Ukmergės greitosios medicinos pagalbos skubios pagalbos slaugos specialiste dirbanti moteris konstatuoja, kad iškvietimų vis daugėja – ne tik vis daugiau pacientų tenka vežioti į kitas gydymo įstaigas, bet ir gyventojai neretai linkę kviesti greitąją be didelio reikalo.
Medikė teigia, kad atėjo laikas rimtai pasvarstyti, ar esame pasiruošę betikslius greitosios kvietimus apmokestinti.
„Arba paliekame, kaip yra, priimame visus iškvietimus ir jau laimės dalykas, pas tave greitoji atvažiuos laiku ar ne. Štai turime labai neseną atvejį ir Elektrėnuose, kai mieste yra tik vienas postas, kurio gal ir mažoka, o žmogus elementariai susilaužęs ranką nukraujavo, nes 20 minučių pas jį neatvažiavo pagalba. Galbūt rezultatas galėjo būti kitoks“, – svarstė pašnekovė.
Plačiau apie tai ir kitus didžiausius šiandienos darbo „greitukėse“ skaudulius – naujienų portalo tv3.lt interviu su Lietuvos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininke J. Keburiene.
Neprognozuojami, net agresyvūs pacientai – kasdienybė
Neseniai visuomenę sukrėtė įvykis, kai nesugebėjus sutramdyti psichikos sutrikimų turinčios pacientės, kuri pareigūnus ir medikus puolė peiliu, ji buvo nušauta policininko. Ar pasikeitė kas jūsų darbe, kad jame jaustumėtės bent kiek saugiau?
Iš principo niekas nesikeičia. Tokie rezonansiniai skaudūs atvejai tik nuskamba garsiai, bet su tuo mes dirbame kiekvieną dieną. Aišku, šiuo atveju išgyvename ir dėl pačios medikės, kuriai teko patirtį išpuolį, ir dėl pareigūno. Nors jis gynė ir gynėsi, dabar vos ne visuomenėje yra smerkiama, kad policija nesusitvarkė su viena moterimi, svarsto, ar reikėjo ginklą naudoti... Aišku, tokios situacijos paveikia, bet niekur nedingsi juk. Greitojoje arba dirbi, arba negali dirbti. Turbūt esame užsigrūdinę prie tokių atvejų. Nežinau, gal tai daugiau nenormalu, bet mums tai jau tapę norma.
Neprognozuojami pacientai – greitosios medikų darbo kasdienybė?
Taip, ir tai dar kartą įrodo, kad tiek mes, tiek pareigūnai praktiškai dirbame vienodomis sąlygomis. Nes dažniausiai jei važiuoja policijos ekipažas, kartu važiuojame ir mes, nebent tai būtų kelių eismo taisyklių pažeidimai. Bet visi sužalojimai, kažkokie kompleksiniai įvykiai, ten visur važiuojame ir mes. Taip pat – ir ten, kur vyksta gaisrininkai, tad esame visas tarnybas jungianti grandis.
Vykdami į rizikingus iškvietimus turite kažkokių papildomų apsaugos priemonių, kūno kameras?
Ne, kūno kamerų neturime, kažkokių apsisaugojimo priemonių visai neturime. Nieko nėra, kad būtų kažkas privalomo turėti apsaugai budėjimo poste. Viskas iš tikrųjų paliekama iki kažkokio kito atsitikimo.
Įvairių sričių medikai vis grįžta prie darbe patiriamo emocinio ir fizinio smurto temos neslėpdami, kad pokyčiai čia per lėti. Neseniai priimtos Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kurios įgalino už mediko garbės ir orumo įžeidimą skirti 50–300 eurų baudą. Ar tai kaip nors pakeitė jūsų darbą, aptramdė pacientus?
Nepaisant to, kad yra nurodyta išimtis, jog tai negalioja teikiant skubią medicinos pagalbą, kas yra mūsų darbo dalis, kita vertus, norint teisiniu keliu kažką nubausti, viską labai apsunkina didelis popierizmas. Tai viską labai apsunkina ir jei ateitų kad ir pas mane mūsų profesinės sąjungos narys ir klaustų ką dabar daryti, aš turbūt mieliau pasiūlyčiau jam kažkokią piniginę sumą, kurią išleisčiau teisininkui, savaitei nueiti pas psichologą ar atsipalaiduoti į SPA, negu užvesti visą teismų karuselę, kur būtų kažkam bauda išieškota arba galimai ir neišieškota.
Kita kategorija yra jaunų žmonių, kurie dažniausiai galbūt dėl per gero mūsų gyvenimo, jei tik įmanoma nemokamai greitąją kviestis, tuo ir naudojasi. Jie neatskiria, kas yra skubi pagalba, nesupranta, kad susibintuoti pirštą įdrėskus katinui galima pačiam.
Tai kol dar tarnyboje neturime tokio atsakingo žmogaus, kuris rūpintųsi visu popierizmu, o darbuotojui tereikėtų tiesiog supildyti dokumentą ir pateikti rašytinę ar nufilmuotą informaciją, kur tave kolioja ir esi nukentėjusiojo pozicijoje, dėl tų baudų neapsimoka kreiptis.
Nes brangiau kainuos to darbuotojo laikas, važiavimas, davimas visokių parodymų, negu gaunama nauda. Išskyrus nebent tai, kad bus psichologiškai lengviau, kad nubaudė. Suprantu, kad reikia tokio įstatymo, bet kodėl į tą popierizmą turi veltis žmogus, kuris turi daug naudingesnio darbo, nežinau.
30–40 proc. iškvietimų – ne greitosios darbas
Dėl skubios pagalbos nepasiginčysi – teikti privalote visiems, bet, kaip suprantu, nemažai tenka vykti ir visai dėl ne skubių atvejų?
Žmonės kartais iš nežinojimo, kartais – bejėgiškumo neturi, kur kreiptis ir greitoji tampa ta vieta, lyg paskutinė stotelė, kur viską išsako. Nes kartais ir pas šeimos gydytoją sunku patekti, yra eilės pas gydytojus ar reikia susimokėti. Tada jie viską, kas sveikatos sistemoje jiems nutiko bloga, suverčia greitosios darbuotojui.
Kolegos iš priėmimo-skubios pagalbos skyrių pastebi panašią tendenciją – net daugiau nei trečdaliui atvykusiųjų į ligoninę čia iš esmės nėra vieta. Panašiai yra ir jūsų darbe?
Išties atrodo, kad tokių iškvietimų procentas tik auga. Aišku, galiu vertinti tik iš savo darbo patirties, bet mūsų tarnybos vadovas pateikia bendrus skaičius, kad 30–40 proc. tų iškvietimų yra skirti ne greitosios darbui. Ir kai kada kvietimai būna net ne dėl to, kad sunku prieiti iki gydytojo, o tokie momentiniai nusiskundimai. Jaučiame vos ne „Žalgirio“ pralaimėjimo pasekmes, jei kalbama apie jaunesnius pacientus, ir kaip atsiliepia bloga serialo pabaiga kokiai močiutei.
Iš esmės yra kelios kategorijos tokių neskubių kvietimų. Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie linkę užsiimti savigyda ir tai, ką paskyrė gydytojas, nebūtinai vartoja, kaip reikia. Pasiėmę didinamąjį stiklą perskaito vaistų poveikį ir sako – negi dabar turiu šlapimą varančius gerti, juk gerai šlapinuosi. Taigi jis pats sau „pasiskiria“ gydymą, nevartoja vaistų, kaip turėtų, to pasekmė – pablogėjusi būklė ir dėl to tenka žmogų vežti į gydymo įstaigą arba spręsti situaciją vietoje. Bet jei žmogus gertų vaistus, kaip reikia, tų problemų nebūtų. Nemažai yra tokių, kurie nori vaistus pakeisti papildais. Tada jie sako, kad ir taip nemažai visko geria, o parodo į kalną vaistinėje įsigytų maisto papildų.
Tai klausimas, ar norime turėti daugiau tokių skaudulių kviesdami taip, kaip dabar kviečiame. Ar vis tik esame pasiryžę, jei suklydome, supanikavome, už tai kažkiek susimokėti. Bet tai turėtų būti bendras pacientų organizacijų, medikų, politikų sprendimas.
Kita kategorija yra jaunų žmonių, kurie dažniausiai galbūt dėl per gero mūsų gyvenimo, jei tik įmanoma nemokamai kviestis greitąją, tuo ir naudojasi. Jie neatskiria, kas yra skubi pagalba, nesupranta, kad susibintuoti pirštą įdrėskus katinui galima ir pačiam. Arba kad yra normalu, jei ėjai į depiliacijos procedūrą, jog toje vietoje paraudo.
Ir liūdna kartais matyti, kai su infarktu žmogus į priėmimą atvažiuoja autobusu... Tad matyčiau ir manyčiau, kad visuomenės sveikatos specialistai ar pati politika kažkaip ne taip vyksta, ne taip šviečiami žmones, nes turime labai iškreiptą vaizdą.
Turbūt kai kuriuos iškvietimus kolegoms pasakojate kaip anekdotus.
Tikrai taip. Šiuo atveju, matyt, geriau turime kalbėtis ir tarp tarnybų, nes būna ir taip, kad lyg kviečia greitąją, nuvažiuoji, o ten žmonės išpūtę akis sako, kad nekvietė, sako, mes gi ne durni, suprantame, kad žmogus tiesiog girtas, kam jus mums atsiuntė...
Laikas neskubius kvietimus apmokestinti?
Būta pasiūlymų, kad metas imtis labiau radikalių priemonių – apmokestinti neskubius kvietimus ir taip drausminti pacientus?
Galvočiau, kad pacientų organizacijos ir medikai turi turėti diskusiją apie tai. Nes resursų valstybė turi tiek, kiek turi, ir visi turime bendrai priimti sprendimą, ar važiuojame tik į reikalingus kvietimus ir kiek yra greitųjų, jų pakanka. Susitariame kaip bendruomenė, kad dabar kviečiame greitąją tik tada, kai patys negalime nuvažiuoti, kai būklė tokia, kad reikalauja būtent vežti greitosios automobiliu.
Arba paliekame, kaip yra, priimame visus iškvietimus ir jau laimės dalykas, pas tave greitoji atvažiuos laiku ar ne. Štai turime labai neseną atvejį ir Elektrėnuose, kai mieste yra tik vienas postas, kurio gal ir mažoka, o žmogus elementariai susilaužęs ranką nukraujavo, nes 20 minučių pas jį neatvažiavo pagalba. Galbūt rezultatas galėjo būti kitoks, nei yra, jei būtų buvę viskas padaryta maksimaliai ir laiku.
Tai klausimas, ar norime turėti daugiau tokių skaudulių kviesdami taip, kaip dabar kviečiame. Ar vis tik esame pasiryžę, jei suklydome, supanikavome, už tai kažkiek susimokėti. Bet tai turėtų būti bendras pacientų organizacijų, medikų, politikų sprendimas. Aišku, bauda savaime gąsdinančiai skamba ir turbūt yra kraštutinis variantas.
Jūs pati kaip medikė pritartumėte šiai idėjai?
Visų pirma į tai linkčiau kaip galimas pacientas, kaip žmogus, nes tikrai noriu profesionalios skubios pagalbos, jei štai dabar važiuojant automobiliu patekčiau į autoįvykį ar kažkas kitas skubaus atsitiktų „čia ir dabar“. Ir labai gerai suprantu, kad jei dabar važinėjame dėl katės įdrėskimo, tai patekusi į rimtą situaciją pagalbos galiu laukti ir pusvalandį. Tad kaip žmogus galvoju, kad turime su tuo kažką daryti. Kaip darbuotojui man labai skaudu, kad resursai yra taip švaistomi. Kita vertus, man daug lengviau bintuoti katės įdrėskimą, negu stabdyti masyvų kraujavimą.
Latvijoje gyventojams už tokį neskubų kvietimą tenka pakloti daugiau nei 70 eurų. Ar pas kaimynus pasiteisino tokia sistema?
Ten nėra taikoma bauda, sistema taip veikia, kad ne nuvažiavusi brigada dėl to sprendžia. Nuvažiavę medikai padaro viską tą patį, ką ir mes – pamatuoja kraujospūdį, pulsą, deguonies saturaciją, pasidaro kardiogramą, viską surašo, užfiksuoja ir toliau yra vertinimo komisija, kuri tuos duomenis analizuoja, ar kvietimas atitiko skubios pagalbos poreikį ar ne. Ši sistema pas juos yra seniai. Visaip, matyt, yra, bet jie priprato. Aišku, jie turi ir konsultavimo tarnybą, kur galima kreiptis.
Tačiau kolegos pasakoja, kad turi nemažai iškvietimų, nors jų pačių GMP postų, tai yra gyventojų skaičius, tenkantis vienam greitosios ekipažui, yra mažesnis nei Lietuvoje ir skiriasi arti 3 tūkst. Jei mums tenka 14–15 tūkst. vienam budinčiam ekipažui, tai pas juos kažkur 11 tūkst., tai reiškia, kad jie greitųjų turi daugiau.
Darbas greitojoje iš išgąsdina, ir įtraukia
Greitojoje dirbate jau kelis dešimtmečius – kas yra labiausiai įstrigę, labiausiai emociškai sukrėtę ar net sukėlę fizinį pavojų?
Mane buvo narkomanas uždaręs, reikalavo suleisti vaistus į veną. Tuo metu tiesiog paklusau ir viskas baigėsi, jis kažkaip mane išleido. Kolegės buvo atvejis, kai buvo išžudyta šeima, turėjo vyras psichinę negalią, irgi laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo ta trečia, kuri buvo nužudyta, nukentėjo policininkas. Visada supranti, kad darbas yra toks ir balansuoji – tave ir išgąsdina, ir lyg bandai atsitraukti, bet kartu ir užkabina. Tave vis tiek įtraukia, nors ir sveri tas rizikas, vis tiek nusveria tai, kad darbas kažkaip kabina ir „veža“.
Atsimenate labiausiai netikėtą vietą, kur teko teikti greitąją pagalbą?
Mūsų darbas – paslaugų teikimas įvykio vietoje, paciento namuose ir tu to nesumodeliuosi. Vieną kartą tai gali būti saugi aikštelė ar patalpa, kita kartą tai gali būti griovys, upelis, tai čia nieko negali suplanuoti. Tad yra, kaip yra, ir turi prisitaikyti.
Iš tokių ekstremalių situacijų labai įsiminė dar prieš kokių 10 metų Ukmergėje įvykęs gelžbetonio gamyklos sprogimas. Buvo masyvi nelaimė, kai nežinai, ko tikėtis, sugriuvęs didelis pastatas. Iš tų nuolaužų ir patys žmonės ėjo, ir juos traukė gelbėtojai. Realiai nežinai, kiek gali būti nukentėjusiųjų, kiek dar jų ištrauks, o lauki, matai, kad ir vaistų atsargos senka, dar kol užsiveda situacijos valdymas, iš namų organizuojama slaugytoja, kuri papildys vaistų krepšius... Nežinai, kas dar gali ateiti, kaip elgtis, kada kolegos sugrįš mane pakeisti, nes priėmimas irgi užkimštas.
Aišku, savo žymę palieka ir autoįvykiai, kai yra daug nukentėjusių ar žuvusių. Bet galėčiau pasidžiaugti, kad pastaruoju metu tokių skaudžių autoįvykių bent mūsų rajone ryškiai sumažėjo. Buvo laikas, kai gal kokiais 2009 praktiškai nebūdavo savaitės, kai nenutikdavo eismo įvykio, kur žūsta žmogus. Atrodydavo, kad jei ne vienas, tai kitas ekipažas „maudosi“ kraujyje, nes grįžti po tokio įvykio ir pats visas kruvinas, ir automobilis, nežinai, nuo ko ir pradėti valytis, nes kur prisilieti, visur kraujo kvapas persekioja.... Tad galima pasidžiaugti, kad ryškiai mažėja tokių skaudžių nelaimių.
Ar tokie skaudūs atvejai, nuo ko ir pradėjome pokalbį, negimdo naujo nerimo vykstant į iškvietimus?
Manęs tai tikrai neveikia. Supranti, kad dirbi tokį pavojingą darbą, kad čia kolega yra tas žmogus, nuo kurio labai dažnai priklauso ne tik to paciento, bet ir tavo paties gyvybė. Taip jau yra kad kiekvieną minutę gali bet kas nutikti, nes dirbame kelyje – yra greičiai, stresas. Ir nebūtinai psichiškai nestabilus žmogus, o į kelią išbėgęs gyvūnas gali nulemti likimą ir tai nuo kolegos profesionalumo priklauso. Mūsų darbas ir rizikingas, ir atsakingas, bet priimu jį tokį, koks yra, kitaip jo nedirbčiau.
Greitosios medicinos reforma buvo laukta ir jau pagerino sąlygas darbuotojams, tačiau, nerimas, ar neteks ateityje vežioti dar daugiau pacientų, išlieka?
Tikrai taip, nes rajoninėse ligoninėse dažnai atvyksta budėti rezidentai, kas yra labai gerai, nes jie turi mokytis. Bet su jais kartu atvyksta ir jų baimės, nepasitikėjimas savimi. Tikrai pastebime tendenciją, kad neretai tik ir ieškoma priežasties, jei tik įmanoma, suradus „kabliuką“ siųsti pacientą į kitą gydymo įstaigą. Tad dalis vežiojimų būna tik tam, kad pavežiotume. Aišku, pacientas nuo to nenukenčia, nors mums darbo daugiau tenka.
Suprantama, kad daug praktikos neturintis žmogus bijo nepakenkti, nori pasikonsultuoti, bet neturi su kuo, tada tenka vežti į aukštesnio lygio ligoninę. Tad pervežimų turime daug. Kitą kartą ir specialistų gali nebūti – LOR specialistai seniai nebudi, ir vaikų gydytojų mažėja, o skubios pagalbos gydytojai neretai privengia vaikus konsultuoti. Tad ten pervežti ir tokius pacientus.
Ar dar pasitaiko atvejų, kai moterys tiesiog pagimdo kelyje, nes kelias iki artimiausio gimdymo skyriaus, kurių šalyje gerokai sumažėjo, užtrunka?
Pastaruoju nebuvo dabar tokio atvejo, bet vežame gimdyves ir esame kreipęsi į ministeriją su pasiūlymu, kad vis tik būtų įtrauktas toks punktas, kad kiekvienas priėmimo-skubios pagalbos skyrius turėtų sąlygas priimti netikėtą gimdymą. Nes bet kokiu atveju bet kurioje ligoninėje gimdyti saugiau nei greitosios automobilyje – čia daugiau erdvės, šviesos, pastovi šiluma ir, kas svarbiausia, daug daugiau žmonių, galinčių padėti.
Dėkoju už pokalbį.
53 straipsnis
Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.
