Nelaikė jo dideliu novatoriumi ir rusai ar ukrainiečiai, ypatingai tie, kurie žygiavo gegužės paraduose greta smilkstant Černobylio atominei elektrinei arba tie, kurie savo gyvenimo neįsivaizdavo be alkoholio, o M. Gorbačiovas ji ėmė ir uždraudė.
Istorikai sako, kad vos gavęs valdžią jis teikė daug vilčių, nes tiesiog buvo jaunas. Gerokai jaunesnis už visus tuos, kurie kada nors valdė Sovietų Sąjungą. O ir idėjų, regis turėjo gerų, bėda ta, kad reformas vykdė per vėlai, negrabiai, o galų gale ir visiškai pasidavė amžinam sovietinių lyderių norui tramdyti „nepaklusniuosius“.
Jis, pasak istorikų, nesuprato ir sovietinių respublikų laisvės troškimo, rimtai to nevertino, nors vėliau ir bandė norus sutraiškyti su tankų vikšrais.
Senolių mirtys praskynė kelią Gorbačiovui
Istorikas Algirdas Jakubčionis, kalbėdamas apie buvusį sovietų lyderį M. Gorbačiovą, sako, kad jo valdymo pradžia džiugino sovietinius žmones, o štai pabaiga – siutino.
Pagal sovietinį supratimą gana jaunas ir ne itin Kremliaus koridoriuose patyręs politikas pirmojo sekretoriaus postą užėmė po trijų senolių pirmųjų sekretorių mirties. Per pusantrų metų mirę trys Sovietų Sąjungos vadovai reiškė, kad šaliai reikia jaunesnio ir tokio, su kuriuo būtų galima susikalbėti. Taip M. Gorbačiovas, su tuomečio sovietų užsienio reikalų ministro Andrejaus Gromykos pagalba, ir tapo naujuoju lyderiu.
Anot A. Jakubčionio, kalbėti apie M. Gorbačiovo atėjimą į valdžią reikia pradėti iš toli, nes jo kelias nebuvo tiesus, o ir pats jis lėmė ne tiek daug, kiek norėjo.
„Sovietų Sąjunga 1980 metais, žiūrint per vadovų prizmę, atrodė liūdnai. Leonidas Brežnevas baigė visiškai nukriošti, jis nepajėgė nieko daugiau tik paskaityti kalbą iš lapelio, o ir tą pačią nelabai aiškiai. Jis nesugebėdavo normaliai palaikyti pokalbio, o po to, kai pakliuvo į nelaimingą atsitikimą fabrike, kai darbininkai užsilipę ant stelažų bandė jį pamatyti, o šie lūžo ir sužalojo patį generalinį sekretorių, tapo visišku ligoniu.
Pats L. Brežnevas kelis sykius bandė pasakyti, kad jam laikas į pensiją, bet politinis biuras ir visi, kuriems buvo labai palanku neveiksnus vadovas, jo nenorėjo išleisti“, – pasakojo istorikas.
L. Brežnevui mirus į jo vietą atėjo kitas ligonis – Jurijus Antropovas. Jis Sovietų Sąjungai vadovavo 15 mėnesių ir pusę to laiko gulėjo ligoninėje prijungtas prie dializės aparato. Šaliai jis vadovavo iš ligoninės palatos.
„Andropovas, kaip buvęs saugumo vadas, ėmė dorotis su pernelyg korumpuotais partiniais veikėjais. Kai jis pradėjo energingai persekioti sričių ir respublikų partijų sekretorius, partijai tai nepatiko. Andropovas rėmė Gorbačiovą, tai šiek tiek baugino tuos korumpuotus komunistus, bijota, kad jis tęs Andropovo politiką. Tai buvo toks kabliukas Gorbačiovui, šiam dar nė neatėjus į valdžią“, – sakė istorikas.
Taigi, po Andropovo mirties Gorbačiovas savo eilės nesulaukė, senoji nomenklatūra į generalinius sekretorius prastūmė senolį Konstantiną Černenką.
Vakarų požiūris į tuometę Sovietų Sąjungą buvo, be kitų dalykų, neigiamas dar ir todėl, kad ten tiesiog nebuvo su kuom kalbėtis. Visi buvo ligoti, nusenę ir negebantys bendrauti.
Vakarai ji gyrė, nes galėjo susikalbėti
Na, o Gorbačiovas, savo karjerą pradėjo daryti kaip menkas, bet geroje vietoje esantis komunistas. Jis buvo Stavropolio krašto partinis sekretorius, o ten – mineralinių vandenų kurortų rojus.
Todėl jis pažinojo visus CK ir Politinio biuro narius, nes šie čia atostogaudavo. Taip Andropovas susipažino su Gorbačiovu ir tai leido pasistūmėti Stavropolio partijos sekretoriaus karjerai. Šiam tapus sovietų lyderiu didelį impulsą jo karjerai ir bendram vertinimui davė ir užsienio lyderių nuomonė, šie atsipūtė, nes Sovietų Sąjunga pagaliau turėjo vadą su kuriuo galima buvo susikalbėti.
Taip manė ir Margaret Thatcher, ir Ronaldas Reiganas. Vakaruose ėmė formuotis gera nuomonė apie Gorbačiovą, manyta, kad jis jaunas, energingas ir neskaitantis kalbų iš popieriuko.
Dalykai, atėjus Gorbačiovui, Sovietų Sąjungoje ėmė keistis, bet pamažu didelį žmonių entuziazmą keitė nusivylimas, nes kai kurie Gorbačiovo sprendimai buvo tiesiog neapgalvoti, nors ir būtini.
„Pirmas šokas žmones ištiko, kai per 1986 metų komunistų partijos suvažiavimą buvo pareikšta, kad penkiamečio planai – neįvykdyti. To nėra buvę visoje sovietų istorijoje. Taip prasidėjo Perestroika ir Glasnost, dalykai, kurių labai reikėjo, bet kurie sugriovė imperiją. Taip pat jis pradėjo atleidinėti sričių partijų sekretorius. Tiesa, šie buvo seni arba susikompormitavę, bet skirdamas naujus vadovus Gorbačiovas darė klaidų.
Į aukštus postus skyrė menkai pažįstamus žmones, nežinojo, kas jie tokie ir ką gali. Vėliau tai atsisuko prieš jį Boriso Jelcino ar Vladimiro Kriučkovo pavidalais. Pasirinkimai nebuvo naudingi. Nors jis norėjo aktyvių ir jaunesnių
Kai Gorbačiovas pradėjo kalbėti apie demokratiją ėmė artėti imperijos galas, nes socializmas ir demokratija yra nesuderinami. Jei norėjo demokratizuoti partinį valdymą, tai tiesiogiai vedė į partijos valdžios silpnėjimą, partinių veikėjų nepasitenkinimą ir žlugimą“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Gorbačiovui pradėjus judinti senolius politikos veikėjus, palaikymas visuomenėje augo, jį palaikė inteligentija, bet lemiamą klaidą jis padarė sumojęs kovoti su alkoholizmu. Ta proga Sovietų Sąjungoje buvo populiarus anekdotas apie tai, kad eilė nušauti Gorbačiovą yra didesnė, nei eilė prie degtinės.
„Tautoje, kuri geria, įvesti alkoholio apribojimus tikrai buvo pavojinga. Prasidėjo surogatų gamyba, daug žmonių mirė apsinuodiję šiuo pseudo alkoholiu. Kita statistika taip pat buvo liūdna – kalėjimuose sėdėjo daug žmonių, kurie ten atsidūrė dėl mirtinų avarijų būnant neblaiviems. Tiesa, kaip ir visur, draudimuose būta perlenkimų.
Tarkime, na kam reikėjo iškirsti vynuogynus, jei jau uždraudei degtinės gamybą ir pardavimą? Na, o karių išvedimą iš Afganistano visuomenė sutiko palankai. Bet Černobylis smarkiai kirto per pasitikėjimą Gorbačiovu. Tai buvo sovietinės realybės atspindys, nieko nedaryti ir laukti, kad viskas kažkaip susitvarkys. Žmonės slėpimą priėmė asmeniškai“, – pasakojo istorikas.
Jis pridūrė, kad Gorbačiovo idėjos apie individualią veiklą ir kooperatyvus buvo geros, bet pavėluotos, o ir nesuprato žmonės, kaip tai veikia. Dar nežlugus sovietinei valdžiai prasidėjo laukinio kapitalizmo siautulys, kuriam daug žmonių tiesiog nebuvo pasiruošę.
Prasidėjo sovietinė betvarkė, kaip ir buvo galima tikėtis. Vagystės, nelegali gamyba, dalykai iš po prekystalio, reketas. Gyventojai pratę gyventi socialistinėje sistemos rusiškoje sąjungos dalyje kapitalizmą sutiko gana sunkiai.
Nesuprato, kas mes tokie ir kam mums reikia laisvės
Lietuva Gorbačiovui buvo sprangus kąsnis. Tiesa, taip iš pradžių neatrodė. Pradžioje Lietuvoje niekas netikėjo Perestroikos ir Glasnost šūkiais, buvo manoma, kad tai dar vienas niekur nevedantis sovietų lyderių noras reformuoti tai, ko jau negalima reformuoti.
Prisiminti ir Nikitos Chruščiovo nesėkmingi bandymai reformuoti, manyta, kad tai tik naujo generalinio sekretoriaus užgaidos. Pirmieji į Gorbačiovo Perestroiką sureagavo „Laisvės lygos“ atstovai ir surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Ten jie netiesiogiai pareikalavo laisvės.
„Gorbačiovui buvo labai netikėtas lietuvių noras, o vėliau – siekis, atkurti valstybingumą. Kodėl taip sakau? Jis į Sovietų Sąjungą žiūrėjo ruso akimis, jam viskas buvo Rusija. Na taip, buvo kažkokios respublikos, bet jam buvo nesuprantama, kodėl jos turėtų norėti išeiti iš sąjungos? Jis to nesuprato, todėl į tuos niuansus ilgą laiką nereagavo ir nekreipė dėmesio“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Jis pridūrė, kad įsisiūbuojant Perestroikai imta kalbėti apie Lietuvos ekonominį savarankiškumą. Tai buvo reikšmingas žingsnis laisvės link.
„Mes pagaliau galėjome lygiais pagrindais prekiauti su Sovietų Sąjunga, parduoti tiek, kiek reikia ir galime. Lietuviai ėmė kelti ekonominį savarankiškumą, žengė žingsnį į priekį. Gorbačiovas vis dar nesuvokė, kas čia darosi. Galimai saugumas tiesiog tiekė klaidingą informaciją, esą laivės nori mažos nacionalistų grupelės, o visi kiti myli Sovietų Sąjungą. Ir kai prasidėjo pasistumdymai tarp komunistų ir sąjūdiečių, pradėjo aiškėti „problemos“ mastas.
O viskas galutinai paaiškėjo po Baltijos kelio. Porą milijonų dalyvių buvo kur kas rimčiau, nei nacionalistų grupelė. Tada Sovietų Sąjunga pradėjo ruošti planus, kaip sutramdyti Lietuvą, kaip neleisti pasprukti. Buvo modeliuojamas ir perversmas, ir kiti dalykai, bet svarbiausias veiksmas, kurio ėmėsi pats Gorbačiovas – atvykti į Lietuvą ir pažiūrėti, kas čia darosi. Iki šiol yra įstrigusi ta Gorbačiovo veido išraiška, kai gamykloje apie laisvę užklaustas darbininkas atsakė, kad taip, mes išties norime laisvės“, – sakė istorikas.
Na, o vėliau buvo bandyta imtis visų įmanomų priemonių, kad uždaryti Lietuvą sovietinėje erdvėje. Nepavyko. Mes buvome ašaka, tie, kurie pabėgome pirmieji. Na ir patys rusai Gorbačiovo nebemylėjo. Pradinis susižavėjimas sąlyginai jaunu generaliniu sekretoriumi virto pykčių, o žlugus Sovietų Sąjungai – ir ilgamete neapykanta.
