Neilgai trukus po šios kalbos Seimas, kaip ir tikėtasi, atmetė priešlaikinių parlamento rinkimų iniciatyvą, o pati premjerė žurnalistams pareiškė, kad kiek anksčiau pareikšdama apie atsistatydinimo teikimą po NATO vadovų susitikimo leido sau šiek tiek per daug.
„Kaip atsitiko, kad iš esmės neturint rimtų priekaištų dėl Vyriausybės darbo šiuo metu tiek daug diskutuojama, ar Vyriausybė gali tęsti šį darbą toliau dėl to, kad keli jos nariai verčiami prisiimti atsakomybę už vienos savivaldybės tinkamą ar netinkamą darbo reglamentą. Manau, kad taip atsitiko todėl, kad vis dar yra tikinčių, jog į sudėtingus moralės klausimus yra greitų ir paprastų atsakymų. Užtenka paskelbti kaltą ir už jo patogiai pasislėpti visiems“, – Seimo tribūnoje dėl Vyriausybės ataskaitos kalbėjo premjerė.
„Matau susiklosčiusioje situacijoje ir savo atsakomybę. Ir ne todėl, kad būčiau netikra dėl savo parlamentinių išlaidų nulio. Ar dėl ministro pirmininko reprezentacinio fondo dalies, pervestos į popiežiaus paramos Ukrainai fondą, vietoje reprezentacinės dovanos, pasmerktos rinkti dulkes Vatikano saugykloje. Esu tikra dėl kiekvieno iš savo kolegų Vyriausybėje. Ir jų pasiryžimo mokesčių mokėtojų lėšas naudoti taupiai ir atsakingai“, – pridūrė I. Šimonytė.
Politikė Seimo tribūnoje skundėsi, kad dvejus su puse metų turi atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą: kodėl ji neatleidžia nė vieno ministro, neva tai nenormalu. Tačiau ji sako, kad atleido švietimo, mokslo ir sporto ministrę, bet kažin, ar nuo to nuskaidrėjo Lietuvos politika.
„Na, vieną atleidau. Ne todėl, kad mačiau pagrindo, o todėl, kad nesugebėjau įtikinti likti. Neprašau niekieno atsakyti į klausimą viešai, bet atsakykite sau asmeniškai, ar tikrai Lietuvos švietimui pagerėjo netekus Vyriausybėje Jurgitos Šiugždinienės? O gal nuskaidrėjo Lietuvos politika? Nuoširdžiai nustebsiu, jeigu pasakysite, kad taip. Sakysite tokia yra politikos realybė? Politikos realybė yra tokią, kokią mes patys susikuriame. Negalime vienu metu reikalauti aukštų standartų ir taikyti šį reikalavimą tik kitiems, o savo atžvilgiu taikyti Realpolitik“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Kalbėdama premjerė dar nusprendė šiek tiek perfrazuodama pacituoti rusų disidentą Sergejų Kovaliovą, esą politikoje ir taip yra pakankamai realistų, bet prioritetą reiktų teikti vertybėms.
„Tad, mieli realistai, prašau nesipiktinti, kad negaliu aukoti savo bendražygių pagal principą nuspirk, jeigu tau tapo našta, ir eik pirmyn. Būk transaktiškas, situatyvus, net negailestingas, kol saugo tavo kailį ar leidžia nukreipti dėmesį nuo kitų. Bet aš norėčiau iš politikos daugiau. Teisės į klaidą. Teisės į netobulumą. Teisės į neidealią praeitį. Yač kai idealumą bandoma apibrėžti post factum ir selektyviai. Teisės į savo situacijos matymą ir supratimą, net jeigu jis nesutampa su Andriaus Tapino ar Vytauto Landsbergio“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvoje diskutuojant apie savivaldos politikų nesąžiningumą švaistant su tarybos narių darbu susijusias išlaidas į kairę ir į dešinę, iš konservatorių pradėta prašyti pasiaiškinti, kodėl jie žadėjo aukštesnę politinę kultūrą, bet Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikai elgiasi lygiai taip pat kaip socialdemokratai, darbiečiai, valstiečiai žalieji ar konservatorių ypač pašiepiamas Visvaldas Maitijošaitis bei jo komiteto nariai, sūnus. Kaunas pasižymėjo ypatingu reguliavimu, kai iš politikų net nebuvo prašoma atnešti įrodymų, kur išleistos atsiskaitytinai skiriamos lėšos.
Iškilo 3 ministrų problema, mat buvusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė, finansų ministrė Gintarė Skaistė ir Liberalų sąjūdžio deleguotas kultūros ministras Simonas Kairys praeityje buvo Kauno miesto tarybos nariai ir, kaip ir kiti, puikiausiai naudojosi sistema jos net nekvestionuodami.
Konservatoriai pasijuto puolami. Ši politinė partija nėra pripratusi prie kritikos, be to, G. Landsbergis jau anksčiau pastebėjo, kad pačių konservatorių nariai pradėjo tikėtis pasislėpti už ministrų nugarų ir tyliai „praslysti“. Premjerė I. Šimonytė stojo ginti J. Šiugždinienės, kuri neatlaikė spaudimo ir atsistatydino. G. Skaistė grąžino dalį lėšų, liberalų deleguotas S. Kairys nesureagavo niekaip, pabuvo tyliai. Premjerė pasijuto taip, tarsi miniai suplėšyti atiduodamas vienas asmuo. J. Šiugždinienę dėl kažkokių priežasčių ji labai vertina.
Tokiu būdu gegužės 19 dieną G. Landsbergis spaudos konferencijoje išsakė idėją, kad jeigu jau visi tokie susitepę, nėra kaip išplauti munduro, tai tuomet reikia rengti priešlaikinius Seimo rinkimus, o jeigu ne, tuomet Vyriausybė svarstys apie atsistatydinimą. Šią žinią jis paskui nunešė į partijos prezidiumą ir kažkaip sugebėjo įtikinti daugumą prezidiumo narių, neva tai geras sprendimas. Tokį ėjimą G. Landsbergis ir I. Šimonytė sugalvojo norėdami „permušti“ čekučių skandalą.
Tačiau šiuo metu jau linkstama prie to, kad neigiamas Seimo balsavimas dėl pirmalaikių rinkimų nebūtinai reikš Vyriausybės atsistatydinimą. Ministrė pirmininkė sako, kad viešuose pasisakymuose sau leido per daug, o dėl Vyriausybės spręs prezidiumas, kuris beveik 100 proc. siekia, jog I. Šimonytės Vyriausybė dirbtų toliau.
O tavojo Šveiko nuomonė niekam neįdomi, nes dar kartą įrodei, kad girdi tik save pačią!
