1970–aisias, Didžiojoje Britanijoje, indų kilmės vaikus laikydavo kvailesniais, todėl daugiausiai laiko mokykloje praleisdavau kimšdama ir siūdama meškiukus. Viskas pasikeitė, kai 16–os metų iškeliavau į Vakarų Vokietiją. Naujoje švietimo sistemoje greitai išmokau vokiečių kalbą, sėkmingai baigiau 12 klasių ir įstojau į universitetą.“
Kaip ponia P. anuomet Didžiojoje Britanijoje, taip romų tautybės vaikai šiandieninėje Lietuvos švietimo sistemoje vis dar yra nuvertinami ir užmirštami – per 10 metų romų švietimo padėtis beveik nepasikeitė. Didžioji dalis vaikų įgyja tik pradinį išsilavinimą ir dalį pagrindinio, prastas mokyklos lankomumas ir žemas mokymosi lygis išlieka dideliais švietimo sistemos iššūkiais.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija atliko išsamų tyrimą apie švietimą (1). Jis rodo, kad sėkmingas, gerus mokymosi rezultatus pasiekiantis mokinys dažniausiai yra berniukas iš vidutinio socialinio bei ekonominio sluoksnio, gyvena šeimoje su dviem tėvais, ne emigrantas, namuose kalba ta pačia kalba kaip ir mokykloje, gyvena mieste, daugiau nei vienerius metus praleido ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.“ (2)
Romų tautybės vaikas neišlaiko šio testo dar prieš pradėdamas mokyklą – jis ateina iš žemesnio ekonominio ir socialinio sluoksnio, iš skirtingose situacijose esančių šeimų, kalba gimtąją romų kalba ir paprastai būna nelankęs darželio. Mokykloje jo jau laukia paskutinis suolas, kuriame jis greit atsidurs dėl kalbos barjero, nuostatų, diskriminacijos ir švietimo sistemos, kurioje nėra vietos įgalinti kitokį.
Paskutinio suolo švietimo sistema – tai į užribį išstumti vaikai, iš kurių jau nieko nebesitikima
Dirbu Vilniaus multikultūriniame dienos centre „Padėk pritapti“ edukatore. Iš pokalbių su romų tautybės mamomis girdžiu apie neformalias „čigoniukų klases“ Lietuvos mokyklose, nors daugybė tyrimų rodo, kad mokinių segregacija nepagerina mokymosi rezultatų (2).
Mokyklos pateikia visą pluoštą vaiko nugalinimo įrankių: galima paskirti palengvintą programą (3), palikti antrais ar trečiais metais (dažnai vaiko klasė ir amžius dažnai neatitinka ir, pavyzdžiui, ketvirtoje klasėje mokosi penkiolikmečiai paaugliai), ir taip toliau ignoruoti mokymosi spragas (4).
Jos ir amžiaus neatitikimas glaudžiai koreliuoja su pamokų praleidinėjimu, o laikui bėgant ir visišku iškritimu iš švietimo sistemos. Tokia švietimo sistema užkerta bet kokį socialinį mobilumą, didinama jaunimo nedarbą, nusikalstamumą ir neefektyviai naudoja švietimo sistemai skirtą biudžetą.
Žmogiškasis kapitalas ir Estijos švietimo sistema
Kur mokosi laimingiausi vaikai – ten ir pasiekiami geriausiai rezultatai. Estija tarp pirmaujančių pagal abu šiuos rodiklius ir Europos Sąjungoje, ir pasaulyje. Estijos mokyklos taip pirmauja pagal nešališkumo kriterijus ES, šalyje didžiulis dėmesys skiriamas įtraukčiai: mokyklos pietūs, transportas, vadovėliai ir kelionės yra nemokamos.
Klasės yra mišrių gebėjimų, nėra privačių mokyklų. Mokiniai, kurie turi elgesio problemų, mokosi individualiai arba mažomis grupėmis. Dauguma mokyklų turi savo psichologą, o mokinių ir mokytojų psichikos sveikatai įvertinti yra atliktas nacionalinis gerovės tyrimas.
Estijos mokymosi sistema vis labiau linksta nuo „žinių ir supratimo“ į „įgyvendinimą, analizę, sintezę ir vertinimą“ (5), kur akcentuojamos kompetencijos reikalingos šiuolaikinei darbo rinkai: problemų sprendimas, kritinis mąstymas, vertybės, pilietiškumas, verslumas ir skaitmeninės kompetencijos. Mokyklų finansavimas priklauso nuo mokinių skaičiaus, todėl mokyklos stengiasi užtikrinti švietimo kokybę.
Estijos švietimo sistema decentralizuota ir mokyklos savo nuožiūra sudaro mokymosi planus. Mokytojų algos taip pat nėra fiksuotos, tai lemia nuolatinį kvalifikacijų kėlimą ir švietimo sistemos gerinimą. Tokia švietimo sistema užtikrina didesnę mokinių lygybę, įtraukia ir socialiai pažeidžiamas šeimas, suteikdama vienodą starto liniją visiems vaikams.
Pakoregavus Lietuvos švietimo sistemą romų tautybės vaikai taip pat daug geriau ir greičiau integruotųsi į visuomenę bei pasiektų geresnių mokymosi rezultatų. Romų švietimo tyrimai rodo, jog būtina vaikui skirti reikiamą pagalbą, kuri įgalintų kuo ankščiau peržengti kalbos barjerus, įgyti socialių įgūdžių. Mokyklos turi tapti saugiomis erdvėmis, vertinančiomis kultūrinį kitoniškumą. Menka romų įtrauktis į švietimo sistemą yra kompleksinė problema, kuriai spręsti būtina įgalinti pačią romų bendruomenę, užtikrinti ekonomines ir socialines sąlygas vaikų radai ir kovoti su vis dar stipriomis neigiamomis nuostatomis, nes kiekvienas vaikas turi teisę į pilnavertį švietimą.
Pasitinkant Tarptautinę romų dieną svarbu prisiminti, kad senstančioje ir demografiškai nykstančioje Lietuvoje, investicija į gausios jaunosios romų kartos švietimą yra nepavaldi infliacijai. Todėl būtina reformuoti paskutinio suolo švietimo sistemą, kuri švaisto žmogiškąjį potencialą.
Naudoti šaltiniai:
1. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. Organisation for Economic Co–operation and Development (OECD)) teikia politines konsultacijas, pagrįstas daugiadisciplinėmis perspektyvomis ir mokymosi iš kolegų metodais. Ši organizacija nustato standartus ir apibrėžia geriausias praktikas daugelyje ekonominės ir socialinės politikos sričių.
2. OECD, Low–performing students why they fall behind and how to help them succeed, 2016, p.64.
3. Tyrimas Čekijoje rodo, jog romų vaikai 28 kartus dažniau patenka į specialių poreikių mokyklas UNISEF, Roma Early Childhood Inclusion Overview Report, p. 32.
4. Etninių tyrimų centras, Romų padėties tyrimas, 2008, tikrinta 2023 balandžio 6 d.
5. The Times, How Estonia does it: Lessons from Europe’s best school system, tikrinta 2023 balandžio 6 d.
