Daugelis jūsų susiduria su panašiais iššūkiais ir klausimais, todėl tikiu, kad šios mintys gali būti naudingos ne tik mano klientui, tačiau ir jums. Rašysiu kiek įmanoma glausčiau, nors man tai sunkiai sekasi (ha, ha, ha), nebent reikia parašyti trumpą erdvinę metaforą ir pasidalinti ja Facebook puslapyje „Mentorius“.
Kaip subalansuoti toleranciją ir pagarbą sau? Tai svarbus klausimas, kuris, gyvenimo kelyje, iškyla daugeliui. Kai tolerancija tampa kasdienybe – susiduriame su rizika, kad mūsų geranoriškumas ir atvirumas gali tapti mūsų pačių laisvės apribojimu. Pavyzdžiui, toleruodami kaimynų barnius ir netvarką savo aplinkoje, galime netyčia pradėti aukoti savo asmeninę erdvę ir komfortą. Tarsi leistume kaimynams pastatyti šiukšlių konteinerį priešais savo langą ir vėliau suvoktume, kad šviežio oro kvapas ir gražus vaizdas už lango yra tai, ko iš tiesų ilgisi mūsų šeima.
Svarbu suprasti, kad tolerancija neturėtų viršyti ribų ir nereikėtų savęs aukoti. Pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų turi teisę į asmeninę erdvę, orą ir gerovę, nėra savanaudiškumas. Tai būdas pasakyti pasauliui: „Aš vertinu ir gerbiu kitus, bet taip pat vertinu ir gerbiu save.“
Nustatydami aiškias ribas, mes ne tik rodome pagarbą sau, tačiau ir mokome kitus, kaip mus vertinti. Tai nėra egoizmas, tai sveikas savisaugos jausmas, leidžiantis mums išlaikyti asmeninę laimę ir savigarbą. Jeigu visada leisime kitiems žengti per mus, galime prarasti galimybę pakelti galvą ir pamatyti, kokius nuostabius dalykus siūlo gyvenimas.
Taigi, būti tolerantišku reiškia išlaikyti pusiausvyrą tarp atvirumo kitiems ir būtinybės rūpintis savo gerove. Tai nėra lengva užduotis, bet svarbu prisiminti, kad mūsų tolerancija ir geranoriškumas neturėtų tapti tik savęs apribojimu. Būkite atviri ir tolerantiški, bet nepamirškite, kad jūsų asmeninė laimė ir gerovė yra svarbu.
Antra vertus, nepamirškite, kad visi esame skirtingi, turintys įvairių talentų, svajonių ir siekių. Ši įvairovė yra tai, kas daro mus unikaliais ir gyvenimą spalvingą. Nesame gimę gyventi izoliacijoje ar atskirai. Mūsų skirtumai yra čia tam, kad papildytume vienas kitą. Kiekvieno iš mūsų individualumas ir laisvė yra svarbūs, tačiau svarbu prisiminti, kad kartu galime sukurti kažką didingesnio nei kiekvienas atskirai.
Todėl, nors kiekvienas iš mūsų mėgaujasi asmenine laisve, negalime pamiršti, kaip svarbu yra papildyti vienas kitą. Dalijimasis žiniomis, ištekliais, palaikymu ar tiesiog gera nuotaika ne tik stiprina mūsų bendruomenę, tačiau ir padeda mums patiems augti kaip asmenybėms. Kartu galime išmokti, kaip geriau suprasti ir priimti vienas kitą ir mokytis iš savo skirtumų. Prisiminkime, kad vienijant jėgas galime pasiekti daugiau, išspręsti didesnius iššūkius ir sukurti tvirtesnę, atsparesnę visuomenę. Tad tegul mūsų laisvė ir individualumas žydi, bet neleiskime, kad tai mus atskirtų. Geriau jau pažvelkime į mūsų įvairovę kaip į galimybę mokytis, augti ir papildyti vienas kitą kiekvieną dieną. Esame kaip „puzzle“, papildome vienas kitą ir taip sukuriame vieną bendrą visumą. Tik tokiu būdu sukuriamas asmeninis rojus žemėje.
P. S. Pasikartosiu: šis patarimas galioja asmeniniame gyvenime, kur individualios ribos ir asmeninė erdvė yra gyvybiškai svarbios. Profesiniame kontekste, kur pabrėžiamas komandinis darbas, kartais gali tekti truputį viską pakoreguoti vardan bendro tikslo. Tačiau net ir darbo aplinkoje svarbu išlaikyti asmeninės gerovės jausmą, kad nenukentėtų jūsų savivertė. Esame, arba vaistas vienas kitam, arba nuodas.
