Apie tai laidoje „Dienos komentaras“ kalbėjo Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.
Seime buvo tarkuojamas aplinkos ministras Simonas Gentvilas, kuris iškirto savo mišką prie Klaipėdos, kertant jį galimai buvo padaryta pažeidimų. Kaip reaguojate į šią istoriją?
Trumpai kalbant, gėda ir tiek, nes ministras tikrai turi rodyti pavyzdį visiems ir tokį konkretų, neginčytiną pavyzdį. Šiuo atveju, jeigu yra prie ko prisikabinti arba diskutuoti, tai jau negerai.
Turbūt pats ministras vadovaujasi tuo pavyzdžiu, kurį rodo Lietuva, nes Lietuvoje kirtimų, panašu, kad daugėja ir daugėja: kur besi, ten plyni kirtimai arba jaunuolynai, bet mums aiškinama, kad statistika gerėja, esą miškingumas iš Lietuvos tik auga. Kaip taip gali būti?
Aišku, akys gali šiek tiek meluoti, nes plyni kirtimai, kirtavietės matosi labai nesunkiai – iš karto krenta į akis. Tačiau iš tikrųjų man pačiam taip pat ir įtarimų šitoje vietoje dėl mūsų statistikos.
Tarkime, 2004–2005 m., kai pradėjau užsiimti miškais, būti šalia jų, visą laiką buvo sakoma, kad per hektarą, per metus mes turime prieaugį 6,1–6,3 kietmetrio. Pastaruoju metu šitas skaičius gerokai išaugęs ir siekia praktiškai 10 kietmetrių per metus, per hektarą.
Kas atsitiko per tokį trumpą laikotarpį, kodėl tie mūsų miškai tapo tokie produktyvūs – aiškaus atsakymo, deja, nežinau.
Ar galite paaiškinti tokį fenomeną: pastaruoju metu dažnai įvairiuose tekstuose matome kalbinamus gamtosaugininkus, mokslininkus, kurie sako: plyni kirtimai yra gėris, labai gerai yra kirsti mišką, nes jeigu miško nekirsit, tai įvairovės bus mažiau, o jeigu iškirsit, tai atsiranda įvairovė.
Aš manau, kad iš tikrųjų mes turėtume suprasti, jog miškas yra labai sudėtinga ekosistema ir ten reikia visko: brandžių girių, sengirių vadinamųjų, ir užpelkėjusių miškų, ir plynių lauko aikštelių, ir, be abejo, jaunuolynų, kuriuos mes patys pasodinam arba jie, sakykime, atsiranda po miško gaisrų ar panašiai.
Tačiau, manau, kad Lietuvoj yra pakankamai kompromituojama ta daugiafunkcinės miškininkystės sistema, kuri kaip ir gera būtų, iš teorinės pusės viskas tvarkoje, bet mes esame nukrypę į ekonominė dalį labai stipriai, mes labai norime iš miško medienos ir tik medienos, ir todėl mūsų virš 80 proc. visų kirtimų yra plynieji kirtimai. Tai yra perdėm dabar pagrindinis kirtimo būdas.
O kiek reikėtų Lietuvoje griežtai saugomų brandžių miškų ir kiek mes jų turime?
Aš manau, mes turėtume vadovautis Europos Sąjungos nuostatomis, kurios sako, kad 10 proc. teritorijos, tame tarpe ir miškų, turėtų būti griežtai saugomi, tai yra atitikti mūsų rezervatų statusą. Tai 10 proc. miškų galėtų būti taip griežtai saugomi. Šiai dienai mes brandžių miškų praktiškai tokiam saugojimo režime turime labai nedaug – iš viso 1,2 proc. Lietuvos teritorijos.
Ir tai yra pagrinde pelkynai, tai jeigu kalbame apie miškus, ten yra tik aukštapelkių miškeliai, kurie yra savotiški, juos irgi reikia saugoti, bet kai kalba eina apie rimtus brandžius miškus, tai jų, deja, mes praktiškai tokiu režimu nesaugome. Taip, kad čia iš tikrųjų tas darbas irgi yra visiškai sustojęs.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše interviu pradžioje.
