus išlaikė puikiai, todėl dėl fizinės parengties jis problemų neturėjo.
„Dažnai skaitydami tokio pobūdžio straipsnius pradeda įsivaizduoti fiziškai nepajėgius, verkšlenti tesugebančius vaikinus“, – pastebėjo vaikinas.
Dabar, Juozui baigus karo tarnybą ir susisiekus su manimi, jis jau nebijo kalbėti viešai. Naujienų portalui tv3.lt jis papasakojo savo nuviliančią patirtį kariuomenėje: apie intelektualių žmonių trūkumą, apie kalėjimo žargoną ir tarp vadų, ir tarp karių, apie tai, kad maisto trūkumas pasijaučia net fiziniais negalavimais, bei apie visą kitą, vaikino manymu, kariuomenėje esantį absurdą. Bet apie viską nuo pradžių.
„Nebent labai blogas pilietis gali tapti kažkiek garbingesniu“
Kaip sako Juozas, viena iš paskatų, kuri jį motyvavo eiti į kariuomenę, buvo žiniasklaidoje ir reklamose formuojama nuomonė, kad kariuomenėje ugdomas patriotiškumas, formuojamos garbingo piliečio savybės. Tačiau, pasak Juozo, tai, kas reklamuojama, skiriasi nuo realios situacijos viduje.
„Aš visai kitam ruošiausi. Nes, kaip savo amžiuje, laikau save gana apsišvietusiu žmogumi. O čia atėjęs radau nesubrendusį bendravimą, kalėjimo žargoną ir tarp karių, ir tarp vadų. Ir man čia gana sudėtinga.
Aš išėjau iš mokyklos, ir man toks jausmas, kad patekau tarp dar labiau nesubrendusių žmonių, negu buvau prieš tai. Tad mane tai labiausiai atėjus šokiravo. <...> Šiaip žmonės čia sutaria, bet būna, kad apsistumdo, pasikeikia, pasiunčia negražiai ir taip toliau.
Tai nėra kažkokia labai garbinga įstaiga, kaip mums perteikia žiniasklaida dažnai. Nes kai sako, ateik į kariuomenę, išbandyk save, tapk garbingu piliečiu, nežinau… Čia nebent labai blogas pilietis gali tapti kažkiek garbingesniu, bent mano asmenine nuomone“, – patirtimi sausį dalijosi Juozas.
Dabar vaikinas sako, kad jo nuomonė nuo tada nepasikeitė. Maža to, kaip jis pats teigia, kariuomenės įtaka jį paveikė neigiamai.
„Aš ir pats, būdavo momentų, pradėdavau keiktis, nes ganėtinai daug streso buvo kariuomenėje, buvo daug uždavinių, kuriuos reikia atlikti greitai ir tiksliai. Ir ne man vienam taip atsitiko.
Taip pat nemažai žmonių, kurie iki tarnybos nerūkė, pradėjo rūkyti.
Tiesiog nebūdavo ką veikti, tokia aplink kultūra buvo, pasidavė. Kai kurie pradėjo keiktis. Kai gyveni kartu su dešimt tokių žmonių, o ir vadai neretai tokie būna, tai ir imam iš jų pavyzdį, nes neva turime iš jų mokytis. Tai taip ir gaunasi, kad jei neturi stuburo, tai labai lengvai galima paslysti.
Žinoma, pas mus buvo žmonių ir su priklausomybėmis, ir su teistumais, tai jiems tikrai pridėjo drausmės. Tiesa, nežinau, kaip jiems sekasi dabar“, – patirtimi dalijasi savanoris.
Juozas pastebi, kad anaiptol ne visi kariuomenės aplinkos žmonės buvo mažiau intelektualūs. Pasak jo, buvo keli žmonės, su kuriais jis bendravo, taip pat pasitaikė ir vadų, kurie rodė gerą pavyzdį.
„Po kariuomenės liko keli draugai, su kuriais palaikome ryšį iki šiol. Jie buvo panašūs į mane, kurie sunkiai pritapo, kurie iš gyvenimo nori kažko daugiau. Tikrai noriu pažymėti, kad ne visi kariuomenėje yra kvaileliai, tikrai yra išsilavinusių žmonių, yra gerų vadų“, – pastebi savanoris.
Nuo neigiamos aplinkos bandė atsiriboti intelektualia veikla
Juozas sako, kad tarnyboje daug skaitė, mokėsi kalbas, žaidė šachmatais – ir visa tai tam, kad galėtų atsiriboti nuo neigiamos aplinkos.
Savanoris taip pat pastebi, kad iki tarnybos gyveno labai disciplinuotai ir propagavo sveiką gyvenimo būdą, kurio ritmas „išsimušė“ iš karto pradėjus tarnybą.
„Aš prieš kariuomenę žymiai daugiau sportavau, prisižiūrėjau mitybą, savo sveikata labai rūpinausi, daug bėgiojau, daug skaičiau. Aišku, čia per laisvą laiką irgi galiu tuo užsiimti, bet jo nėra daug. Ir čia nebeturi pasirinkimo, turi gyventi pagal grafiką. Iš esmės atėjęs čia patekau į tokią komforto, vegetacijos zoną, kurioje būdamas nesu labai patenkintas, asmeniškai netobulėju“, – sausį sakė Juozas.
Dabar, baigęs tarnybą, savanoris sako, kad bando grįžti į buvusią formą ir įsibėgėja į buvusį ritmą. Nors pripažįsta, kad tai daryti nelengva.
Sunku ne tik emociškai, bet ir fiziškai
Pasak savanorio, jam tarnyboje buvo sunku ir fiziškai – vaikinas sako su maistu negaudavęs pakankamai reikiamų medžiagų, nuo ko sunegaluodavo.
„Daugumai čia maisto užtenka, bet aš manau, kad yra absurdiška, kai 1,60 m mergina valgyti gauna tiek pat, kiek 2 metrų vaikinas. Tai man, asmeniškai, kaip aukštam žmogui, to tikrai neužtenka“, – pasakoja Juozas.
Tiesa, maisto kokybe vaikinas nė kiek nesiskundžia, tačiau abejoja, kad gauna visas reikiamas medžiagas.
„Valgiaraštis sudarytas mitybos specialistų, porcijoje turėtų būti 4000 kalorijų, nors aš tuo smarkiai abejoju“, – sausį svarstė Juozas.
Vaikinas pasakojo, kad trumpam iš tarnybos grįžus namo mėgindavo kompensuoti maistines medžiagas, nes dėl jų trūkumo nuolat kankindavo raumenų spazmai.
„Grįžęs namo visada atsivalgau kaip kupranugaris (juokiasi). Nes, pavyzdžiui, po grįžimo iš namų, į savaitės galą, maisto trūkumą pradedu jausti fiziškai, prasideda mėšlungiai. Visa laimė, kad parsivežiau vitaminų: kalio, vitamino D, tai kiek gelbėja“, – sausį kalbėjo vaikinas.
Dabar kalbant Juozas prasitarė, kad dėl netinkamos mitybos tarnybos pabaigoje patyrė dar sunkesnius sveikatos negalavimus – dažnai sutrikdavo virškinimas, vaikinas vemdavo.
„Aš nežinau, kodėl taip nutiko. Galvoju, kad kai valgai tiek laiko labai greitai ir gana didelį kiekį maisto, ir jis yra vienodas, tai ne man vienam taip atsitiko ir pradėjo skrandis streikuoti“, – kalba Juozas.
Nebandė kelti problemų į viešumą, nes bijojo
Dabar kalbantis su Juozu, jis sako, kad visą tarnybos laiką nemėgino išsakyti savo pastebėjimų apie problemas kariuomenėje. Vaikinas teigia, kad tarnyboje mėgino likti nepastebėtas, nes, esą, jei tik kariuomenėje pradedi reikšti nepasitenkinimą – užsitarnauji vadų nemalonę.
„Kariuomenėje, kaip viena moteris iš vadų pasakė, kad „Iniciatyva nužudo iniciatorių“. Tai kariuomenėje yra tokia sistema. Čia ieškoti teisybės neapsimoka, nes jei būtum viešai ieškojęs teisybės, tai tavo gyvenimo sąlygos kariuomenėje taptų žymiai prastesnės. Nes tie žmonės, kurie buvo pastebėti, jiems tekdavo daryti daugiau darbų, kaip ir engdavo, jiems tekdavo daugiau sportuoti.
O kol tu kariuomenėje, ypač šauktiniuose, turi būti nepastebėtas. Ypač, jeigu nori ramiai praslysti, ramiai praeiti tarnybą“, – patirtimi dalijasi savanoris.
Apklausos neinspiruodavo pokyčių
Kaip sako Juozas, tarnyboje būdavo vykdomos apklausos apie kariuomenę, tačiau, pasak vaikino, po jų niekas nesikeisdavo, o kartą, kaip pats sako, vadai iš apklausos rezultatų išsijuokė.
„Būdavo, kad duodavo anonimines apklausas ir nežinodavo, kas ką rašo, tai ten parašydavome, kas ką galvoja.
Bet po tų apklausų niekas nesikeisdavo. Jos būdavo apie tarnybą, vykdavo visos kariuomenės mastu, taip kad nelabai pokyčių jausdavosi. Aš atsimenu, kai buvo viena apklausa, gavus jos rezultatus, tai vadai tiesiog išjuokė tuos rezultatus ir niekas nepasikeitė“, – pastebi vaikinas.
Svajojo stoti į karo akademiją, dabar renkasi mediko kelią
Juozas iš karto po 12 klasės parašė prašymą savanoriškai atlikti karo tarnybą. Vaikinas sako, kad po mokyklos turėjo tik trumpalaikį vasaros darbelį, todėl eidamas į kariuomenę neturėjo, ko prarasti.
„Taip sugalvojau, nes nebuvau susidėliojęs aiškių gyvenimo planų. Mokydamasis galvojau stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, todėl po mokyklos nusprendžiau save išbandyti ir pasižiūrėti, kaip ta kariuomenė atrodo.
Prieš tai domėjausi kariniais dalykais, tad man tai atrodė ganėtinai žavu“, – sausį kalbėjo vaikinas.
Pasak Juozo, atlikęs tarnybą ir pamatęs situaciją kariuomenės viduje, jis nė nesvarsto stoti į karo akademiją ir žada rinktis mediko kelią.
Kariuomenė: elgtis privaloma pagal Karių etikos kodeksą
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas majoras Gintautas Ciunis atsakyme portalui tv3.lt rašo, kad karių etiketą Lietuvos kariuomenėje reglamentuoja Karių etikos kodeksas.
„Tai – LR Krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintas dokumentas, kuriuo privalo vadovautis visi Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys kariai tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu. Pagal jį kiekvienas karys privalo saugoti kario garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų kario vardo, neatlikti, neskatinti ir netoleruoti elgesio, žeminančio žmogaus orumą, taip pat veikti sąžiningai ir laikytis bendrųjų visuomenės ir karių mandagumo taisyklių. Kodekse taip pat numatoma, kad karys su kitais asmenimis bendrauti privalo mandagiai ir dalykiškai, visose situacijose išlikti santūrus ir taktiškas, nevartoti necenzūrinių žodžių, taip pat tobulinti savo kalbos ir bendravimo kultūrą. Šio etikos kodekso laikymosi kontrolę kariuomenėje užtikrina visų lygių vadai, apie įtariamus pažeidimus visų pirma reikia informuoti juos.
Lietuvos kariuomenė yra profesionali valstybės saugumą užtikrinanti institucija, griežtai besivadovaujanti Konstitucija, įstatymais ir vadovybės įsakymais. Lietuvos kariuomenėje nėra jokių „subkultūrų“, nėra toleruojamos jokios nestatutinių santykių apraiškos. Tačiau svarbu ir tai, kad kariuomenė yra didelė organizacija, kuri nėra uždara ar izoliuota, joje tarnauja žmonės, kurie yra dalis tos pačios visuomenės, todėl natūralu, gali pasitaikyti pažeidimų, kurie, vadovaujantis Karių drausmės statutu, visuomet yra atitinkamai įvertinami“, – atsakyme rašo mjr. G. Ciunis.
