Visgi, baimintis reikėtų, nes neatsargūs įžeidžiantys ar šmeižiantys žodžiai gali jums kainuoti 1300 litų. Būtent tokią sumą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu turės sumokėti interneto komentatorė Lina Šermukšnienė, ją į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo padavė Inga Bunkienė.
Apie tokio įžeidimo ir šmeižto bylas kalbamės su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroru Rimvydu Valentukevičiumi.
– Ar sudėtinga nustatyti komentatorių tapatybę?
– Kiekvienas atvejis – individualus. Techninės priemonės, kurias turi policija, pasitelkiant įmones, kurios administruoja serverius, teikia interneto paslaugas, – kartu naudojant šias priemones pankamai nesunkiai nustatoma prieigos vieta (namas, butas, įstaiga – red. past.), ne konkretus asmuo. O asmens nustatymas vėl atitinkamų veiksmų atlikimas. Tokius tyrimus atlieka policijos pareigūnai, o prokuroras tik organizuoja ir vadovauja.
– Visada pavyksta juos susekti, o gal yra neišaiškintų atvejų?
– Aišku, kad ne visada. Yra tam tikrų techninių niuansų, kai ta interneto prieiga ir suteiktas internetinio protokolo adresas (IP) kompiuteriui per vadinamuosius tarpinius serverius, t.y. maskuojamas tikrasis internetinės prieigos IP adresas.
Pagal kompiuterio IP adresą galima nustatyti namą, butą, įstaigą, kur ta prieiga yra. O atskirais atvejais yra tarpiniai arba kitaip proxi serveriai, kai tarnybinė stotis yra, sakykim, Amerikoje, o jei žmogus iš Lietuvos rašo – ryšys eina į Ameriką ir iš Amerikos grįžta atgal, ir pakeičia tą adresą. Čia būna problematiškiau nustatyti, bet su šiuolaikine techniką įmanoma ir tokius nustatyti.
– Kiek vidutiniškai užtrunka surasti bjaurastis rašantį žmogų?
– Individualiai vertinant pagal kiekvienos bylos aplinkybes kartais galima per dieną, per pusdienį, o kartais užtrunka ilgiau. Informacijos gavimas iš operatorių, iš tiekėjų interneto paslaugos, jei tiekėjas užsienyje ar jau minėti tarpiniai serveriai – tai gali išsitęsti. Tačiau jei paslauga teikiama Lietuvoje, veika padaryta Lietuvoje, žmogus gyvena Lietuvoje – tai ilgai neužtrunka.
– Kaip manote, jei komentatoriai žinotų, kad juos susekti nėra sunku, gal taptų labiau atsakingi už savo žodžius?
– Sakoma, kad kuprotą tik grabas išlygins – tai priklauso nuo sąmoningumo žmogaus. Yra patologinių rašytojų, kurie, matyt, jaučiasi nematomi, nesupranta ar net nebijo tos atsakomybės: teistumo, baudų ir panašiai.
Dar noriu pridėti, kad įžeidimų ir šmeižimų bylos yra privataus kaltinimo bylų kategorijoje, t.y. tokiose bylose ikiteisminis tyrimas paprastai nėra atliekamas su tam tikrom teisinėmis išimtimis, kurias numato baudžiamasis kodeksas. Paprastai kalbant, jei žmogų, kuris parašo įžeidžiantį ar melagingą komentarą, jūs žinote, galite atskleisti to komentatoriaus tapatybę – kreiptis privataus kaltinimo tvarka tiesiai į teismą. Procesas vyksta be ikiteisminio tyrimo ir be prokuroro dalyvavimo.
Tačiau jei tą patį, ką minėjau, parašo kažkoks nežinomas veikėjas, kurio tapatybės iš komentaro neįmanoma nustatyti, pavyzdžiui, pasivadinęs „dėde X“ – tokiu atveju įstatymas jau įpareigoja ikiteisminį tyrimą pradėti, jeigu yra pagrindas. Tyrimas atliekamas iki tos stadijos, kai nustatomas kaltininkas, t.y. identifikuojamas žmogus, jam pareiškiamas įtarimas, jis tampa įtariamuoju ir tada baudžiamasis procesas nutraukiamas ir ta kaltinimo tvarka iš valstybinės pereina į privataus kaltinimo tvarką, t.y. pats nukentėjusysis su tuo „dėde X“ bylinėjasi teisme, be prokuroro dalyvavimo.
Ir dar viena išimtis, kai tyrimas nebūtų nutraukiamas po tapatybės identifikavimo ir nepereitų į privatų kaltinimą, tik tuo atveju, kai įžeidimas ar šmeižimas būtų pripažintas kaip sukėlęs ypatingą visuomeninę reikšmę Lietuvai.
Advokatas: tokių bylų viešinimas – prevencija
„Neabejotinai, informacija apie teismų priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius šmeižto ar įžeidimo bylose yra pagrindinė tokių nusikaltimų prevencija, nes tai yra privataus kaltinimo bylos, kurios neįmanomos be aktyvaus nukentėjusiojo dalyvavimo, išvada viena – kuo aktyvesnė visuomenė, tuo mažiau nusikaltimų", – teigia E. Mikučiausko ir partnerių advokatų kontoros „Exproma“ advokatas Edmundas Mikučiauskas.
Tačiau advokatas primena, kad tai sudėtingos bylos, o jų sudėtingumą nulemia būtinybė nustatyti ribą tarp teisės skleisti informaciją ir reikšti savo įsitikinimus, ir pareigos nepažeisti kitų asmenų garbės ir orumo, kuriuos saugo Konstitucija.
„Ši riba šmeižimo bylose labai dažnai būna neryški, nes reikia nustatyti ne tik kad informacija neatitinka tikrovės, yra paniekinanti ar pažeminanti kitą asmenį, bet ir tiesioginę kaltinamojo tyčią, t. y. kad asmuo, skleisdamas informaciją, suvokė, jog ji neatitinka tikrovės ir norėjo tokią informaciją skleisti.
Už teisės reikšti savo įsitikinimus įgyvendinimą nėra baudžiama, todėl komentatoriai, skubantys su visu pasauliu pasidalinti savo „nuomone" apie žinomus asmenis ir jų gyvenimo aplinkybes, neatsako už šmeižimą, jeigu neperžengia leistinų ribų. Atsižvelgiant į tai, patarimas nukentėjusiesiems – būkite aktyvūs, nesitaikstykite su šmeižtu ar įžeidimais, tačiau atminkite, kad įstatymas šmeižtą ir įžeidimą „supranta" daug siauriau nei dauguma nukentėjusių ir ten, kur nukentėjusieji įžiūri pasikėsinimą į fundamentalias jų žmogiškąsias vertybes – garbę ir orumą, įstatymas vertina kaip žodžio laisvės apraišką, todėl prieš imdamiesi teisinių veiksmų, pasitarkite su patyrusiais teisininkais.
