Lietuvos politikos mohikanu Algirdas Mykolas Brazauskas vadinamas ne šiaip sau. Priklausydamas Lietuvos komunistų partijai jis sugebėjo derėtis ne tik su paskutiniuoju Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu, bet ir su kitais įtakingais užsienio politikais, siekdamas Lietuvos interesų.
Sugebėjimai kalbėti miniai ir siekis suprasti, kaip gyvena net paprasčiausi šalies ūkininkai, pelnė sunkiai suvokiamą politiko populiarumą.1993 m. vykusiuose prezidento rinkimuose A. M. Brazauskas sulaukė daugiau nei 1,2 milijono rinkėjų palaikymo – nė vienas vėlesnis prezidentas tokio rinkėjų palaikymo dar nėra sulaukęs. Vis tik, net ir išlaikydamas aukštą populiarumą jis antrai kadencijai nekandidatavo.
A. M. Brazausko šalininkai, nepritariantys jo vykdytai politikai ir iki šiol kritikuojantys jį dėl sąsajų su sovietų režimu nesutaria dėl daugelio dalykų, bet viena aišku visiems – šalies istorijoje pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas paliko ryškų pėdsaką.
Rugsėjo 22-ąją A. M. Brazauskui būtų suėję 90-imt. Šia proga naujienų portalas tv3.lt kalbasi su istoriku, nagrinėjusiu pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento politinę biografiją, Mindaugu Tamošaičiu.
Algirdas Mykolas Brazauskas – politikas, palikęs ryškų pėdsaką šalies istorijoje. Nors jo asmenybė į kolektyvinę atmintį yra įsirėžusi kaip gebančio puikiai tvarkyti valstybę lyderio, visuomenė tarsi iki šiol yra pasiskirsčiusi į dvi stovyklas – vieni ji dievina, o kiti – nekenčia. Kokios to pagrindinės priežastys?
Norint tai suprasti, pirmiausia reikia įsigilinti į to meto politinę situaciją. Tuo metu tiek partijų, kiek dabar turime, tikrai nebuvo. Šalyje buvo tik viena partija – komunistų partija, kurios priešakyje stovėjo Brazauskas. Praėjus kuriam laikui, kai nusistovėjo buvusi politinė situacija, Brazauskas tapo savarankišku komunistų partijos lyderiu. Atsirado ir jam stipri opozicija – dešinieji, kurie jam visą laiką prikišinėjo praeitį ir primindavo, kad jis yra susijęs su komunistais, sovietine sistema. Dėl to visą laiką norinti įgelti Brazauskui, nepaisant, kokius jis darbus – blogus ar gerus – darydavo. Jam visą laiką būdavo prikaišiojama praeitis. Ir tie ginčai iškildavo nuolat.
O jau nepriklausomoje Lietuvoje tarp kairiųjų ir dešiniųjų vyko aštri konfrontacija – kiekvienas norėjo įgauti pranašumą ir siekė valdžios.
Koks buvo Brazausko kelias politikoje iki tampant komunistų partijos lyderiu?
Jis buvo vienas iš Centro komiteto sekretorių, kuri buvo atsakingas už ekonomiką. Buvo abejojama, ar jis gali tapti numeriu pirmuoju partijoje. Jis iki pat Sąjūdžio dirbo toje srityje ir net buvo abejojama, kad jis kada nors gali tapti numeriu pirmuoju. Jo niekas tuo nematė lyderiu.
Bet viskas pasikeitė prasidėjus Sąjūdžiui, kuomet prasidėjo viešieji mitingai ir debatai. Tuo metu komunistinė nomenklatūra bijojo eiti į minias, suartėti su Sąjūdžiu, ar net diskutuoti apie panašiomis idėjomis. 1988-ųjų vasarą į viena tokių mitingų buvo išsiųstas Brazauskas. Buvo išsiųstas į mitingus. Stebėdamas, ką kalba Sąjūdžio atstovai, jis pats kalbėjo miniai – tai net ir jam pačiam buvo netikėta. Taip Brazauskas surado tiesioginį ryšį su žmonėmis.
Brazausko idėjos buvo panašios Sąjūdžio idėjoms, tad palaipsniui Sąjūdis pamatė, kad iš visų dešiniųjų blogybių jis buvo mažiausia blogybė, todėl buvo nuspręsta reikalauti Maskvos, kad naujuoju lyderiu taptų būtent jis. Ir taip atsitiko. Kaip tik prieš 1988-ųjų spalį vykusį Sąjūdžio suvažiavimą Brazauskas buvo, paskirtas pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi. Tad galima sakyti, kad aplinkybių dėka, jo laikysena ir sugebėjimai orientuotis to metu situacijoje, eiti kartu su tauta, lėmė jo populiarumą.
Pabrėžėte jo gebėjimą prisitaikyti prie situacijos, mokėjimą kalbėti tautai. Bet ar tik tuo jis skyrėsi nuo kitų to meto politikų?
Jei lygintume Brazauską su [Vytautu] Landsbergiu, tai akivaizdžiai matytume, kad jis nebuvo kategoriškas. Yra sakoma, kad atsargumas politikoje prie gero nepriveda, bet tikriausiai tai ir buvo jo privalumas. Jis nebuvo radikalas, nesiimdavo neapgalvotų iniciatyvų, nesiimdavo veikti, kai situacija buvo labai įtempta. Jis pamatuodavo ir apsvarstydavo visus galimus variantus ir bandydavo priimti sprendimą.
Vėliau jam buvo daromas ir įvairus spaudimas. Kaip žinome, buvę komunistų lyderiai buvo pasyvus, nieko nedarė arba aklai vykdė Maskvos nurodymus. O Brazauskas pasirinko tarpinį variantą. Jis vienu metu bandydavo derinti savo pozicijas su Sąjūdžiu ir tarpininkauti su Maskva. Toks laviravimas jam buvo naudingas. Kai jis nuvykdavo į Maskvą, jam duodavo nurodymus ir liepdavo imtis vieno ar kito klausimo. Jis vis sakydavo, kad bandys, žiūrės, ar pavyks visus jų reikalavimus įgyvendinti, kai grįš į Lietuvą. Bet kai grįždavo, jis siekdavo Lietuvos interesų. Yra ir išleisti [Michailo] Gorbačiovo archyvai, kuriuose labai aiškiai parodoma, kad Brazauską dėl to jis laikė dviveidžiu.
Kita vertus, Brazauskas buvo skydas, kuris neleido Maskvai imtis radikalių priemonių prieš Sąjūdį ir kitus aktyvistus. Maskva delsė, o Gorbačiovas nesiryžo imtis veiksmų, bet 1991-ųjų sausio 13-ą įvyko, kas įvyko.
Bet ar visada šitaip laviruoti pavykdavo?
Būdavo visaip. Jis stengėsi daryti tai tiek, kiek buvo įmanoma. Jis apeliuodavo į žmones, į tautą. Būdavo ir tokių atvejų, kai jis aklai neįvykdydavo Maskvos nurodymų, nors to buvo reikalaujama. Todėl ir susidarė įspūdis, kad jis dėl visko delsė, kad neturėjo pozicijos, kad jam trūko ryžto.
Kita vertus, ir Sąjūdžio reikalavimų jis neišpildydavo. Čia jis tarsi irgi laviruodavo. Bet ši taktika kai kuriais atvejais labai pasiteisino.
Iš to kyla klausimas – ar galime tvirtai atsakyti, kokios buvo Brazausko politinės pažiūros?
Iš tiesų, būtų sunku jo politines pažiūras paaiškinti. Jis pats lyg ir orientuodavosi į kairiųjų pozicijas, bet pagal jo veiklas sunku tai patvirtinti. Kai jis atsidūrė valdžioje, užėmė prezidento, ministro pirmininko postus, kairieji vykdė dešiniųjų politiką. Tai čia sunku su pažiūromis. Juk ir konservatoriai, kai buvo valdžioje, jie kai kuriais atvejais vykdė kairiųjų politiką. Buvo persipynimas tarp šių politinių jėgų, todėl sakyti tvirtai, kad vieni buvo kairieji, o kiti – dešinieji tuo laikotarpiu būtų sunku.
Jūs su kolega Sauliumi Grybausku knygoje apie Brazausko politinę biografiją rašėte, kad 1990-1991-aisiais metais Lietuva buvo atsidūrusi „ant baltarusiško scenarijaus“. Teigėte, kad Brazauskas iš esmės situaciją išgelbėjo – neleido tam išsipildyti. Ką turėjote omenyje?
Vyko labai rimta konfrontacija tarp dviejų pusių. 1992 m. Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas suskilo, suskilo ir Sąjūdis – dalis visiškai nuėjo į kitą pusę. Ir atsitiko taip, kad reikėjo priimti naują Konstituciją, šaliai turėti naują prezidentą. Tuo metu Landsbergis jau prezidento kėdę matavosi. Nes jo šalininkai siūlė, kad Konstitucijoje nebūtų sudarytos jokios galimybės atšaukti prezidentą. O kairieji norėjo kitaip – jie teigė, kad prezidentas negali būti visagalis. Kairieji vadovavosi tuo, kad Lietuva – nei Rusija, nei Baltarusija. Čia turi būti pusiau parlamentinis, pusiau Konstitucinis valdymas. Tad kairiųjų iniciatyva ir nebuvo leista įvesti stiprios prezidento valdžios. Sakyčiau, kad tai yra pliusas. O galėjo būti ir taip, kad išrinkus prezidentą, net ir turint rimtą priežastį jį būtų buvę sunku atstatydinti. Todėl tai, kas įvyko su 1992-ųjų Konstitucija, yra vienas geriausių sprendimų.
Kaip ir minėjote, Brazauskas laviravo ties komunistine praeitimi ir Lietuvos interesų stiprinimu. Bet ar jo sąsajos su sovietais nedarė neigiamo poveikio jo požiūriui į Nepriklausomybės paskelbimą?
Jis ir čia delsė. Jis laukė ir sakė, kad reikia žiūrėti, kas toliau bus. Galima sakyti, kad jis tikrai nebuvo už skubų Lietuvos ėjimą nepriklausomybės link. Jis bijojo dėl galimų represijų, bijojo, kad bus panaudota jėga. Brazauskas baiminosi, kad Lietuva patirs ir ekonominių nuostolių. Jis matė, kad su sovietais dar buvo galima kalbėti, derėtis. Manė, kad šalis pirmiausia turi siekti ekonominės, o vėliau tik politinės nepriklausomybę. Labai tikėtina, kad jeigu jis būtų buvęs tuo metu valdžioje, Lietuva Nepriklausomybę atkūrimą būtų paskelbusi tik po Maskvos pučo 1991 m. rugpjūtį.
1988 m. Brazausko aplinką sukrėtė skandalas. Buvo teigiama, kad vykusiame Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje jis esą galėjo ištarti frazę, paniekinančią trispalvę. „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Iki šiol diskutuojama, kiek tame yra tiesos. Kaip jūs šią situaciją matytumėte?
Čia laužtas iš piršto teiginys, kurį paskelbė Nijolė Oželytė. 1991 metais ji iš kairiųjų perėjo į Landsbergio gerbėjų gretas – dešiniųjų pusę. Tai šitaip ji į šuns dienas pradėjo dėti savo buvusius žmones. Vietoje vienos spalvos buvo pateikiamo kitos, atsirado ir šmeižtas. Man pačiam teko kalbėti su šio įvykio liudininkais, bet niekas nepatvirtino situacijos. Čia yra fantazijos.
Kartais sakoma, kad politika yra kaip pašaukimas, esą neįmanoma išmokti politikos. Brazauskas ilgą laiką dirbo ekonomikos srityje, tad kiek jį būtų galimą vadinti politiku iš pašaukimo?
Per laiką Brazauskas tapo politiku, užėmė labai svarbias pareigas. Abejočiau, kad jis buvo politikas iš pašaukimo. Daugeliu atveju jį į pareigas stūmė ir pati aplinka. Kai kurie žmonės matė, kad nėra stipresnio už jį, daug lėmė ir jo populiarumas. Abejočiau ir tuo, kad jis veržėsi į prezidentu, nes visą laiką norėjo būti ministru pirmininku. Tai yra priežastis, kodėl jis ir nekandidatavo antrai kadencijai. Tačiau, nors jis nenorėjo valdžios, būtu naivu jo nevadinti politiku – vis tik tokias pareigas jis užėmė.
Kokius išskirtumėte svarbiausius jo darbus, padarytus Lietuvai?
Pirmiausia – ėjimas į Vakarus, nors galbūt ir ne prieš savo valią. Jis sugebėjo įsiklausyti į partnerių, į kolegų ir oponentų kritiką. Antra – sugebėjimas atskirti komunistų partiją ir stoti jos priešakyje, laikotarpiu, kai SSRS dar nė viena to nebuvo padariusi. Tai kaip ir buvo prologas eiti į Lietuvos nepriklausomybę. Trečia – Valdovų rūmai. Jis buvo iniciatorius, teigė, kad juos reikia atkurti. Tuo metu jis susilaukė kritikos ir replikų, kad stato rūmus sau, bet net sveikatos neturėdamas, sirgdamas vėžiu iki paskutinių dienų rūpinosi tais Valdovų rūmais. Kaip matome, Brazausko nėra, bet Valdovų rūmai stovi ir jau tapo vienu lankomiausiu objektų – nepriklausomos Lietuvos pasididžiavimu.
Kai skaitai įvairius šaltinius, supranti, kad Brazauskui gali prikišti ką nori, bet daugeliu atveju tai turės valstybininkų požiūrį. Tuo požiūriu jį galėčiau lyginti su Adamkumi. Jis žiūrėdavo ne į trumpą laiką, bet į perspektyvą.
1992-1993 metais Lietuvos visuomenėje buvo didžiulis susipriešinimas visuomenėje. Atsirado „landsbergistai“, „brazauskininkai“, dėl kurių pykdavosi net ir giminės. O ką jau kalbėti apie vyravusią ekonominę krizę, emigraciją ir kitus dalykus. Bet jis surado, kaip visuomenę apraminti, suvaldyti. Aišku, tą tęsė ir kiti prezidentai, ir Seimas bet jis padėjo to pamatus. Supraskime, kad daugeliu atveju jam būnant valdžioje buvo daromi pirmieji darbai, pirmos reformos. Nors ir neišvengta klaidų, patirtis rodo, kad daugelis dalykų padaryta neblogai.
Kuo jis labiausiai skyrėsi nuo vėlesnių šalies prezidentų?
Jis sugebėjo su visomis užsienio kaimynėmis laviruoti – stengdavosi ir su Rusija, ir su Baltarusija, ir su Vakarais bendrauti. Kai pasižiūrime į kitus prezidentus, matome, kad santykiai užsienio politikoje nebuvo ar nėra tokie geri. Tai su Lenkija suprastėjo reikalai, tai dar kas įvyksta. Daugiausiai panašumų šioje srityje jis turėjo su [Valdu] Adamkumi, kuris netgi ir daugiau padarė – sutvirtino santykius su Ukraina, bendravo su Gruzija. Šiuo požiūriu jie labiausiai ir dera.
Net pats Adamkus ne kartą stebėjosi, kad nors jis liberalas, geriausiai sutinka su prezidentu Brazausku, kas jam pačiam buvo šokas. O apie dešiniuosius, kalbu apie Landsbergį, Adamkus taip pagarbiai tikrai neatsiliepė. Taip pat jie buvo kaimynai Turniškėse, dažnai bendravo, gana gerai sutarė.. O [Dalios] Grybauskaitės ir Nausėdos prezidentavimo santykis visiškai kitoks.
Ačiū už pokalbį.
