Branduoliniai ginklai tarptautiniuose santykiuose praktiškai nuo pat jų atsiradimo buvo laikomi efektyvia priešininko atgrasymo priemone. Kai abu priešininkai savo arsenale turi branduolinių ginklų, jie vengia juos naudoti vienas prieš kitą, nes suvokia, kad priešininkas smogs atgal. Tai būtų abipusis susinaikinimas.
Didžiausios branduolinės valstybės pasaulyje yra JAV ir Rusija, jos abi savo dispozicijoje turi apie 90 proc. viso pasaulio branduolinių galvučių, rašoma Federation of American Scientists straipsnyje.
Rusija pasaulyje išsiskiria tuo, kad savo koncepcijoje yra nutarusi naudoti branduolinį atgrasymą net ir konvencinio ginkluoto konflikto metu, jeigu dėl to kyla pavojus valstybės egzistavimui. Kitaip tariant, net ir tradicinio karo atveju, jeigu tai grėstų valstybės egzistavimui, Rusija pasiliko teisę panaudoti branduolinį ginklą pirmoji. Tai apibrėžiama dokumente „Pagrindiniai Rusijos Federacijos branduolinio atgrasymo strategijos politikos principai“.
„Bet kaip jie supranta valstybės žlugimą, tai šiokių tokių interpretacijų reikalas. Pavyzdžiui, režimo žlugimas yra valstybės žlugimas ar ne? Toks įdomus variantas. Kaip jie vertina valstybę? Kas gresia valstybės išlikimui pagal Rusijos interpretaciją? Bet jie yra aiškiai įtraukę, kad net konvencinių ginklų naudojimas prieš Rusiją, jeigu tai gresia valstybės išlikimui, gali būti atsakomas branduoliniu smūgiu. Šios tezės sukėlė daug diskusijų, kad rusai leidžia sau galimybę pirmieji panaudoti branduolinį ginklą“, – pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
Pasak jo, Rusija į savo karinių mokymų scenarijus yra įtraukusi taktinio branduolinio ginklo panaudojimą kaip konvencinio mūšio dalį, kai gresia pralaimėjimas arba kai tai vertinama kaip paskutinė galimybė eskaluoti konfliktą iki tokio lygmens, kad būtų priešininkui parodyta, jog kitas žingsnis bus tik galutinis masyvus apsikeitimas branduoliniais smūgiais. Tai vadinama strategija „eskaluok, kad deeskaluotum“.
Taktiniai branduoliniai ginklai yra mažesnės smogiamosios galios ir mažesnio nuotolio nei strateginiai branduoliniai ginklai.
Jeigu Rusija kraštutiniu atveju nuspręstų panaudoti taktinį branduolinį ginklą prieš Ukrainą, tai JAV sukeltų galvosūkį kaip reaguoti, nes oficialiai Jungtinės Valstijos yra įsipareigojusios branduoliniu skydu dengti tik NATO sąjungininkes, taip pat Australiją ir Japoniją, Pietų Korėją.
„Tie JAV įsipareigojimai užtikrinti branduolinį atgrasymą yra gana platūs, bet aišku, ne visam pasauliui. Tarkime, jeigu panaudojamas prieš Ukrainą, amerikiečiai neturi tokio įsipareigojimo ginti Ukrainą branduoliniu ginklu. Čia irgi yra pilka zona, kur nėra aiškaus amerikietiško atsako strategijos, ką daryti, jeigu branduolinis ginklas būtų panaudotas kažkur kitur“, – sako T. Janeliūnas.
Branduolinis atgrasymas – kas tai?
Šiuo metu pasaulyje yra devynios branduolinį ginklą turinčios valstybės, tačiau JAV ir Rusija valdo apie 90 proc. visų branduolinių galvučių, nors tikslus branduolinių galvučių skaičius nėra aiškus, nes tai valstybių paslaptis. Branduolinį ginklą taip pat turi Kinija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Izraelis, Pakistanas, Indija, Izraelis, ir Šiaurės Korėja. Branduolinį ginklą pasigaminti siekia ir Iranas.
Branduoliniai ginklai buvo išrasti ir išvystyti Šaltojo karo metais, kai JAV ir Sovietų Sąjunga lenktyniavo viena per kitą, kuri kurią nugalės. Branduolinis ginklas pasaulio istorijoje buvo panaudotas vienintelį kartą prieš Japoniją, kai JAV siekė pabaigti Antrąjį pasaulinį karą.
Branduolinis ginklas iš esmės skirtas priešininkų atgrasymui, nes užpuolęs branduolinį ginklą turinčią valstybę priešas galėtų tikėtis branduolinio smūgio, todėl egzistuoja pagrįsta viltis, kad net nesiryš pulti.
„Esminis tikslas juos turėti yra tam, kad niekas jų nenaudotų prieš tave, visų pirma, o kai kuriais atvejais, kad tai būtų atgrasymas prieš bet kokią ataką prieš tavo šalį. Mažesnės šalys, tokios kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, branduolinį ginklą vysto tam, kad būtų savotiškai apsaugotos nuo invazijos ar potencialaus pralaimėjimo prieš didesnę galią, tam kad išliktų režimas. Tokiu atveju branduolinis ginklas yra laikomas tokia paskutine priemone, kuris yra tarsi draudimo polisas prieš didesnes karines galias, kurios šiaip jau galėtų įsiveržti, nuversti valdžią, režimą ir panašiai“, – sako profesorius T. Janeliūnas.
Šaltojo karo metais ir dabar didžiausios branduolinės valstybės yra JAV bei Rusija, todėl pagrindinė konkurencija išlieka būtent tarp jų. Kad branduolinis atgrasymas veikia, iš dalies parodo ir NATO nenoras nustatyti virš Ukrainos neskraidymo zoną, nes tai reikštų dominavimo užsitikrinimą Ukrainos oro erdvėje, Rusijos oro gynybos sistemų naikinimą ant žemės, orlaivių palydėjimą arba numušimą, o tai būtų susidūrimas su branduoline valstybe.
„Šiuo atveju mes kalbame apie susidūrimą ore su branduoline galia, kas yra Rusija. Tai iš principo reikštų NATO įsitraukimą į konfliktą“, – portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ teigė NATO generalinio sekretoriaus asistentas Giedrimas Jeglinskas, paklaustas apie neskraidymo zonos nustatymą Ukrainoje.
„Principas yra iš esmės vienodas abiem šalims. Išlaikoma tiek branduolinių pajėgų, kad jų užtektų atsakyti branduoliniu smūgiu net į pirmą galingą ataką branduoliniais ginklais. Tam branduoliniai ginklai yra išskaidomi į keletą skirtingų pajėgų: yra balistinės raketos, povandeniniai laivai ir strateginiai bombonešiai tam, kad net sunaikinus dvejas iš šių trijų pajėgų pirmu smūgiu, užtektų kažkurios trečios smogti atsakomąjį smūgį. Šita strategija vystoma iš esmės nuo Šaltojo karo vidurio tiek tobulinant balistines raketas, tiek povandeninius laivus ar strateginius bombonešius, kad priešininkas neturėtų jokios galimybės išlikti nepažeistas po to, jeigu jis sugalvoja inicijuoti branduolinį smūgį pirmas“, – pasakoja T. Janeliūnas.
1972 metais JAV ir Sovietų Sąjunga sudarė Priešraketinės gynybos sutartį: abu priešininkai susitarė uždrausti vystyti masyvias priešraketinės gynybos sistemas, apimančias visą valstybę, išimtis padaryta tik sostinėms. Šiuo atveju buvo susitarta, kad abu priešininkai bus pažeidžiami, turės vienodas sąlygas ir negalės laisvai vienas kitam grasinti, o jei grasins – rizikuos sulaukti antrojo branduolinio smūgio.
Pasak T. Janeliūno, ši logika išliko ir po Šaltojo karo, tačiau George W. Busho prezidentavimo metais amerikiečiai 2002 metais nusprendė nebetęsti Priešraketinės gynybos sutarties galiojimo. JAV norėjo dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas Europoje ir tokį savo sprendimą motyvavo siekiu apsisaugoti nuo tokių valstybių kaip Iranas ar Šiaurės Korėja. Rusams tai labai nepatiko, nes griovė visą atgrasymo logiką.
„Realiai tas pasitraukimas pakeitė ilgą laiką vyravusią atgrasymo logiką. Rusai pradėjo žymiai labiau investuoti į savo branduolinę ginkluotę, kalbėti, kad jie plėtos ją tokią, jog ji bus pajėgi įveikti bet kokią priešraketinę gynybą. Pradėjo aiškinti, kad amerikiečiai priešraketines sistemas, kurias sako nukreipiantys prieš Iraną ar Šiaurės Korėją, iš tiesų nukreipia prieš Rusiją. Ir visas tas pasitikėjimas subyrėjo“, – teigia profesorius.
Anot pašnekovo, realiai tokios priešraketinės gynybos sistemos galėtų būti naudojamos ne tik prieš Iraną ar Šiaurės Korėją, bet ir prieš Rusiją, tik tiek, kad to nepakaktų JAV ir Europai apsisaugoti nuo Rusijos branduolinių pajėgų.
Rusijos branduolinė strategija: galėtų panaudoti konvenciniame kare
2020 metais Rusija atnaujino ir pirmą kartą viešai paskelbė savo branduolinio atgrasymo strategijos principus. Paaiškėjo, kad Rusija galėtų panaudoti branduolinį ginklą ir konvenciniame konflikte, jeigu tai grasintų jos egzistencijai. Šiuo aspektu rusų strategija skiriasi nuo JAV strategijos.
„Valstybės branduolinio atgrasymo politika yra gynybinė savo pobūdžiu, ja siekiama išlaikyti branduolines pajėgas tinkamas branduoliniam atgrasymui, užtikrinti nacionalinį suverenitetą, teritorinį integralumą bei atgrasinti potencialų priešininką nuo agresijos prieš Rusijos Federaciją ir/ar jos sąjungininkus. Karinio konflikto atveju ši politika užtikrina karinių veiksmų eskalacijos prevenciją ir jų baigtį tokiomis sąlygomis, kurios yra priimtinos Rusijos Federacijai ir/ar jos sąjungininkams“, – teigiama dokumento „Pagrindiniai Rusijos Federacijos branduolinio atgrasymo strategijos politikos principai“ 4-ajame straipsnyje.
Dokumente taip pat nurodoma, kuriais atvejais Rusija panaudotų branduolinį ginklą.
T. Janeliūnas pažymi, kad nėra aišku, kas pagal Kremliaus suvokimą yra grėsmė valstybės egzistencijai. Pavyzdžiui, galbūt Vladimiras Putinas ir jo aplinka manys, jog tokia grėsmė kils, jei susvyruos režimas.
„Anksčiau ilgą laiką įvairiose doktrinose buvo kalbama, kad branduolinis ginklas yra atsakas prieš kitą branduolinį ginklą prieš Rusiją ar jos sąjungininkus. Kai kuriais atvejais netgi būdavo tokių pasakymų, kad tik prieš kitą branduolinę valstybę. Ne šiaip prieš bet ką, bet prieš branduolinę valstybę“, – sako profesorius.
Skirtumai tarp taktinio branduolinio ginklo ir strateginio
Kita vertus, Rusijoje ilgą laiką nebuvo apibrėžta, kuriais atvejais ji panaudotų taktinį branduolinį, o pastaruosius Maskva vysto smarkiau nei Jungtinės Valstijos. Rusija taktinio branduolinio ginklo panaudojimą netgi įtraukią į karinių pratybų scenarijus. Pavyzdžiui 2009 metais „Zapad” pratybose buvo imituojama taktinio branduolinio ginklo ataka stabdant konvencinį konfliktą. Žinoma, tai daroma atgrasymo tikslais, bet kartu ir parodant, kad Rusija nusiteikusi panaudoti taktinį branduolinį ginklą konvenciniame konflikte.
„Taktinis branduolinis ginklas yra skirtas naudoti mūšio lauke prieš konkrečius karinius objektus arba karines grupuotes. Nebūtinai prieš gyvą grupuotę ir nebūtinai ant žemės. Tai gali būti kariniai laivai, lėktuvnešiai kur nors jūroje ar panašiai. Taktinio branduolinio ginklo nuotolis dažniausiai yra trumpas iki 500 kilometrų, kartais gali būti ir keliasdešimt kilometrų. Jis turi žymiai mažesnę galią, jo poveikis yra apibrėžtoje teritorijoje, skirtas sunaikinti konvencines pajėgas. Radiacijos prasme šiuolaikiniai taktiniai ginklai turi gerokai mažesnį radiacijos sklidimo diapazoną ir tas radioaktyvusis užteršimas irgi būna žymiai mažesnis nei mums įprasta įsivaizduoti, kas tai yra branduolinio ginklo panaudojimas“, – pasakoja Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
Pasak profesoriaus, kai kuriais konvenciniais sprogmenimis galima padaryti didesnę žalą negu mažiausio galingumo taktiniais branduoliniai ginklais, taigi taktinio branduolinio ginklo panaudojimas jau neturėtų tokios galios, kokią matėme Hirosimoje ar Nagasakyje. Tačiau branduolinio ginklo panaudojimas turi didžiulį emocinį užtaisą.
„Taktinio branduolinio ginklo naudojimas vis tiek būtų įvertintas kaip branduolinio ginklo naudojimas. Ir atitinkamai reakcija būtų bemaž tokia kaip ir į didelės galios branduolinio ginklo naudojimą“, – teigia T. Janeliūnas.
„Strateginė branduolinė ginkluotė – tai maksimalių užtaisų panaudojimas prieš karinius ir civilinius objektus. Taikiniai gali būti skirtingi. Pagal įvairius scenarijus gali būti pasirinkta tikslingai: ar smogti tik kariniams objektams, pavyzdžiui, tik kitos šalies branduoliniams objektams, stengiantis juos išvesti iš rikiuotės, bet gali būti ir taip vadinamas galutinis bausmės variantas, kai smogi ir civilinei infrastruktūrai siekdamas kuo didesnės žalos priešininkui. Strategijos gali būti skirtingos, priklausomai nuo to, ar tai pirmas, ar atsakomasis smūgis. Ir ta strateginė ginkluotė dėl to ir vadinama strategine, nes jos panaudojimas išsprendžia visus likusius strateginius klausimus. Po jos panaudojimo nebėra kitų klausimų karinėje darbotvarkėje“, – pažymi profesorius.
JAV laikosi strateginio neapibrėžtumo
Skirtingai nei Rusija, JAV neturi daug taktinių branduolinių ginklų ir jų panaudojimo amerikiečiai nėra įtraukę į karinių veiksmų arsenalą. Tai reiškia, kad į riboto poveikio taktinio branduolinio ginklo panaudojimą amerikiečiai realiai galėtų atsakyti arba konvencinėmis priemonėmis, arba jau strateginiu branduoliniu ginklu.
„Prieš keletą metų vyko diskusijos, ar amerikiečiams nereikėtų pakeisti savo požiūrio ir į arsenalą įvesti daugiau priemonių, įskaitant taktinius branduolinius užtaisus. Nes rusai tų užtaisų turi labai įvairių – nuo artilerinių pabūklų, kurie gali iššauti 30 kilometrų atstumu, iki Iskander raketų, kurios gali nešti tokius užtaisus. Rusai jų turi daug, įvairaus pobūdžio, o amerikiečiai beveik neturi ir atitinkamai, jeigu vyktų labai eskaluojami mūšiai, amerikiečiai realiai neturi jokio kito varianto nei atsakyti strateginiu branduoliniu ginklu į Rusijos ribotą branduolinio ginklo panaudojimą“, – sako T. Janeliūnas.
Tačiau šiose diskusijose buvo ir kitas požiūris. Esą nereikia leistis vedamiems paskui rusų logiką, o geriau laikytis strateginio neapibrėžtumo, kai rusai nežino, ar amerikiečiai galėtų ar negalėtų panaudoti savo strateginį branduolinį ginklą prieš taktinį branduolinį ginklą, iš kitos pusės nuolat pabrėžiant, kad bet koks branduolinio ginklo panaudojimas bus atsakoma branduoliniu ginklu. Esą atsakas gali būti žymiai baisesnis nei pirmojo smūgio panaudojimas.
„Šitas tikėtina ar netikėtina yra vadinamas strateginiu neapibrėžtumu. Taip norima palikti priešininką nežinioje, savotiškoje baimėje, kad atsakas gali būti žymiai didesnis ir stipresnis negu pirmasis smūgis. Tuomet svarstoma, ar tikrai verta rizikuoti tuo pradiniu, kad ir taktiniu branduoliniu ginklu, jei nesi tikras, ar amerikiečiai atsakys strateginiu, ar neatsakys“, – pažymėjo T. Janeliūnas.
Paklaustas, ar tikėtina, kad JAV kažkaip reaguotų, jeigu Rusija nuspręstų panaudoti taktinį branduolinį ginklą Ukrainoje, profesorius teigė, jog nors amerikiečiai yra įsipareigoję branduoliniu ginklu ginti NATO šalis, taip pat Japoniją, Australiją, Pietų Korėją, bet branduolinis skėtis neuždengia viso pasaulio.
„Tarkime, jeigu branduolinis ginklas panaudojamas prieš Ukrainą, amerikiečiai neturi tokio įsipareigojimo ginti Ukrainą branduoliniu ginklu. Čia irgi yra pilka zona, kur nėra aiškaus amerikietiško atsako strategijos, ką daryti, jeigu branduolinis ginklas būtų panaudotas kažkur kitur“, – sako profesorius.
