Marijampolietė Laimutė yra trijų mokyklinio amžiaus vaikų vieniša mama. Anksčiau ji yra dirbusi siuvėja, o pastaruoju metu ieškojosi darbo būdama Užimtumo tarnybos klientė. Ji jau tvarkė dokumentus įsidarbinti Marijampolėje veikiančioje žuvies perdirbimo įmonėje, tačiau procesą kuriam laikui norėjo stabdyti, nes šeštoje klasėje besimokantis jos sūnus mokykloje patiria dažnas patyčias dėl savo negalios, todėl moteris kurį laiką lydėjo vaiką į mokyklą ir iš jos.
Netrukus ji sulaukė informacijos, kad yra šalinama iš Užimtumo tarnybos bedarbių sąrašų. Tai reiškia, kad Laimutei nebus teikiami darbo pasiūlymai, bet privalomuoju sveikatos draudimu ji vis tiek draudžiama valstybės lėšomis, nes augina tris nepilnamečius vaikus, o nedarbo išmoka jai šiaip ar taip nepriklauso.
Kiek kitokia padėtis susiklostė 51-erių metų amžiaus Skaistei. Moteris kurį laiką Nyderlanduose dirbo nekvalifikuotą, bet gerai apmokamą darbą, paskui grįžo į Lietuvą ir užsiregistravo Užimtumo tarnyboje.
Vieną dieną ji tikina sulaukusi elektroninio laiško, kurio iškart nė nepastebėjo, nes paštą tikrina nenuosekliai. Dar po kiek laiko ji sulaukė pranešimo, kad yra braukiama iš bedarbių sąrašų, nes nesureagavo į pirmą laišką ir neįvykdė savo įsipareigojimų. Moteris apgailestauja nepastebėjusi laiško ir sako, kad geriau nebūtų nė davusi elektroninio pašto, nes tuomet greičiausiai būtų sulaukusi skambučio. Skaistė neteko sveikatos draudimo, todėl nė negali apsilankyti pas gydytoją, o šiuo metu svarsto apie galimybę vėl dirbti užsienyje.
Vilkaviškio Vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Giedrė Volff sako, kad būtų geriausia, jeigu į konkretų žmogų būtų pažvelgiama individualiai. Pavyzdžiui, Laimutės atveju akivaizdu, kad jai reiktų dirbti pusę darbo dienos, tik, aišku, Lietuvoje už pusę atlyginimo su trimis vaikais niekas neišgyventų.
Užimtumo tarnyba patvirtina, kad dėl registravimosi tvarkos pažeidimų bedarbio statuso netekusių asmenų skaičius auga.
„Trejų metų analizė rodo, kad dėl registravimo tvarkos pažeidimų išregistruotų asmenų 2021 metais buvo beveik dvigubai daugiau nei 2020 metais, tačiau mažiau nei 2019 metais. Šiemet vėl stebimas didesnis registruotų Užimtumo tarnyboje asmenų, netekusių bedarbio statuso, skaičius. Didžioji dauguma klientų jo netenka atsisakę tinkamo darbo pasiūlymo“, – teigia Užimtumo tarnyba.
Kada bedarbiai braukiami iš sąrašų?
Užimtumo tarnyba iš bedarbių sąrašų asmenis šiuo metu išbraukia dėl keliolikos priežasčių. Dauguma jų labai logiškos. Pavyzdžiui, taip nutinka, jeigu žmogus įsidarbina ar pradeda vykdyti individualią veiklą, tampa ūkininku, sulaukia senatvės pensijos amžiaus, mokosi pagal bendrojo ugdymo programas.
Iš sąrašų bedarbiai taip pat braukiami, jeigu be svarbių priežasčių atsisako pasiūlyto tinkamo darbo arba dalyvauti užimtumo programose, neatvyksta į Užimtumo tarnybą priimti darbo pasiūlymo ar dalyvauti užimtumo programose, savarankiškai neieško darbo ir daugiau nei dukart pažeidžia atsiskaitymo už savarankišką darbą tvarką, nesant svarbių priežasčių nutraukia dalyvavimą profesinio mokymo ir panašiose priemonėse, atsisako įsidarbinti arba dirbti savarankiškai pagal įgytą ar patobulintą kvalifikaciją, arba įsidarbinę bei pradėję veiklą jos netęsia bent pusę metų.
Metimas iš sąrašų pritaikomas ir tais atvejais, kai Užimtumo tarnyba bent dukart per metus iš Valstybinės darbo inspekcijos ar kitų institucijų gauna informaciją, jog bedarbis dirba šešėlyje ir gauna šešėlines pajamas.
Užsieniečių atveju statusas naikinamas, kai pasibaigia leidimas gyventi Lietuvoje, bedarbis taip pat išbraukiamas iš sąrašų, jei teismo sprendimu gauna bausmę ir negali dirbti, išvyksta iš Lietuvos, miršta arba pats paprašo būti išbrauktas.
Nuo liepos mėnesio pasikeitus įstatymams kai kurios nuostatos sugriežtėja. Pirma, bedarbio statusas bus prarandamas, jeigu antrą kartą per 12 mėnesių bus atsisakoma tinkamo darbo, nesvarbu, kokios to priežastys.
Antra, iš bedarbių sąrašų asmuo bus išbraukiamas, jei antrą kartą per pusę metų pažeis atsiskaitymo už savarankiškas darbo paieškas tvarką. Trečia, iš sąrašų žmonės bus šalinami ir po pirmo oficialaus pranešimo apie darbą šešėlyje.
Darbo rinkai nepasiruošusiems žmonėms darbo pasiūlymai nebus teikiami, teoriškai jiems turėtų būti teikiamos socialinės paslaugos. Tarkime, jeigu žmogus turi skolų, jam turi būti padedama su jomis susitvarkyti, sudaromas planas, kaip bendrauti su antstoliais, jeigu serga alkoholizmu, turėtų gauti gydymo paslaugas bei panašiai.
Šie sugriežtinimai bei Laimutės ir Skaistės patirtis tarsi rodytų, jog šiuo metu pagrindinis tikslas yra praretinti bedarbių statusą turinčių asmenų gretas tam, kad Užimtumo tarnybos specialistai dirbtų su motyvuotais asmenimis, o likusieji bus laikomi esantys nepasiruošę darbo rinkai arba iš viso nefigūruos Užimtumo tarnybos sąrašuose.
Beje, užklupus pandemijai tendencijos buvo visai kitos – tuomet politikai įvedė darbo paieškos išmoką, kuri buvo mokama visiems Užimtumo tarnyboje registruotiems bedarbiams, kurie negaudavo nedarbo draudimo išmokos. Tai lėmė, kad į Užimtumo tarnybą suplūdo registruotis visi asmenys, kurie nedirbo.
Ar yra nauda būti bedarbiu? Ne visiems
Buvimas bedarbiu paprastai naudingas tik tuo atveju, jeigu žmogus prieš tai mokėjo įmokas, turi sukaupęs reikiamą nedarbo socialinio draudimo stažą ir gali gauti nedarbo išmoką. Tai tarsi pagalvė, kuri leidžia asmeniui ramiai ieškoti kito darbo. Bet išmokas gaunančių bedarbių yra mažuma, tik tie, kurie atitinkamą laiką mokėjo įmokas. Tarkime, „Sodros“ duomenys rodo, kad kovo mėnesį nedarbo išmokas gavo apie 66 tūkst. asmenų, kai registruotų bedarbių buvo 168 tūkst.
Dar viena priežasties registruotis Užimtumo tarnyboje visuomet buvo valstybės lėšomis mokamas privalomasis sveikatos draudimas, garantuojantis teisę lankytis pas gydytojus. Tačiau, pavyzdžiui, neįgalieji, pensininkai, vaikus iki 8 metų auginantys tėčiai ar mamos, taip pat vienas iš tėvų su dviem ir daugiau nepilnamečių vaikų paprastai ir taip yra draudžiami valstybės lėšomis. Tokių apdraudžiamų valstybės yra ir daugiau, šiems žmonėms nėra tikslo būti Užimtumo tarnyboje tik dėl draudimo. Bet nedraustiems tai leidžia sutaupyti per mėnesį 50,95 eurus per mėnesį.
Tikrasis buvimo Užimtumo tarnybos klientu tikslas turėtų būti ieškoti darbo ir gauti darbo pasiūlymus, nors, pavyzdžiui, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas ne kartą yra sakęs, kad dauguma Užimtumo tarnybos teikiamų darbo pasiūlymų nėra patrauklūs, nes siūlomas darbo užmokestis dažniausiai būna itin menkas.
Dviejų moterų atvejis: ką jis atskleidžia?
Straipsnio pradžioje paminėta marijampolietė Laimutė pasakoja, kad nors anksčiau dirbo siuvėja, bet sutiko su Užimtumo tarnybos pasiūlymu eiti dirbti į žuvies perdirbimo įmonę. Moteris sako pradėjusi tvarkytis reikiamus dokumentus, bet paskui aplinkybės pasisuko kitaip.
Šeštoje klasėje besimokantį jos sūnų, kuris yra netekęs vienos rankos trijų pirštų, pasak moters, ėmė sekioti ir tyčiotis tos pačios mokyklos vaikai, todėl ji nusprendė kurį laiką lydėti berniuką į mokyklą. Moteris iš viso turi tris vaikus – be minėtojo berniuko, dar augina ketvirtoje klasėje besimokantį sūnų ir septintokę dukrą.
„Aš mečiau tą darbą, paskambinau į Užimtumo tarnybą, pasakiau dėl ko ir kaip, ir man pasakė: „Tai gerai, mes jus išbrauksime iš Užimtumo tarnybos“, – pasakojo Laimutė.
Kadangi būdama Užimtumo tarnybos klientė moteris negavo nedarbo išmokos, o sveikatos draudimu yra drausta, kaip tris nepilnamečius vaikus auginanti mama, tai iš esmės ji nesinaudojo jokiomis bedarbių privilegijomis, išskyrus, kad gaudavo darbo pasiūlymus. Į Užimtumo tarnybos bedarbių sąrašus ji galės grįžti tik apie liepos pabaigą, nes bus praėję 6 mėnesiai po pašalinimo.
Vilkaviškio Vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja G. Volff sako, kad Laimutei, kaip vienišai trijų vaikų mamai, geriausiai tiktų darbas puse etato, bet Lietuvoje niekas iš to su vaikais neišgyventų.
„Man tokio nepilnos dienos darbo nesiūlė“, – teigia Laimutė.
Pati moteris taip pat sako norėjusi įsidarbinti baldų Marijampolėje veikiančioje baldų gamybos įmonėje, kuri yra prie pat vaikų mokyklos, bet jos ten nepriėmė.
Pasak jos, neįgalus berniukas yra hiperaktyvus bei ganėtinai piktas, galbūt dėl to, kad patiria patyčias. „Stipriai tyčiojasi, stipriai. O tada vaikas piktas būna, būna, kad ir susimuša dėl šitokių dalykų ir negražiais žodžiais pavadina mano vaikas kitus vaikus“, – sako moteris. Tai lemia, kad Laimutė yra nuolat kviečiama į mokyklą. Tiesa, moters pasakojimu, vaikas oficialaus neįgalumo neturi jau šešerius metus, nors yra netekęs trijų kairės rankos pirštų, nes šia ranka praktiškai visapusiškai naudojasi.
Paklausta, kaip verčiasi šiuo metu, Laimutė pasakoja, kad imasi pavienių darbų: pjauna žolę, krauna ar kapoja malkas. „Aš dirbčiau, kad ir siuvėja, kad ir valytoja, svarbiausia, kad būtų darbas“, – tikina Laimutė.
„Va, dabar suradau skelbimą, kad reikia skinti braškes, braškyne reikalingas darbuotojas. Kol vaikai mokykloje, tai eisiu į braškyną, braškių skinti“, – priduria moteris.
Laimutė sako, kad padėtis dabar prasta, todėl neleis vaiko į ekskursiją, nes neturi lėšų. Ji atvirauja kartais nesumokanti mokesčių, ypač jeigu vaikams reikia nupirkti batus, daugumą drabužių gauna iš „Carito“, vaikai mokykloje gauna nemokamą maitinimą.
„Labai kvailai išėjo“
Kita marijampolietė Skaistė anksčiau dirbo Nyderlanduose, o grįžusi Lietuvon įsirašė į Užimtumo tarnybos klientus. Tai vyko tuo metu, kai dar nebuvo pasibaigusi pandemija ir ekstremalioji padėtis.
„Aš daviau savo elektroninį paštą, o konsultantė parašė man žinutę, kada ateiti į biržą. Aš neišgirdau tos žinutės, lauke dirbau tikriausiai, nu ir praeina dvi dienos, jūs, sako, išbraukta, viskas baigta“, – sako „išbraukimo“ istoriją iš bedarbių gretų pasakoja 51-erių moteris.
„Aš nesuprantu, tai galėjo paskambinti“, – stebisi pašnekovė ir gailisi, kad apskritai pateikė elektroninį paštą, nes paprastai netikrina jo labai dažnai.
„Labai kvailai išėjo. Aš neskambinau, nesakiau ten nieko, išmesta tai išmesta, bet aš nežiūriu kiekvieną dieną to elektroninio pašto“, – teigia Skaistė, pastebėdama, kad po išbraukimo iš bedarbių sąrašų reikia laukti pusę metų, kad vėl galėtum tapti bedarbiu.
Būnant Užimtumo tarnybos sąrašuose Skaistei bedarbio išmoka nepriklausė, pagrindinis moters motyvas turėti bedarbio statusą buvo sveikatos draudimas ir darbo paieška.
Pusė metų moteriai jau sueina šio gegužės mėnesio pabaigoje, bet ji sako besitvarkanti dokumentus vėl dirbti užsienyje. Anksčiau Nyderlanduose ji dirbo krevečių fabrike, paskui su gėlėmis, sąlygos ten jai patiko, o uždarbis dar labiau.
Anot Skaistės, Nyderlanduose per penkias darbo dienas ji uždirbdavo nuo 600 iki 800 eurų, nes visi viršvalandžiai sąžiningai apmokami. Iš atlyginimo dar tik buvo išskaičiuojami 74 eurai per savaitę už gyvenamąjį plotą.
„Dabar galvoju vėl išvažiuoti, bet galas žino. Atrodo, ir tie namai rūpi, ir žolė rūpi, pasisodinau jau daržą. Bet išvažiuoti gali greitai, pasiskambini ir viskas. Dar skelbimą esu padavusi ir čia Lietuvoje, perkūnas žino, paskambins čia ar nepaskambins. Bus matyti. Dar nesiveržiu greitai važiuoti, bet žinote, užsienyje yra dideli pinigai“, – svarstė pašnekovė.
Mano, kad išbraukia per greitai
Vilkaviškio Vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja G. Volff teigia mananti, kad Užimtumo tarnyba per greitai braukia asmenis iš bedarbių sąrašų.
„Žiūrėkite, Laimutės atveju, moteris tris vaikus augina, ne taip yra paprasta visur viską sužiūrėti. Galėtų atsižvelgti ir į tai. Jai gal galėtų nepilna darbo diena būti ar panašiai. Jeigu nespėjo kažko susitvarkyti... Nes ji sveikatos dokumentus tvarkėsi. Tai dabar moteris palikta be jokių pašalpų, be pajamų, man atrodo, tai nėra normalu“, – teigia „Carito“ atstovė.
G. Volff atkreipia dėmesį, kad socialinę atskirtį patiriantys žmonės dažnai neturi pakankamo išsilavinimo ir gebėjimų viską teisingai susiplanuoti taip, kaip tai supranta vidutinis išsilavinęs pilietis, tiesiog ties tuo reikia dirbti. „Galų gale, tie vaikai turi problemų su sveikata, tai tu ten bėgi į visas tris puses, stengiesi ir iš tarnybų nesulauki palaikymo. Man vis tiek atrodo, kad tai nėra normalu“, – svarstė „Carito“ atstovė.
Pasak jos, nuo liepos įsigaliosianti reforma, kai Užimtumo tarnyba formuos du sąrašus – galinčiųjų dirbti ir darbo rinkai nepasirengusių – situaciją šiek tiek pakoreguos, nes darbo rinkai nepasirengę žmonės vis tiek gaus sveikatos draudimą, turėtų gauti ir socialines paslaugas. Be to, turėtų atsirasti daugiau atvejo vadybininkų, kurie turėtų skirti dėmesį sudėtingesniems klientams.
„Aš esu gyvenusi ir Vokietijoje, tai turiu, su kuo palyginti. Ten sudaromos sąlygos, visa sistema veikia, tai ir tie žmonės patys į gyvenimą kabinasi. O pas mus dėl žmogaus dar yra mažai daroma“, – svarstė G. Volff.
Pasak pašnekovės, Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra nelanksti. Kaip pavyzdį ji pateikia situaciją, kai darbo neturintis žmogus nutaria pabandyti padirbėti kokioje nors įmonėje, pasižiūrėti, kaip jam ten seksis, ar patiks.
„Žmogus nuėjo pabandyti kažkokį darbą, savaitę padirbo ir sako: „Ne, čia ne mano“. Ir jūs pabandykite sugrįžti į Užimtumo tarnybą... O jeigu, neduok Dieve, pasinaudojo subsidijuojamais mokymais, tai jis turi tam tikrą laiko tarpą išdirbti, o jam gal nesiseka dirbti, tai jis negali mesti darbo, nes bus skolingas Užimtumo tarnybai. Juk aš, pavyzdžiui, „Carite“ dirbu keletą metų, jei man nepatiktų, aš išeičiau kitur. Aš turiu pasirinkimą, o toks žmogus pasirinkimo neturi. Tas spaudimas nepalieka žmogui galimybės bandyti. Visi nori greito rezultato, bet ne visiems tokiems žmonėms greitai išeina. Na, ir kas, kad vienoje įstaigoje pabandys, kitoje pabandys, tegul“, – svarstė G. Volff.
