Skirti viceministrą pasipriešinimo klausimams L. Kasčiūnas pasiūlė Seime per tarptautinę konferenciją, dedikuotą apžvelgti piliečių rengimą ginkluotam ir neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui.
Pasak konservatoriaus L. Kasčiūno, kad efektyviau organizuotume galimą pilietinį pasipriešinimą, būtina paskirti instituciją ar organizaciją, atsakingą už rezistencijos organizavimą, bei numatyti išteklius tam tikslui.
Reikia atskiros institucijos
„Mano požiūriu, vertėtų pagalvoti, ar nereikėtų Krašto apsaugos ministerijoje paskirti viceministrą ar palikti viceministrą su vienu portfeliu, atsakingą už pilietinį pasipriešinimą, nekonvencinį kariavimą ir rezistencijos organizavimą. <...> Galbūt reikėtų net įstatymiškai įtvirtinti tokį poreikį pasitelkiant Ukrainos pavyzdį ir taip padėtį tašką, ar tokia veikla reikalinga“, – tvirtino NSGK pirmininkas.
Jis priminė, kad pernai liepą pasirašytame politinių partijų susitarime dėl gynybos ir nacionalinio saugumo yra nuostata, jog pasirengimas rezistencijai yra ir vienas iš Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos strateginių krypčių.
„Ir kas dar svarbu, jeigu įtraukiame į rezistencijos tinklus kuo daugiau visuomenės, tai yra labai svarbus priešo atgrasymo faktorius“, – teigė L. Kasčiūnas.
Anot jo, jei 200-300 tūkst. piliečių turėtų savo vietą saugumo-gynybos architektūroje, turėtų įgūdžius, valią priešintis mes būtume daug stipresni. Šiuo metu aktyviai rezistencijai Lietuvoje yra pasiruošę apie keliasdešimt tūkstančių žmonių.
Šiuo metu pilietinio pasipriešinimo kursai rengiami Specialiųjų operacijų pajėgų mokymo centre, Karo akademijoje, Krašto apsaugos savanorių pajėgose, Šaulių sąjungoje, tačiau kažin, ar to pakanka.
„Esminis klausimas, kaip tie kursai – matome, kad tai daugiau krašto apsaugos sistemos viduje vykstantys kursai, – kaip jie integruoti į visą mūsų gynybos planavimą“, – sakė NSGK pirmininkas.
Ateis tie, apie kuriuos nežinome
Buvęs specialiųjų operacijų vadas atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius kalbėdamas apie galimą pasipriešinimą priešui ir visuomenės įsitraukimą, sakė, kad: „Jei ateis diena x, tai matome iš patirties, karo istorijos, kad ateina savanoriais tie žmonės, apie kuriuos mes šiandien nežinome. Taip atsitiko 1940 metais, prieš tai – 1918 metais ir vėliau 1991 metais.
Tam reikia būti pasiruošus, reikia žinoti, kaip juos burti, rengti ir vesti. Tokios patirties turi specialiųjų operacijų pajėgos, kurie gavo tokią patirtį Afganistane. Tai reikia išnaudoti“, – sakė atsargos pulkininkas.
Jis pridūrė, kad labai svarbi ir visuomenės parama. „Tai – auksinis tiltas, bet kokia kariuomenė be paramos yra pasmerkta žlugti, jei partizanai nebūtų turėję paramos, jie galėjo atsilaikyti kelis mėnesius, bet atsilaikė dešimt metų, o 1991 metais būtent visuomenė padarė esminį pergalės momentą“, – kalbėjo S. Guzevičius.
Jis pridūrė, kad dar 2012 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad mes gyvename informacinio karo salygomis, o šiandien tai akivaizdu. Svarbiausia, anot atsargos pulkininko, būti pasiruošus duoti atkirtį ir būti atspariems galimiems išbandymams.
„Du kariuomenės procentai ir 98 procentai visuomenės, apie kuriuos kalbėjo prieš tai pasisakę, atspindi realybę. Svarbu, kad vyktų visuomenės informavimas apie procesus, diskusijos apie galimą pasipriešinimą.
Kariuomenėje yra sakoma, kad jei yra problema, reikia apie tai kalbėti. Kuo daugiau kalbėsime, tuo daugiau atsakymų gausime, kuo daugiau žmonių žinos, tuo daugiau bus atsparumo. Jei ruošiamės rezistencijai, tai tarsi pripažįstame, kad dalis teritorijos gali būti okupuota, bet nebūtinai, juk rezistencija turi vykti nuolat. Mes tai jau darome, esame gana atsparūs, mūsų metodika, kaip atpažinti propagandą ir vykdyti atsparumą, naudojama NATO štabe“, – kalbėjo buvęs specialiųjų operacijų vadas.
Potencialo išmatuoti dar negalime
Konferencijoje kalbėjęs Krašto apsaugos ministerijos viceministras Žilvinas Tomkus, dirbantis su visuomenės pasipriešinimo klausimais, pripažino, kad negalima turėti naivaus tikėjimo, jog būdami šalia Rusijos galime jaustis saugūs. Turime, pasak viceministro, ruoštis.
Anot Ž. Tomkaus, pasipriešinimo klausimas šiandien yra tapęs beveik kasdien diskutuojamu ir tai parodo jo svarbą. Jis nenorėjo sutikti, kad mes per mažai dėmesio skiriame galimam ginkluotam visuomenės pasipriešinimui, esą kol kas ir nevėluojame tam pasiruošti.
„Kartais tenka girdėti, kad mes gal mažai skiriame dėmesio ar jau vėluojame. <...> „Mes turime ruošti ne tik 2 proc. (vystyti kariuomenę), bet visą 100 proc. (rengti visuomenę). <...> Pirmas pasakymas, kad gynyba prasideda nuo piliečių.
Nėra paslaptis, kad atgavus nepriklausomybę buvo diskusijos, kam skirti daugiau dėmesio, kariuomenei ar visuomenės rengimui, atsakymas tada buvo, kad kariuomenės, bet šiandien negalima daryti takoskyros. Turime galimybę ir resursus, todėl reikia kariuomenę ir visuomenę rengti paraleliai“, – kalbėjo specialistas.
Jis taip pat paklausė nepatogaus klausimo, kuris neramina daugelį: ar reikia vertinti visus scenarijus?
„Ar į galimus scenarijus reikia traukti okupacinį scenarijų? Turime padaryti viską, kad atgrasytume ne tik nuo okupacijos, bet ir nuo užpuolimo, todėl reikia investuoti į kariuomenę ir visuomenę. Bet visi, kurie turi reikalų su kariniu planavimu, sako, kad reikia turėti galvoje ir blogiausią scenarijų. Todėl reikia numatyti ir rezistencinį veikimą, turime su kolegomis iš JAV ilgą kursų organizavimo praktiką šiais klausimais, galime kalbėti ne tik apie mūsų visuomenę, bet ir dalytis patirtimi“, – sakė Ž. Tomkus.
Anot jo, Lietuvos sprendimų priėmėjai yra linkę sakyti, kad visi visuomenėje turi savo vaidmenį, kai kalbame apie pilietinį pasipriešinimą.
„Piliečių vaidmuo? Sakome, kad visi turi vaidmenį.<...> Vis dažniau ateina organizacijos, ne tik klausdamos, koks jų vaidmuo, bet ir su pasiūlymais, sako, kad gali atlikti vieną ar kitą darbą, užduotį. Išmatuoti valios (gintis) ir atsparumo beveik neįmanoma, tai galime pamatyti tik kritinėse situacijose, bet stiprinti tą valią – pirmas darbas, tai gali pasiteisinti net labiau nei įgūdžių suteikimas. Be parengtų piliečių sunku gintis, bet be nusiteikusių gintis, gynyba išvis neįmanoma“, – kalbėjo Krašto apsaugos viceministras.
Savo ruožtu „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas sakė, kad kalbant apie visuotinį pasipriešinimą svarbu suburti kuo daugiau skirtingų žmonių, sujungti skirtingus visuomenės sluoksnius.
„Kai Mikolajive prasidėjo mūšiai, ten dar nebuvo ukrainiečių karių, tad žmonės pasiėmė medžioklinius ginklus ir ėmė priešintis. Kai atvyko kariai, jie pamatė, kad ten jau veikia partizanai. <...> Visko suplanuti neįmanoma, ir rezistencija negali vykti tik formaliu lygmeniu, reikia galvoti apie neformalų lygmenį, reikia susiekti su žmonėmis tam tikrose vietose“, – svarstė J. Ohman.
Anot jo, karas Ukrainoje parodė bendrystės svarbą, kaip svarbu turėti draugų, žmonių, kurie gali padėti, nes tada bet koks veiksmas yra daug paprastesnis, pasipriešinimas taip pat.
Jis pridūrė, kad niekada iš anksto nėra aišku, kas ims į rankas pasipriešinimo vairą, tai parodė ir Lietuvos patirtis.
Planuojama steigti pilietinio pasipriešinimo tarybą
Pernai gegužę Seimas patvirtino Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją. Vyriausybė planuoja įsteigti Vyriausybės kanclerio vadovaujamą Pilietinio pasipriešinimo tarybą.
Šia strategija siekiama ugdyti atsparumą, pilietinę valią ir įgūdžius, kurie užtikrintų piliečių pasirengimą ir dalyvavimą atsakant į nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, priešintis agresijai ir okupacijai.
Išskirtinis vaidmuo pilietiniame pasipriešinime suteikiamas Lietuvos šaulių sąjungai, nurodoma, kad ji rengiasi ir okupacijos sąlygomis organizuoja rezistencinį judėjimą.
Dokumente nurodomas siekis, kad piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis nuo 44 proc., remiantis 2020 metais Krašto apsaugos ministerijos užsakytos apklausos duomenimis, augtų iki 60 proc. 2035 metais.
Atitinkamai bus siekiama, kad neginkluotame pilietiniame pasipriešinime dalyvauti nusiteikusių piliečių dalis didėtų nuo 54 proc. 2020 metais iki 70 proc. 2035 metais, o istorinės atminties įprasminimo renginiuose dalyvaujančių piliečių dalis atitinkamai kiltų nuo 37,6 proc. iki 46 procentų.
