Raketa nukrito šalia pagrindinio Kramatorsko pašto skyriaus. Iš rusų R-37 likusios nuolaužos išsibarstė tarp tuopos lapų prie vaikų žaidimo aikštelės. Kitos jos dalys apgadino 10 pastatų, sužeidė šešis žmones ir pražudė Maksymą. 70-metė Valentyna Sdobina pirštu nusivalo iš akių riedančias ašaras. Ji verkia netekusi savo žento.
Jai nukritus, moteris greitai išbėgo iš savo buto ir nusileidusi laiptais žemyn pamatė, kaip grupė vyrų teikia pirmąją pagalbą Maksymui, gulinčiam šalia jo „Kia“ automobilio. „Buvo tiek daug kraujo, – prisimena V. Sbodina. – Nebebuvo pusės jo galvos.“ Ji persižegnoja dešine ranka, kol kairėje laiko savo buldogo, vardu Leo, pavadėlį. „Jie į mus nusitaikė tik todėl, kad šiame rajone gyvena Ukrainos kariai“, – teigė moteris. Tuomet jos liūdesį pakeičia pyktis: ji turi pragyventi iš 2 850 grivinų (maždaug 73 eurų) ir kartą per mėnesį stovėti ilgoje eilėje prie maisto banko, laukdama davinio: „Per dieną suvalgau tik pusę dešrelės.“ Pabėgti ji taip pat negali, nes neturi pakankamai pinigų.
Donbasas pateko į Rusijos puolimo epicentrą. Kai 2014 m. pavasarį Maskvos remiami separatistai užėmė dalį šio regiono, Ukrainos kariai sugebėjo juos atremti. Taigi Maskva pradėjo siųsti ginklus ir savo karius. Šis karas tęsiasi jau aštuonerius metus.
V. Putino kariai nuolat užkariauja naujas teritorijas. Naudodami sunkiąją artileriją ir tūkstančius tonų sviedinių, jie su žeme sulygina kaimą po kaimo, savo kelyje palikdami griuvėsius ir mirtį. Beveik visa Luhansko sritis jau yra okupuota, o didžioji jos dalis – sunaikinta. Donecko teritorijose, kurias vis dar kontroliuoja Ukraina, gynėjai ruošiasi kitam puolimui.
Tačiau neaišku kuo, iš čia likusių civilių, jie gali patikėti. Po šį regioną keliavę „Der Spiegel“ žurnalistai tai puikiai suprato. Nepaisant rusų įvykdytų nusikaltimų, nemaža dalis žmonių čia labiausiai jaučiasi išduoti Ukrainos valdžios. Daugelis Donbase istoriškai palaiko Rusiją, tačiau kokios yra šio regiono gyventojų nuotaikos po aštuonerius metus trukusių kovų ir penkių mėnesių didelio masto karo?
Interviu su 47-erių Kramatorsko meru Oleksandru Hončarenko vyko vienoje posėdžių salėje miesto rotušėje. Tai geltonų plytų, sovietmečiu pastatytas pastatas, kurio langai dabar yra užbarikaduoti smėlio maišais. Miesto vadovas dėvi aptemptus polo marškinėlius, jo žili plaukai tvarkingai sušukuoti. Jis laisvai kalba vokiškai su melodingu šveicarišku akcentu, o daugumą savo sakinių pradeda sakydamas: „Žiūrėkite.“ Prieš beveik 30 metų O. Hončarenko Berne studijavo verslo administravimą. Tuomet jis du dešimtmečius dirbo pardavimų vadovu vienoje iš didelių mechaninės inžinerijos įmonių, anksčiau veikusių šiame rajone. „70 proc. čia pagamintos produkcijos buvo eksportuojama“, – sakė meras.
Kai prieš dvejus metus šis nepriklausomas politikas užėmė mero kėdę, jis turėjo modernaus pramoninio miesto viziją, kuri išskirtų Kramatorską iš kitų skurstančių šio regiono bendruomenių. Šiame mieste gausu sovietinės pramonės griuvėsių. „Tačiau mes renovavome darželius ir mokyklas, įkūrėme 30 naujų sporto aikštelių ir tris naujus parkus“, – giriasi O. Hončarenko.
Jis priduria, kad palaikymas politinei vadovybei čia labiausiai išaugo dėl 2014-ųjų patirties. Tada žmonės pamatė, kokių veiksmų imasi okupantai: „Šie, taip vadinami separatistai vogė mašinas ir šaudė žmones gatvėse vidury baltos dienos.“ Paklausus jo apie V. Sbodinos nusiskundimus, jis atsakė, kad reikia atkreipti dėmesį į tai, kas skundžiasi. „Tai visuomet būna tie patys žmonės, – sako meras. – jie palaiko Rusiją.“ Jo teigimu, prieš aštuonerius metus tokių pažiūrų žmonės sudarė apie 40 proc. populiacijos, bet dabartiniais miesto vadovo skaičiavimais, šis skaičius nukrito iki galbūt 3–5 proc.
Nors Rusijos sviediniai ir toliau talžo miestą, čia liko trečdalis iš maždaug 152 000 jo gyventojų, sakė O. Hončarenko. Jis sakė, kad tarp pasilikusiųjų parama Rusijai yra stipresnė nei tarp tų, kurie pasitraukė iš miesto: „Tai tikrai nepadeda mūsų gynybai.“
Ukrainos valdžia liepė žmonėms palikti Donecko regioną, tačiau manoma, kad okupuotose vietovėse vis dar gyvena 200 000–220 000 civilių. Vyriausybės pranešime apie evakuaciją žmonės buvo įspėti, kad ateinanti žiema tik dar labiau pablogins padėtį regione, ypač sunku bus vaikams.
O. Hončarenko išeina į šalia jo darbo vietos esančią Laisvės aikštę. Jos grindinyje – didžiulė skylė, kurią prieš penkias dienas čia paliko nukritusi rusų raketa „Tornado“. Ji nukrito vos 150 m nuo miesto rotušės. Meras tiki, kad tarp Ukrainos gyventojų buvo informatorių.
Likusi šalis nepasitiki Donbaso gyventojais, kurie yra priešiški arba bent jau neištikimi Ukrainos valdžiai. Žmonės juos vadina informatoriais, šnipais, simpatikais ar „šudni“ – laukiančiais žmonėms. Pastarasis žodis yra menkinantis terminas, kurį ukrainiečiai vartoja vietiniams gyventojams, besidžiaugiantiems Rusijos kariuomenės pažanga, apibūdinti.
Netoli Kramatorsko, Slovjansko apylinkėse esančiame Myrnės miestelyje stovi sovietinis daugiabutis. Jo gyventojai iš savo rusiškų „Lada“ automobilių bagažinių traukia pilnus kanistrus ir tempiasi juos į savo butus. Dėl karo čia jau kelias savaites nėra vandens. Negana to, jie jau mėnesį gyvena be elektros, pasakojo 68-erių Valentyna Mykolajivna. Apvalaus veido moteris, kurios akis slepia tamsūs akiniai, sėdi ant šalia jos namo pastatyto suoliuko. Ant jos marškinėlių parašyta „summertime“ (liet. vasara), tačiau ji nežino, ką šis žodis reiškia.
Šalia V. Mykolajivnos – laužavietė, aplink kurią stovi kėdės ir stalai. „Mes turime gaminti čia, nes jau tris mėnesius nebeturime dujų“, – paaiškina moteris. Iš 2 000 jos mažo miestelio gyventojų, čia liko net 700 žmonių. Kas kelias sekundes pasigirsta iš fronto, esančio už maždaug 15 km, sklindantis artilerijos dundėjimas. Vienu metu kovos laukas buvo vos už 5 km nuo moters namų, tačiau ji vis tiek nesutiko išvykti. „Juk tai mano namai“, – sakė V. Mykolajivna.
Myrnė, kurios pavadinimas, išvertus iš ukrainiečių kalbos, reiškia „taiki gyvenvietė“, buvo įkurta 1958 m. valstybei priklausiusios žuvies apdirbimo įmonės „Dono žuvies kombinatas“ darbuotojams apgyvendinti. V. Mykolajivna su savo mylimuoju Vladimiru čia atsikraustė prieš 50 metų iš Rusijos miesto Rostovo prie Dono. Jis buvo vyresnysis inžinierius, o ji dirbo gamyklos žmogiškųjų išteklių skyriaus vadove. Jie kasdien valgydavo žuvį, vasarą maudydavosi ežeruose, o žiemą ant jų čiuožinėdavo. Rudenį jie važiuodavo grybauti į šalia esančius miškus. Savo trijų kambarių bute Myrnėje jie užaugino du sūnus. „Čia mes buvome laimingi“, – prisimena moteris. Jos paprastai sustingusių lūpų kamputis trumpam pakyla.
39-erių Saša ir 47-erių Serhijus prasidėjus karui su savo šeimomis pabėgo į Kyjivą. Dabar jie visoje šalyje vežioja paramą ukrainiečiams. Abiems vyrams V. Mykolajivnos propaguojama namų sąvoka yra svetima. „Kilmės vieta Sovietų Sąjungoje nebuvo svarbi“, – sako ji.
Jos vyras mirė prieš ketverius metus, o jos iš valstybės gaunama pensija siekia vos 60 eurų. Moteris vardijo, ką ji nusipirko, kai paskutinį kartą buvo parduotuvėje. Ji pamini vaistus, kuriuos ji turėtų vartoti dėl savo aukšto kraujospūdžio ir artrito. Tiesa, ji negali jų sau leisti.
Apie Kyjivą ji daug negalvoja. Sostinėje kilusius Euromaidano protestus ji vadina: „Jungtinių Amerikos Valstijų remtu perversmu.“ Pensininkė pasakojo, kad valdant Rusijai palankiam prezidentui Viktorui Janukovyčiui: „Mes bent jau turėjome stabilumą, o ir mano pensija buvo didesnė.“
Ji priduria, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis pažadėjo daug dalykų, kurių jis vis dar neišpildė. Moteris taip pat pasakojo, kad prieš karą ji galėjo žiūrėti Rusijos televiziją, tačiau dabar iš kitapus sienos transliuojami kanalai yra užblokuoti. Kalbėdama telefonu su Rusijoje gyvenančiais giminaičiais, ji sužino, ką galvoja ten esantys žmonės, ir kas, tariamai, vyksta Ukrainoje. „Netikiu, kad žudynės Bučoje iš tiesų įvyko“, – teigė V. Mykolajivna.
Tačiau ji negali apie tai kalbėti su savo sūnumis: „Mes pradedame pyktis.“ Tačiau pokalbio pabaigoje ji pasakė, kad visa tai iš tikrųjų yra nesvarbu. „Aš tik noriu, kad jie nustotų šaudyti, noriu, kad vėl turėtume dujas, ir aš noriu, kad vėl važinėtų troleibusas. Dėl manęs mus gali užkariauti ir pats velnias“, – teigė V. Mykolajivna.
Terminą „prorusiškas“ derėtų vartoti atsargiai, perspėja Nikolausas von Twickelis iš „Center for Liberal Modernity“. Jis dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojų misijoje Donecke po 2014 m. „Aš manau, kad daugybė žmonių Donbase yra prosovietiškų pažiūrų“, – sako ekspertas. Tarp jaunesnių žmonių Sovietų Sąjungos ilgesys susilieja su noru priklausyti rusiškai kalbančiai supervalstybei.
Doneco baseinas imigrantus traukia jau nuo XIX a., kai čia išsivystė anglies ir plieno pramonė. Čia važiavo ne tik rusai bei ukrainiečiai, bet ir, pavyzdžiui, graikai. „Jie daugiausia kalbėjo rusiškai“, – teigė Andrijus Portonovas, Ukrainos istorikas ir istorijos profesorius Viadrinos universitete Frankfurte prie Oderio, Vokietijoje.
„Žlugus valstybei, ten gyvenantys žmonės iš naujojo gyvenimo Ukrainoje tikėjosi labai daug. Kai šie lūkesčiai nebuvo pateisinti, jie pradėjo šlovinti sovietinę praeitį“, – paaiškino A. Portonovas. Pastaraisiais metais Rusijos propaganda daugiausia dėmesio skiria būtent šiai problemai. „Kai kuriems žmonėms V. Putino Rusija atrodo lyg prarastas sovietinis rojus“, – teigė istorikas.
Šiandien Ukraina Donbase kontroliuoja vos kelias suniokotas teritorijas. Trupančias gatves ir nykstančius daugiabučių kvartalus, kurie supa uždarytas gamyklas.
Tačiau po 2014 m. daug dalykų pasikeitė į gerąją pusę. Bent jau taip mano 40-metė Jevhenija Kaluhina iš Slovjansko kraštotyros muziejaus. Kai po 84 dienas trukusio teroro prorusiški kovotojai buvo išvyti, atsirado nauja atmosfera. Įsitraukė tarptautinės savanorių organizacijos ir fondai. Į miestą pradėjo plaukti pinigai, kurie leido atstatyti gyvenamuosius namus ir svarbias įstaigas.
„Žmonės pirmą kartą pajautė pareigą būti Ukrainos patriotai, – pasakojo J. Kaluhina, pridurdama, kad kalba taip pat atliko labai svarbų vaidmenį. – Mes Donecko mokyklose jau anksčiau mokėmės ukrainiečių kalbos, tačiau dabar kai kurie žmonės pradėjo ją vartoti ir namuose.“
Nemažai skirtumų galima pastebėti ir lyginant skirtingas kartas. 16-metė Kateryna Vorobej gegužę baigė Kramatorsko mokyklą, kartu su dar 29-iais mokiniais. Dauguma kitų jos mokyklos abiturientų tuo metu jau buvo pabėgę. Tačiau ji pasiliko Kramatorske su savo mama, kad galėtų pasirūpinti jų senyvo amžiaus giminaičiais. Nuo vasario 24 d. K. Vorobej taip pat kalba tik ukrainietiškai – arba bent jau tiek, kiek gali: „Jau seniai norėjau tai daryti, bet tam prieštaravo mano šeima.“
Jos močiutė žavisi V. Putinu ir Rusijos didybe. „Turėjau metų metus klausytis jos pasakojimų apie tai, kokia stipri ši šalis“, – pasakojo paauglė. Tačiau kai prasidėjus karui jos močiutė ir toliau kartojo propagandą, merginai trūko kantrybė: „Pasakiau jai, kad nesu šuo, todėl nebelosiu pagal jos dūdelę. Ji labai supyko, trenkė man ir net įkando į viršutinę rankos dalį. Dabar mes nebesikalbame.“
Paauglė liūdi, kad dabar savo mieste ji yra beveik viena: „Čia neturiu su kuo pakalbėti, – sakė ji, – Visi mano draugai jau išvažiavo.“
Kartais ji žiūri socialiniame tinkle „TikTok“ talpinamus vaizdo įrašus, bandydama suprasti, kodėl tokie žmonės kaip jos močiutė patiki Rusijos propaganda. „Tikriausiai jie niekada neišmoko mąstyti patys“, – svarstė mergina.
