Iš tikrųjų, klausimų čia yra labai daug apie tą Lietuvos vienybę. Jūs ir kaip politikos apžvalgininkas, politologas, viešųjų ryšių ekspertas turbūt matote, kad ne viskas gerai su mūsų valstybe yra ir tai galbūt galėtų liūdinti, nes susiskaldymo yra labai daug ir nesuprantam kodėl mes. Gal jūs suprantat?
L.Kontrimas: Šita tema yra tokia plati, kad mes per valandą į ją tiktai įbrisime, dėl to aš nesistengsiu dabar atsakyti plačiai, nors turiu minčių apie šitą problemą, vienybės problemą iš įvairių kampų. Bet kadangi studijavau istoriją ir save šiek tiek laikau istoriku, noriu pasakyt štai ką. Lietuva kupina yra istorijos.
Mes tirštai turime įvykių, mes turime labai seną istoriją. Dar iki neseniai mes, aišku, buvome numelioruoti ir mūsų istorinė atmintis kai kada baigdavosi smetoniškoj Lietuvoj. Su prisiminimu apie Vytautą Didįjį, ar ne?
Bet kas ten buvo, nebesvarbu, Žalgiris. Tačiau, ką reiškia, turim tirštą istorijos, bet mes neturime istorijos refleksijos. Mes nesugebame analizuoti savo pačių praeities ir iš to daryti greičiausiai strateginių išvadų. Mes istoriją savo pergalvojame kailiu, kūnu. Kitaip tariant, mes kas antra, kas trečia karta vėl užlipame ant grėblio, o tai reiškia, kad vėl nukenčiame nuo dalykų, kurių neišmąstėme, neapgalvojome ir nepriėmėme sprendimų.
Kodėl? Dėl to, kad nuo maždaug imkim dabar tiesiog tris padalijimus Žečpospolitos. Bet tai, aišku, prasidėjo gerokai anksčiau, bet ypatingai po padalijimų ir ypatingai po 19 amžiuje įvykusių dviejų sukilimų, kai carinė Rusija pradėjo mus čia drožti, mes pradėjome gyventi ne planuojamą gyvenimą, o gyvenimą tiktai tam, kad išliktumėme.
Iš čia tas yra toks perdėm didelis individualizmas. Kodėl Lietuvoj tiek daug viensėdžių buvo arba tų vienkiemių? Dėl to, kad ten išgyventi yra lengviau negu kad miesteliuose ar miestuose, kur, pavyzdžiui, bet koks okupantas atėjęs, jisai gi drožia per ką?
Per pagrindinius kelius į į miestelius. Tai Raigardai, mano pradžiai tai diskusijai atsakymas būtų toks, ne neinant giliau, bet greičiausiai dar išdiskutuosime. Tai aš tik pirmą paminėjau priežastį.
Individualistai esam per dideli?
L.Kontrimas: Jeigu mes būtume individualistai, mes turėtume sukūrę kažką panašaus kaip į tokį atkūriamąjį įrankyną, kuris yra būdingas, pavyzdžiui, skandinaviškam mąstymui, netgi, sakyčiau, kažkuo tai protestantiškam mąstymui, kur tu individualumas savo greitai transformuoji į suvokimą, kad, kaip jūs pradėjot laidą, kad vienas pats nepadarysiu tam tikrų dalykų, dėl to reikia dėl naudos kooperuotis, bet tą naudą aš tada sugebu dalintis.
Mes gi esame, kaip ir sakiau, dėl to, kad istorijos nepermąstome, nepadarome išvadų, mes liekame užburtame rate, kad liekame išgyvenimo psichologijoje, kuri verčia mus ne jungtis, o kaip tik suktis po vieną. Dar yra kitas dalykas, kad pas mus taip gerai klęsti ta šešėlinė korupcija, kuri yra ne iš verslo ateinanti, o iš biudžeto pasisavinama.
Akademinė visuomenė, universitetai, ką jūs mąstote apie tai? Gal mes čia išpučiam, o gal čia iš tikrųjų yra tam tikras etapas valstybės raidos po priespaudos, kur išsivaduoja, iš pradžių mes būnam vieningi, paskui kurį laiką galvojam apie ekonomiką, kaip prikaupti daugiau lašinių, kiekvienas apie save galvoja, tada prasideda skaldymasis. Tas praeis kada nors, gal ir kai jau visi gerai gyvensim, kaip Vakarų Europoj bus ilgas kelias, gal pradėsim vienytis tada, galvoti apie bendrus tikslus. Ką jūs manot?
D.Misiūnas: Na, čia sunku tiksliai pasakyt, daug galim sugalvoti prielaidų ir scenarijų arba visada galima dalykus paaiškinti, visada rasis vienas ar kitas paaiškinimas. Aš manau, kad tęsiant tai, kas buvo pasakyta, tai iš tiesų vardan ko žmonės susivienytų, paprastai kalbant.
Tai labiausiai dėl bendros grėsmės, niekas labiau nevienija negu bendras priešas ir tą mes matom. Pavyzdžiui, per paramą Ukrainai arba požiūrį į gynybos finansavimą. Geresniu atveju vardan bendro gero tikslo. Tai kažkas ateities vizija gali vienyti, nes mes individualiai paėmus norėtumėm būti tos vizijos dalimi, ar ne? Mums patinka, kas galėtų nutikti ir norim to būti dalimi. Čia jau yra sunkiau, nes tai reikalauja keleto dalykų.
Vienas, kad mes turėsim kantrybės ir galėsim vertinti ilgalaikę perspektyvą. Aš manau, šitas mums gana sunkiai dar sekasi ir čia traumos patirtos anksčiau taip paaiškina, kad mes žiūrim čia ir dabar labiau negu kad kažkada. Kitas dalykas, kad ir čia mano nuomone viena esminių kliūčių, mums tiesiog trūksta pasitikėjimo. Pagalvokit, mes mes niekuom praktiškai nepasitikim.
Tokiais laikais net savim ne nepasitikim, ar ne? Nei patys tikim, kad kad galim kažką padaryti, nei kitais. O kada atsiranda žmonių pasitikėjimas? Tada, kada vėlgi, grįžtu prie to paties, yra bendras tikslas. Jeigu aš žinau, kad mūsų vat čia esančių visų tikslas yra bendras, tai aš pasitikėsiu, kad jūs ką besakytumėt ar ką bedarytumėt, vis tiek eisite link to tikslo.
Tuo tarpu mes nepasitikim, nes galvojam, kad kiekvieno tikslas yra atskiras. Tai jeigu ne man, tai tada reiškias kažkam kitam. Čia yra problema, ta prasme, ir kita dimensija, kuri mano galva yra svarbi, tai paprastai pasakysiu, valstybė turi turėti strategiją. Čia labai nuvalkiota frazė, bet bet tiek to, pabandom dar kartą ją prikelt.
Tai kas dabar pas mus šitoj valstybėj kuria strategiją? Kam mes kaip tauta ir ir visuomenė atidavėm šitą funkciją ir įpareigojimą. Man sunku atsakyt, nes aš nekalbu apie dokumentą Lietuva 2030 arba Lietuva 2050. Aš kalbu apie tokio lygio kūrybą, kokia, pavyzdžiui, buvo daroma kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Aukščiausios tarybos tada tos pirmosios ir tada aš bandau įsivaizduot, kokie žmonės tada buvo prie tos kūrybos stalo, ar ne? Ir bandau palyginti tuos žmones su tais žmonėms, kurie šiuo metu priima sprendimus Lietuvoj. Ir jūs uždavėt klausimą apie akademikus, bet su visa pagarba akademikams, akademikai strategijos kūryboje nedalyvauja.
Visai nedalyvauja?
D.Misiūnas: Labai labai ribotai, nes pasižiūrėkit, kiek Seime mes turim akademikų? Aukščiausias priėmimas sprendimų yra Seime, ar ne? Čia yra kaip, nežinau, valdyba visos akcininkų susirinkimas, visos mūsų bendrovės, bendrijos.
Ir mes ten turime tiktai siaurą ratą interesų atstovaujamą, nes visi kiti tiek akademikai, tiek verslininkai, mano nuomone, pasirinko šiek tiek patogesnį kelią būti savo mažose ekosistemose, siekti savo siauresnių tikslų ir ir negali jų teisti už tai. Iš vienos pusės, bet iš kitos pusės aš manau, kad atėjo laikas, kuomet visi turime prisidėti, o ne tik vertinti, kas yra blogai daroma, nes vertinti lengviausia, sunkiausia pačiam įsivelti ir padaryti tai, kas kitu atveju neįvyktų.
Laidą žiurėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
