Izraelio pareigūnai savo atsisakymą tiekti ginklus Ukrainai pirmiausia aiškina tuo, kad jų nacionalinis saugumas priklauso nuo karinių veiksmų laisvės Sirijoje. Maskva pasinaudoja šia aplinkybe, darydama spaudimą Izraeliui ir ribodama jo karines operacijas šalyje. Be to, Maskva grasina apriboti Izraelio galimybes priimti žydų kilmės imigrantus ir plėtoti santykius su Iranu. Visgi naujoje realybėje Netanyahu nebegalės išnaudoti draugystės su Putinu kortos ir galiausiai turės pasirinkti, kieno pusėje jis yra.
Praėjusį mėnesį Jungtinėse Tautose Ukraina balsavo su 152 šalimis, įskaitant Rusiją, už Generalinės Asamblėjos rezoliuciją, raginančią Izraelį atsikratyti savo branduolinių ginklų. Dėl to Rusija ir Ukraina simboliškai atsidūrė vienoje pusėje. Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui tebeprašant daugiau pagalbos iš Izraelio, Kijivo balsavimas pabrėžia Izraelio, Ukrainos ir Rusijos trikampio sudėtingumą.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą vasario 24 d. Izraelis subalansavo skirtingus interesus. Žinoma, Izraelis pasmerkė invaziją ir suteikė didelę humanitarinę pagalbą, tačiau atsisakė prisijungti prie Vakarų vadovaujamų sankcijų Rusijai. Izraelis taip pat atmetė Kyjivo prašymą dėl karinės pagalbos. Iš tiesų, žydų valstybė yra viena iš nedaugelio šalių, galinčių aprūpinti Ukraina oro gynybos sistemomis, įskaitant „Iron Dome“ sistemą, kurios Ukrainai reikia atremti Rusijos raketas, nukreiptas į jos civilius gyventojus. Tačiau Izraelis atsisakė suteikti šią įrangą.
Pradiniame invazijos etape Izraelio vyriausybės laikysena buvo labai dviprasmiška ir pasmerkimą invazijai jie paskelbė tik po Vašingtono priekaištų. Naftali Bennettas, Izraelio ministras pirmininkas nuo 2021 m. birželio iki 2022 m. birželio, viešai vos užsiminė apie Rusiją ar Putiną, o tuometinis užsienio reikalų ministras Yairas Lapidas nuolat smerkdavo invaziją.
Šia prasme Izraelio vyriausybė užsiėmė retoriniu baletu, vaikščiodama diplomatiniu lynu. Visai neseniai, kai Yairas Lapidas pradėjo eiti ministro pirmininko pareigas, jis viešai pasmerkė Maskvą dėl jos veiksmų Ukrainoje. Taigi, pirmasis toks pareiškimas buvo paskelbtas praėjus tik septyniems mėnesiams po invazijos. Vis dėlto Izraelis nesiųs ginklų Ukrainai.
Tiesą sakant, Izraelio pareigūnai nuo pat Rusijos invazijos pradžios viešai ir privačiai pabrėžė, kad jų saugumas priklauso nuo karinių veiksmų laisvės Sirijoje, t. y. nuo galimybės nusitaikyti į Irano remiamas pajėgas ir turtą valstybėje, kurioje Rusija kontroliuoja oro erdvę ir išlaiko karinius bei politinius svertus.
Kitaip tariant, Irano sulaikymas Sirijoje priklauso nuo to, ar Izraelis palaikys gerus santykius su Rusija. Kaip sakė Izraelio ambasadorius Ukrainoje Michaelas Brodskis, „grėsmės Izraeliui saugumui, grėsmės Izraelio karių ir Izraelio piliečių gyvybėms yra didžiulės... Mes pirmiausia galvojame apie savo interesus ir turime būti atsargūs“.
Tačiau V. Zelenskis, kaip pranešama, kalbėjosi su Lapidu ir Bennettu apie Izraelio oro gynybos sistemų pirkimą ir gavo kitokį pasiteisinimą, kad Izraeliui baterijų reikia jo paties apsaugai. „Suprantu, kad jiems [izraeliečiams] reikia ginti savo žemę, bet tada iš savo žvalgybos tarnybų gavau informaciją, kad Izraelis teikia [oro gynybą] kitoms šalims, Taigi, jie ją gali parduoti, gali eksportuoti, todėl esu šokiruotas“, – sakė Zelenskis.
JAV savo ruožtu pripažino Izraelio susirūpinimą saugumu nuo Rusijos invazijos pradžios, tačiau mano, kad Izraelis turėtų daugiau padėti Ukrainai. Iš tiesų, kovo pradžioje, netrukus po Rusijos invazijos, JAV valstybės sekretoriaus padėjėja Victoria Nuland perspėjo Izraelį dėl „nešvarių pinigų“ atėmimo iš Rusijos oligarchų ir paragino Izraelį prisijungti prie sankcijų Rusijai.
Maždaug penkiolika procentų Izraelio gyventojų yra imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos – daugiausia Rusijos ir Ukrainos – arba jų palikuonys. Apklausos parodė, kad didžioji dauguma izraeliečių palaiko Ukrainą, nors dalis priešinasi ginklų siuntimui į Ukrainą, o tūkstančiai taikių protestuotojų reikalavo, kad Izraelio vyriausybė užimtų tvirtesnę poziciją už Ukrainą kare.
Be to, buvęs ministrų kabineto ministras, Babyn Jaro Holokausto memorialinio centro valdybos pirmininkas ir buvęs sovietų kalinys Natanas Sharansky nuo karo pradžios buvo Ukrainos balsas. „Ukrainos žmonėms reikia šios [paramos], bet mums jos reikia ir kaip laisvojo pasaulio daliai, nes Putinas kėsinosi į laisvojo pasaulio pamatus ir nori iš mūsų atimti šią laisvę“, – sakė jis.
Sharansky nėra vienas. Alonas Lielas, buvęs Izraelio užsienio reikalų ministerijos generalinis direktorius, neseniai viename interviu sakė: „Jei karas baigsis Ukrainos ir Vakarų pergalė, visi prisimins, kad Izraelis atsisakė prisidėti prie šių pastangų. Tiesą sakant, tokia politika mes išduodame Vakarus“.
Žinoma, Izraelio susirūpinimas saugumu yra teisėtas. Visai neseniai Maskva, regis, spaudė Izraelį dėl jo gebėjimo išlikti saugiu žydų imigrantų prieglobsčiu, grasindama uždaryti Žydų agentūrą, o netrukus po pranešimo buvo nurodyta, kad Izraelio gynybos rangovas tiekia Ukrainai antidronų sistemas per Lenkiją.
Tiksliau sakant, Maskva iš tiesų gali apsunkinti Izraelio gyvenimą ne tik spausdama savo žydus ar ribodama Izraelio karines operacijas Sirijoje, bet ir apskritai dėl stiprėjančių santykių su Iranu. Rusija vis labiau pasitiki Irano bepiločiais orlaiviais Ukrainoje, o Maskvos ir Teherano santykiai juda strateginės partnerystės link.
Daugelį metų Izraelio pareigūnai tikėjo, kad Rusija gali padėti atgrasyti nuo Irano agresijos apribodama pajėgas, kurias Teheranas dislokuoja Sirijoje. Dabar aišku, kad Rusija negali nieko kito, kaip tik labiau pasikliauti Iranu, įskaitant ir Sirijoje.
Izraelio vyriausybės motyvacija aiški: Izraeliui daug geriau Sirijoje turėti Rusiją nei Iraną. Tačiau dabar labiau nei bet kada Rusija ir Iranas tampa neatskiriamos to paties strateginio rinkinio dalys. Ir taip, Rusija gali apsunkinti Izraelio gyvenimą, bet Izraelis taip pat turi galią. Abejotina, ar Rusijai reikia dar vienos dvišalės krizės, nes ji ir toliau patiria didžiulius nuostolius Ukrainoje. Iš šios perspektyvos Izraelio ir Ukrainos interesai sutampa.
2015 m. būtent prezidento Baracko Obamos naivumas – jo neapgalvotas tikėjimas, kad Rusija patirs karinį pralaimėjimą Sirijoje – leido Rusijai Sirijoje prieiti prie Izraelio slenksčio. Galų gale visi supranta, kad Izraelis dabar yra sunkioje padėtyje. Bet tai valstybė, pagrįsta tam tikromis vertybėmis; laisvų liberalių tautų šeimos narys.
Šį mėnesį Izraelyje įvyko dar vienas vadovybės pasikeitimas – ministro pirmininko pareigas vėl pradėjo eiti Benjaminas Netanyahu. B. Netanyahu, kuris ilgus metus gyrėsi savo santykiais su Putinu, tikėtina neteiks paramos ukrainiečiams. Bet Ukraina bus svarbus B. Netanyahu strateginės pozos išbandymas.
Jis galėtų daugiau dirbti su J. Bideno administracija dėl Ukrainos, juolab kad bus ir kitų trinties taškų. JAV savo ruožtu galėtų ieškoti būdų, kaip padėti Izraeliui suteikti didelę pagalbą Ukrainai. Praėjus aštuoniems mėnesiams po Rusijos invazijos į Ukrainą, Putinas tebėra įsipareigojęs sunaikinti šią šalį. Ir nors pastarosiomis savaitėmis ukrainiečiai sulaukė svarbių pergalių, karas dar nesibaigė.
