Interviu portalui tv3.lt generolas sakė, kad naujieji Rytų flango gynybos planai bus tokie, kokių aljansas neturėjo jau trisdešimt metų, tiesa, kartu su dideliais planais nukris ir dideli įsipareigojimai, kurie, pasak J. Vollmerio, kai kurioms šalims bus sunkūs.
Visgi bijoti, kad kažkas kažko nepadarys, anot jo, nereikėtų, nes NATO – senas aljansas, su Rusija susiduriantis ne pirmą kartą ir iki šiol sugebėjęs ją atgrasyti.
Karas Ukrainoje sukrėtė Europą, NATO keičia gynybos planus, aiškėja senosios taktikos trūkumai, buvusios politikos netobulumai ir tai, kad NATO rytų flango narės jaučiasi itin nesaugiai. Kokia Jūsų nuomonė apie būsimus gynybos planus ir saugumo situaciją Europoje?
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas praėjus trims dienoms po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, pareiškė, kad mes esame istorijos lūžio liudininkai. Ir tai labai gerai supranta visos Vokietijos politinės partijos, visuomenė. Visi supranta, kad Rusija dabar kelia didžiausią grėsmę Europai.
Dėl to nėra jokių abejonių. Būtent dėl to NATO viršūnių susitikime Madride visos šalys konstatavo, kad Rusija yra priešas. O mes vėl ginsime savo Aljanso teritoriją. Ir vėl turėsime gynybos planus, sakau vėl, nes dvidešimt metų jų neturėjome.
Mes paskirsime ginkluotąsias pajėgas į rytų flangą ir tai bus nuolatiniai paskyrimai. Gynybos planai yra paruošti, jie šiuo metu svarstomi NATO būstinėje Briuselyje, o NATO viršūnių susitikime Vilniuje turėtų būti patvirtinti. Ir tada reiks tęsti pradėtus darbus.
Svarbu paminėti, kad Madride tikrai buvo pradėti ryškūs pasikeitimai Aljanso politiko, mes vėl turime gynybos planą, taip pat ir regioninę atsakomybę, kurios mes atsisakėme 2002 metais Prahoje. Taigi, po dvidešimties metų mes grįžtame ir sakome, kad privalome apginti savo teritoriją, prisiimti atsakomybę už rytų flangą.
Skirtumas tas, kad mes jau nebenaudojame pajėgų generavimo proceso, kai sąjungininkai turi „sumesti“ pajėgas jungtinių NATO pajėgų vyriausiajam vadovui, dabar mes prašome nuolatos priskirti tam tikras pajėgas regionui ginti.
Reikia pripažinti, kad kai kurios šalims tai yra nemenkas iššūkis. Ir tada yra trys kategorijos pajėgumų, vieni, kurie turėtų būti permesti į vietą per 10 dienų, kiti per 30 ir paskutinioji kategorija per 120 dienų. Tai priklauso nuo valstybių, deleguojančių pajėgas.
Dabar NATO yra tokiame procese, kai valstybės turi nutarti, kokias pajėgas jos priskirs veikti NATO gynybos mechanizme. Savo ruožtu Vokietija jau birželį paskyrė diviziją pradedant nuo 2025 metų, taip pat 20 laivų ir 6 lėktuvus.
Aš manau tai – stiprus įsipareigojimas Aljansui ir bendrai gynybai. Paraleliai galiu pasakyti, kad nuostatos ir mąstymas pasikeitė ir pačiose vokiečių karinėse pajėgose. Taip, mes tęsime misijas Malyje ar kitose vietose, kuriose reikės, bet pagrindinis dėmesys vėl bus skirtas šalies, aljanso gynybai.
Tai – naujas dalykas. Kariuomenė jau pradėjo restruktūrizuoti savo pajėgas. Mes turime keturias divizijas. Tam, kad divizija galėtų dalyvauti kare reikia daugybės elementų, priedų, žmonių, amunicijos, visa tai tam, kad būtų visi būtini elementai kariauti manevrinį karą. Taip pat šalia divizijos dar reikia artilerijos, inžinerinio ir žvalgybos pulkų.
Taip pat reikia logistikos, medikų ir kitų būtinų grupių, kad divizija būtų pilna. Taigi, būtent tai dabar ir vyksta, Vokietijos kariuomenė restruktūrizuojasi. 10 Panzer divizija bus pirmoji pertvarkyta toje naujoje, tam tikra prasme, struktūroje. Bus būtent taip, kaip mes darėme prieš 1989 metus. Mes turėjome kovai pasiruošusias divizijas.
Svarbu suprasti, kad jei mes pažadėjome tam tikrus karinius pajėgumus, mes juos ir suteiksime.
Svarbu suprasti, kad visa tai yra Vokietijos, mes neprašome kitų tautų, kad mus padėtų, kažką duotų. Mes patys tai tvarkome, restrukturizuojame, nes esame atsakingi. Mes taip pat turime glaudžius karinius santykius su kai kuriomis šalimis, tarkime, Nyderlandais. Kiekviena vokiečių divizija yra paremta Nyderlandų brigada.
Ji taip pat yra pasiruošusi kovai, manevriniam karui. Visgi, jei Nyderlandų brigada dėl tam tikrų priežasčių negalėtų paremti mūsų kovoje, vokiečiai tai galėtų daryti ir vieni. Svarbu suprasti, kad jei mes pažadėjome tam tikrus karinius pajėgumus Madride, mes juos ir suteiksime.
Žinoma yra ir tam tikrų trukdžių, pirmasis jų – amunicijos, ginklų stygius, mums reikia papildyti ginklų ir amunicijos arsenalą, nes Vokiečių kariuomenė turi per mažai amunicijos ir ginklų, kurių reikia. Buvo įsipareigojimai Afganistane, buvo kitoks fokusas, o dabar reikia amunicijos ir ginklų, kad šimtu procentų būtų aprūpintos visos ginkluotosios pajėgos.
Reikia taip pat pagaminti ir tai, ką atidavėme Ukrainai. Tai buvo būtina, bet atstatyti pajėgumus – reikia. Tai, užtruks kokius tris ar keturis metus, tai priklauso ir nuo spendimų greičio, biurokratijos, ginklų industrijos greičio. Tam, kad būtų pagamintas tankas užtrunka iki dviejų metų.
Negalima tiesiog ateiti ir nusipirkti tanko. Nepaisant to, mes esame įsipareigoję, nutarėme daugiausiai dėmesio skirti centrinės ir rytų Europos regionui, tai ir mūsų pačių interesas. Mes suprantame, kad Vokietiją dabar giname prie rytų flango sienos, nebe Vokietijoje.
Lietuvoje girdisi nuogastavimų, kad naujieji gynybos planai gerai atrodo ant popieriaus, bet nežinia, kaip jie atrodys realybėje. Planai, bent kiek apie juos žinome, atrodo ambicingi, bet ar jie realūs?
Ajlanso narės Vilniuje, manau, pasirašys dokumentus dėl gynybos planų, bet svarbu ne tik dokumentai, bet ir, kad tie įsipareigojimai būtų vykdomi. Reikia įsipareigojimo ir reikia, kad šalys-narys tiesiog paskirtų tam tikras savo pajėgas bendram tikslui. O tai yra didelis iššūkis.
Reikės bendrai susitarti, sukurti pakankamai dideles, kovai parengtas pajėgas, kurios būtų skirtos Rytų ir Vidurio Europos gynybai. Mano supratimu, taip turėtų būti: pasirašai dokumentus ir priskiri tam tikras pajėgas. Kiekviena šalis turi nutarti, kaip norės panaudoti savo pajėgas, kokias pajėgas galės ir norės skirti.
Aš esu įsitikinęs, kad, nepaisant dvejonių, dalykai vyks taip, kaip turi vykti. Tai sakau iš savo ilgos patirties karinėse pajėgose. Anksčiau, tarkime, nebuvo geriau, bet tam tikra prasme buvo lengviau. NATO gynyba iki 1989 metų krito ant 16 šalių-narių pečių.
Visos šios šalys buvo pasiryžusios ir įsipareigojusios savo pajėgomis ginti Europą. Tada siena tarp NATO ir Varšuvos pakto valstybių ėjo ne kur kitur, o per Vokietiją. Ir tada NATO sugebėjo parodyti savo stiprybę, atgrasyti Sovietų Sąjungą nuo netinkamų žingsnių. Aš esu tikras, kad taip bus ir dabar, sąjungininkai surems pečius.
Negalima tiesiog ateiti ir nusipirkti tanko
Na, jei pažiūrėtume kelis metus atgal, kai 2014 metais nutarėme, kad reikia platesnių NATO pratybų Baltijos šalyse ir Lenkijoje ir visos šalys „sumetė“ pajėgas pratyboms. O 2016 metais Varšuvoje, kai buvo priimtas sprendimas, kad reikia priešalinės gynybos batalionų, keturios šalys ėmėsi iniciatyvos: Vokietija, Didžioji Britanija, Kanada ir JAV.
Buvo dar ir partnerių valstybių greta to. Taigi, valstybės tai vertina rimtai. Dabar pagrindinis NATO uždavinys – kolektyvinė gynyba, tai reiškia – gynybą rytų flange. Tarkime oro policijos misijos Baltijos šalyse, jose gi dalyvauja daug šalių. Taigi, aš esu optimistiškas.
Taip, gali būti sudėtinga susitarti, įtikinti, kad reikės pajėgų, kurios turės būti nuolatinai priskirtos regiono gynybai, bet aš esu pozityvus dėl to. Ir dar, nepadeda nuolatinis baksnojimas į tas šalis ir reikalavimais kažko daugiau, tai tikrai nepadeda.
Regiono gynybos planuose labai svarbus yra reakcijos laikas. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse nuogastaujama, kad, jei NATO pajėgų nebus čia, kilus pavojui joms atvykti gali būti sunku, jos gali vėluoti, o sąjungininkų politikai įsivelti į politinius debatus. Ar šie nuogastavimai pagrįsti? O gal kai kurie sprendimai bus priimami „automatiškai“?
Štai, kaip viskas veiks ateityje. Turėsime sistemą, kur šimtai ir tūkstančiai dalykų, veiksmų bus numatyti iš anksto. Tai, kas privalės būti padaryta, jei pamatysime vieną ar kitą dalyką.
Tarkime, jei matysime, kad rusai didina karių skaičių prie rytinės NATO sienos. Kokie bus mūsų kiti žingsniai? Vienas iš žingsnių, tai pirmiausia būtų paskelbtas aliarmas rezerviniuose daliniuose. Kitas žingsnis būtų parengti dalinius, kad jie galėtų būti išsiunčiami į reikiamą vieta iškart. Taip pat sukviesti visi karininkai atgal į savo dalinius. Tai, taip pat galėtų reikšti, kad technika, kuri būtų remontuojama arba ruošiama remontui, skubiai grąžinama ten, kur jos gali prireikti labiausiai.
Taigi, procesai pajudėtų, jų – daug. Visi šie dalykai yra nutarti ir aprašyti iš anksto. Visi sąjungininkai tai deda į savo, taip vadinamą „aliarmo kalendorių“. Taip, yra procesų, kurie visada turi gauti politikų palaiminimą, bet tam nereikia parlamentinių svarstymų.
Taigi, tai procesas, kuriame ir NATO yra vienas iš sprendžiančiųjų elementų. Ten susirenka šalių- narių atstovai ir jie nutaria, kad štai, dabar aktyvuojame veiksmą 1 arba veiksmą 2. Viskas yra sunumeruota, tam yra skirtos didelės knygos. Mes tai ir dabar turime, bet netrukus bus dar tikslesni aprašymai ir jie bus sukoncentruoti į rytų flangą, Baltijos šalis, Lenkiją, kur mes turėsime savo pajėgas, gynybos planus, paruoštą amuniciją ir atsargines dalis technikai.
Mes tiksliai žinosime, kuri brigada ir kuri divizija bus atsakinga už gynybą čia. Tai ir yra skirtumas nuo tų gynybos planų, kurie čia buvo anksčiau. Dabar bus labiau automatizuotas veiksmas. Taip, bus priimami sprendimai, tam reikės patvirtinimų. Tarkime, NATO gynybos aktyvavimui, visi šalių narių atstovai susitinka Briuselyje, dažniausiai tai ambasadoriai, kurie turi savo sostinių įgaliojimus ir nutaria tam tikrus dalykus. Tai – greitas procesas.
Mes tiksliai žinosime, kuri brigada ir kuri divizija bus atsakinga už gynybą čia. Tai ir yra skirtumas nuo tų gynybos planų, kurie čia buvo anksčiau.
Kai turėsime naujus gynybos planus, tiksliai žinosime, kiek užtruks, kad kariai atvyktų, tarkime, iš Vokietijos. Žinosime, kiek tai truks laivu, lėktuvu, keliu. Turėsime būti tam pasiruošę, tai apskaičiavę. Žinodami, kad, tarkime, tam reiks 8 dienų, turime suprasti, kad reikės ir politinio sprendimo. Taigi, bent prieš 14 dienų turime žinoti apie kylantį pavojų.
Kariuomenė turės paaiškinti politikams, kad jei norime, jog dalykai vyktų sklandžiai, jei norime, kad rusai liktų ten, kur ir buvę, nes mes matome, kad, tarkime, jų prie sienos daugėja, mūsų patarimas – sprendimą dėl pajudėjimo reikia priimti dabar. Jei to nepadarysime, gali kilti pavojus, kad rusai trauks dar daugiau pajėgų prie sienos.
Tam, kad atgrasytume ir, jei reikės, apgintume, reikia iš anksto pasiruošti. Bet laikas, kurio reikia pasiruošimui, yra numatytas, nėra taip, kad mus užklups netikėtai.
Mūsų netyčia neužklupo ir 2021-222 metais. NATO labai gerai ir aiškiai matė, sekė, kaip rusai didino savo karių skaičių prie Ukrainos sienos, matėme, ką ir kada jie atvežė, pastatė. Ir NATO savo ruožtu taip pat ruošėsi, aš tuomet vadovavau. Mes priėmėme sprendimą skirti papildomus priešakinės gynybos grupes rytų flange, mes turėjome pasiruošę planus, kas ir ką skirs oro gynybai, laivyno pasiruošimas taip pat buvo padidintas. Ir dar daug dalykų.
Kitaip tariant, mes žinome, ką turime daryti ir žinome, kiek tai užtrunka laiko. Nėra taip, kad žmonės turėtų galvoti, kad čia viskas bus per vėlu arba procesas bus ilgas ir užtemptas. Ne. Viskas turi būti tikslu ir suplanuota iš anksto. Taip, negalima pakeisti fizikos, judėti iš vieno taško į kitą užima laiko, todėl politikai taip pat turi priimti sprendimus iš anksto.
Manau, tai svarbu paaiškinti žmonėms. Taip pat ir tai, kad jei norime, kad sąjungininkų kariai atvyktų greitai ir tvarkingai, tam reikia nuolatos treniruotis, daryti daug ir didelių pratybų. Tarkime, jei norime pajudinti 20 tūkst. karių, padaryti tokias pratybas Lietuvoje, reikia suprasti, kad jie nelindės barakuose, jie judės, treniruosis laukuose, miškuose, karinė technika judės keliais, tais pačiais, kuriais važiuoja žmonės.
Taigi, žmonės turi tam pasiruošti, reikia suprasti, kad tokiems dalykams reikia ir civilių paramos, kantrybės. Pratybos gali trukti tris ar penkias savaites, per jas žmonėms judėti aplink tam tikras vietas gali būti sunku, jie gali būti paprašyti užleisti laukus, miškus. Tai – reikia paaiškinti. Senais laikais, kai vyko Šaltasis karas amerikiečiai atvykdavo į Vakarų Vokietiją ir mes treniruodavomės.
NATO labai gerai ir aiškiai matė, sekė, kaip rusai didino savo karių skaičių prie Ukrainos sienos
Būdavo didelės pratybos, visi apie tai žinojo. Jos vykdavo kas antrus metus, apie jas būdavo plačiai skelbiama per televiziją, radiją, kabėdavo plakatai mieste, kad reikia būti pasiruošus, nes artėja didelės pratybos.
Net būdavo video klipai per televiziją, kurie aiškindavo, ką daryti, jei kelyje pasitaikė tankas, paaiškinimai, kad tankas gali sustoti labai greitai, kad reikia laikytis saugaus atstumo.
Taigi, aš manau, kad Lietuvoje taip pat to reikėtų. Didelės pratybos turi įtraukti ir civilius gyventojus, jie turi matyti procesus, suprasti, kaip veikia kariniai dalykai. Taip pat svarbu, kad į tai įsitrauktų ir savivalda, kad merai žinotų, kokios yra jų teisės ir pareigos pratybų metu, kaip viskas vyksta.
