Tarp valdžios svarstomų sprendimų, kaip padidinti gynybos finansavimą, įvardijamas cukraus mokesčio įvedimas, kuriuo ruošiamasi apmokestinti saldintus gėrimus ir ne tik.
Manoma, kad toks mokestis padės auklėti ir pačius vartotojus, jie esą rinksis sveikesnes alternatyvas. Maisto pramonės atstovai yra ne kartą viešai kalbėję, kad cukrų galima pakeisti įvairiais saldikliais. Vis tik kyla diskusijos, kas iš tiesų yra saldikliai ir ar jie tikrai geresnė alternatyva cukrui?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Žinau, ką valgau“ plačiau diskutuota su Kauno technologijos universiteto mokslininke dr. I. Jasutiene. Pasak jos, bendrai paėmus lietuviai yra vidutiniai cukraus vartotojai.
Specialiai „Eurostat“ bazėje nesidomėjau, kiek lietuviai suvartoja cukraus ir įvairių saldintų produktų, bet yra tekę skaityti, kad vidutinis lietuvis per metus suvartoja 33,9 kg cukrus. Palyginimui, vidutinis amerikietis suvartoja 44,1 kg, vokietis – 37,5 kg.
Taigi nesame labai prie lyderių. O kas oficialiai skelbiama pagal cukraus suvartojimą, pirmoje vietoje yra Indija, kas yra ir viena iš lyderių tarp cukraus gamintojų. Po jos eitų Europos Sąjunga kaip suvartojanti pakankamai cukraus, o tada jau eina Kinija, JAV ir Brazilija“, – komentavo ji.
Dvi cukraus rūšys
Nors pridėtinio cukraus galima rasti daugelyje maisto produktų – duonoje, padažuose, mokslininkė priminė, visų pirma reikia įvardyti, kad, cukrų galima išskirti į dvi rūšis.
„Yra natūraliai produkte esantis cukrus, pavyzdžiui, vaisiuose, sultyse ir įvairiuose vaisių produktuose, kuriuose yra gliukozės, fruktozės ir sacharozės.
Pieno produktuose rasime pieno cukrų – laktozę, jei tai nėra specialiai apdoroti produktai, kurie ir ženklinami kaip belaktoziniai, kada pridedamas specialus fermentas, kuris tą laktozę suskaldo ir pašalina iš gaminio. Taigi tą rasime natūraliai ir pagal europinį informacijos pateikimo vartotojams reglamentą šitai vadiname cukrumi“, – kalbėjo mokslininkė.
„Jei manome, kad cukrus – tai „baltoji mirtis“, kurios reikėtų vengti, galbūt tada tiesiog mažiau saldinkime?“
Ji priminė, kad ant produkto etiketės visada bus parašyta, kiek jame yra angliavandenių ir kiek iš jų sudaro cukrūs.
„Tai yra visi lengvai virškinami ir greitai pasisavinami angliavandeniai – sacharozė, gliukozė, fruktozė, laktozė. Į šią cukrų kategoriją pateks ir natūraliai produkte esantys ir tai, ką mes pridedame.
O pridėti į produktą galime ne tik cukraus, bet ir hidrolizuoto krakmolo sirupo. Tie visi fruktozės, gliukozės, maltozės sirupai iš esmės irgi yra tas pats saldiklis. Pavyzdžiui, JAV yra labai populiaru vartoti daug fruktozės turintį sirupą ir jo suvartojama ne mažiau nei paties cukraus“, – aiškino I. Jasutienė.
Ar saldikliai sveikesnė alternatyva cukrui?
Kalbėdama apie tai kiek tiesos, kad dirbtiniai saldikliai yra sveikesnė alternatyva cukrui, mokslininkė visų pirma pabrėžė, kad intensyvaus saldumo dirbtiniai saldikliai, pavyzdžiui, sacharinas, aspartamas, cukralozė ir kiti yra klasifikuojami kaip maisto priedai.
„Tai jau yra maisto priedas paprastai su labai aiškiomis sąlygomis, kokiuose produktuose juos galima naudoti, kokia maksimali dozė gali būti. Vienam produkte jų galima įdėti daugiau, kitur leistinas mažesnis kiekis. Visos šalys turi teisinį reguliavimą šiems maisto priedams“, – komentavo I. Jasutienė.
Ar žmogus visada gali būti ramus, kad cukrų pakeitus saldikliu valgys sveikesnį produktą? Pasak mokslininkės, tai nėra vienareikšmis klausimas:
„Jei manome, kad cukrus – tai „baltoji mirtis“, kurios reikėtų vengti, galbūt tada tiesiog mažiau saldinkime? Įdėkime medaus, to paties agavos sirupo, klevų sirupo ir pratinkimės valgyti mažiau saldų maistą, nes tai yra tiesiog įpročio reikalas.“
„Taip mes apgauname savo smegenis, nes liežuvis jaučia saldumą, į smegenis nuėjo signalas, kad turėsiu virškinti paprastuosius angliavandenius, o paaiškėja, kad jų ten nėra.“
Pasak jos, kaip bebūtų, saldiklių nekenksmingumo tyrimai nesustoja – reguliariai yra pertikrinama ir peržiūrima, ar atsirado naujų duomenų, leisti juos ar neleisti ir kiek leisti. „Taigi tyrimai nesibaigia, nors sacharinas rinkoje yra daugiau nei šimtas metų. Tai jei mes šito nenustojame daryti, matyt, tai jau nėra tokios nekaltos saldumą turinčios medžiagos“, – konstatavo I. Jasutienė.
Keičiant cukrų saldikliais tikrai galima sulieknėti?
Yra manančių, kad jei laikysis dietos, nevalgys cukrų, o juos keis saldikliais, galima šiek tiek numesti svorio, pagražinti kūno linijas. Pašnekovė šiuo klausimu išsakė skeptišką nuomonę.
„Viskas turbūt priklauso nuo to, kiek išvis to cukraus vartojame, jei žmogus deda 6 šaukštelius cukrus į arbatos puodelį ir staiga jo atsisakysime, natūralu, kad atsiras kalorijų deficitas.
Vienas gramas angliavandenių, o cukrus, kaip minėjau, yra grynas angliavandenis, tai yra 4 kilokalorijos. 10 gramų cukraus – 40 kilokalorijų, tad sumažinus jo kiekio tai turėtų turėti įtakos svoriui. Bet jei keisime cukrų saldikliais, labai neaišku, kas gali atsitikti, nes yra tokių tyrimų, kurie sako, kad saldikliai vis tik turi įtakos ir metabolizmui“, – komentavo I. Jasutienė.
Ji pasakojo, kad buvo atliktas tyrimas su pelėmis: viena grupė maitinta natūraliu jogurtu, kita – saldintu jogurtu, dar kita – jogurtu su saldikliais.
„Tai tos žiurkės, kurios valgė pastarąjį produktą, vis tik jos nesuliesėjo, o priaugo svorio. Paaiškėjo, kad saldikliai turi įtakos metabolizmui, rezistenciškumui insulinui. Kas atsitiko – apetitas padidėjo, o metabolizmas sulėtėjo, taigi čia paprasto atsakymo nėra.
Turbūt geriau reikėtų apskritai sumažinti cukraus ir saldiklių turinčius produktus, verčiau būtų daugiau viso grūdo produktų, sudėtinių angliavandenių, sumažinti porcijas ir truputį daugiau pajudėti fiziškai“, – patarė mokslininkė.
Vartodami saldiklius „apgauname“ smegenis
Ji atkreipė dėmesį į dar vieną niuansą cukrų keičiant saldikliais:
„Taip mes apgauname savo smegenis, nes liežuvis jaučia saldumą, į smegenis nuėjo signalas, kad turėsiu virškinti paprastuosius angliavandenius, o paaiškėja, kad jų ten nėra.
Tada įvyksta lengvas šokas ir organizmas nesusivokia, ką jam dabar daryti – saldu, o angliavandenių nėra, fermentas amilazė išsiskyrė, o bet neturi ką skaldyti.“
Be to, ji priminė, kad saldikliai visų pirma sukurti konkrečiais tikslais – tai yra specialiosios paskirties produktas, skirtas žmonėms, kurie serga diabetu ir negali vartoti cukraus.
„Vis tik saldumas mums vis tiek labai įgimtas skonis, mamos pienas yra saldus, saldžios uogos paprastai yra nekenksmingos, mums evoliucija įdėjo į pasąmonę, kad saldumas asocijuojasi su saugumu, gerumu, net gera nuotaika“, – pridūrė I. Jasutienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
