Pati Eglė augo su vienu broliu, su kuriuo, neslepia, nebuvo labai artimi ir bendrauti daugiau pradėjo tik suaugę. Nepaisant to, dar būdama maža mergaite, ji svajojo apie didelę ir gausią šeimą. Tačiau tais laikais didele šeima ji laikė tokią, kurioje auga 3 arba 4 vaikai.
„Draugė turėjo 3 vaikus, tai tuo metu man atrodė daug. Kai aš augau, 2 vaikai šeimoje atrodė norma, o 3–4 vaikai buvo labai daug. Pat tiek jų ir norėjau. Kai susipažinau su vyru ir sužinojau, kad pas jį šeimoje buvo 8 vaikai, atrodė, kad tai yra tiesiog nesuvokiamas skaičius“, – juokiasi moteris.
Dėl savo meilės vaikams, Eglė dar vaikystėje įsidarbino darželyje, kuriame dirbo ir jos mama.
„Tais laikais labai anksti galėdavome įsidarbinti ir vasaromis dirbdavau darželyje. Aš nebuvau auklėtoja, bet visada buvau arti vaikų.
Negaliu pasakyti, kad dabar aš alpstu dėl kiekvieno vaiko. Gal būtų tinkamiau sakyti, kad aš myliu žmones. Aš ir į vaiką žiūriu kaip į žmogų, nesielgiu su juo išskirtinai.
Viena iš mano globotinių, su kuria susipažinome, kai jai buvo 13 metų, net sakė, kad jai buvo labai didelis skirtumas pas mus šeimoje, nes prieš tai visi į ją žiūrėjo kaip į vaiką, o aš bendravau kaip su sau lygia. Žinoma, kai vaikui 3 metai, tai taip elgtis negali. Bet kalbėdama su paaugliu aš matau jau suaugusį žmogų, tik kol kas dar neužaugusį“, – sako ji.
Svajojo apie mažytę mergytę
Sukūrus šeimą, Eglė su vyru nekalbėjo apie tai, kad turės didelę šeimą ir daug vaikų. Ji tik buvo pasakiusi, kad būtinai turės ir vieną vaiką iš globos namų. Moteris įsivaizdavo, kad tai bus maža mergytė, kuriai reikalinga mamytė.
„Sukrito viskas taip, kad pirmasis pas mus atkeliavo jau beveik į paauglystę įžengęs vaikinas. Savaitę su tuo berniuku, Klaidu, gulėjome ligoninėje toje pačioje palatoje. Tuo metu sirgo mano dukra. Mus suvedė gripo epidemija. Gulint ligoninėje per tą savaitę atsirado ryšys. Tuo metu pati laukiausi trečio sūnaus ir hormonai veikė, todėl buvo suaštrėjęs pasaulio gelbėjimo jausmas, lizdo sukimo“, – su šiluma balse kalba ji.
Atsiradusio ryšio moteris negalėjo nepaisyti ir pasitarusi su vyru nusprendė priimti Klaidą į savo šeimą. Berniukas vos per kelias savaites pradėjo vadinti Eglę mama.
„Kiti vaikai dar greičiau pradėjo mane taip vadinti, nes kitaip kreiptis, kai kiti vaikai sako „mama“, tikriausiai būtų sunku. Toks ir mano vardas šeimoje – Mama.
Kai sakau, kad esu 14 vaikų mama, tai 14 vaikų mane vadina mama. Visų jų neglobojau – 3 iš jų yra mūsų globotinio sesės, kurias globoti neturėjau valstybės įgaliojimų, nes jos jau buvo per didelės globai. Bet mes turime emocinį mamos ir dukros santykį.
Nesisavinu nei vieno vaiko, bet savais vadinu tuos, su kuriais širdyje esame supratę, kad esame šeima“, – šypsosi Eglė.
6-erių Rasa, 10-ies Ligita, 12-os metų Gabija, 14-os metų Miglė, Oskaras, Martynas, 16-os metų Edvinas, 17-os metų Skarlet, 18-os metų Einoras, 21-erių Karolina ir Rimgailė, 22 metų Augustas ir Klaidas, 26-erių Deimantė – visi jie Eglę vadina Mama, o kartu gyvenanti 12-os metų Laura, laikinai apsistojusi pas šeimą. Eglė tiki, kad Laura dar sugrįš ir į savo biologinę šeimą.
Paauglystė negąsdina
Klausimai apie tai, kurie vaikai yra biologiniai, o kurie ne, pasak Eglės, jau praeitis. Žmonės jau nebeklausinėja, nors pradėjus globoti vaikus prieš 14 metų, toks klausimas nuskambėdavo dažnai.
„Mes patys tada dar jaunesni atrodėme. Kai kurie galvojo, kad mes per jauni, priimti tokius brandžius sprendimus. Dėl to pradžioje buvo komentarų. Kai jau buvo pirmasis šešetukas – 3 biologiniai ir 3 ne biologiniai vaikai – žmonėms labai svarbu buvo atskirti, kurie čia tikri, o kurie netikri.
Man pačiupinėjus vaikus, visi jie atrodo tikri, tad nežinau, kodėl toks klausimas galėjo kilti kitiems. Aš neskirstau. Tai yra mano vaikai, kurie turi vienodas teises, pareigas ir jie visi auklėjami vienodai“, – sako Eglė.
Tik viena mergaitė iš visų prie Vaitkevičių šeimos prisijungė būdama 2 metukų, o visi kiti vaikai buvo vyresni – nuo 7 iki 13 metų. Pati moteris sako, kad paauglystė jos negąsdino, nes ji suprato, kad paaugliai nebėra maži vaikai.
„Paauglys man yra mažas suaugęs ir, jeigu negąsdina suaugęs žmogus, tai neturėtų gąsdinti ir paauglys. Suprantu, kad vaikas save supranta taip ir jaučiasi taip, kaip į jį žiūri kiti. Žinoma, negaliu sakyti, kad nepasireiškia paauglystės problemos, bet vėlgi – kas yra problemos?
Šiek tiek liūdina, kad žmonės bijo paauglių, nes jie susiformavę ir jų jau nepakeisi. Tai pagal tai sprendžiant ir du žmonės turėtų bijoti sueiti į santykius, nes jau yra suaugę ir vienas kito jau nebepakeis. Bet kažkaip surandame bendrą kalbą, einame į kompromisus ir susikalbame“, – svarsto ji.
Anksčiau gausios šeimynos mamai tekdavo girdėti ir mitus apie „blogus“ genus, tačiau moteris šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę.
„Vaikų praeitį visada žinau, nes jie yra pakankamai dideli, kad papasakotų apie tai patys. O dėl genų teorijos... Nė vienas vaikas negimė su priklausomybės ar smurto genu. Aplinka juos padaro piktus suaugusius, kurie negali rūpintis savo vaikais ar juos skriaudžia.
Per mano rankas ir mano širdį perėjo 15 vaikų, kai kurie iš jų mūsų namuose buvo globojami laikinai, bet visi jie puikūs žmonės. Kai kurie iš jų gal ir buvo supykę, išsigandę, bet mes viską išsprendėme“, – sako ji.
Biologiniai ryšiai prarado prasmę
Beveik visi Eglę mama vadinantys vaikai atkeliavo iš 3 šeimų, todėl iš globos namų iškeliavus 3 ar 5 vaikai, pasak jos, sumažėja darbo. Todėl kartais darbuotojai sunerimsta dėl savo darbo vietų, nes gauti darbo kaimiškose vietovėse yra sunku.
„Suprantu, kad darbuotojai bijo netekti darbo. Jautėsi, kad vaikų namuose juos nuteikinėjo, kad dabar vergausite, eisite tvarkyti, jus pasiima, kad išnaudotų. Niekada nebuvo taip, kad mes vaikus tiesiog pasiimdavome. Važiuodavome į svečius susipažinti, užmegzti ryšį, tad mums problemų nebuvo.
Žinoma, gal ir buvo pas vaikus abejonių, kada čia ims juos išnaudoti. Tikrai žinau tokių atvejų, kai mergaitei, paimtai į laikinąją globą, pasakė, kad einame suplauti indų ir jai tai buvo faktorius, kad auklėtoja buvo teisi – ją išnaudos. Mergaitei buvo didžiausia isterija, kad ji nevergaus. Nelabai paruošti vaikai ateina. Ir mūsų atveju vaikams buvo sunku, bet dabar mes iš to juokiamės“, – prisimena ji.
Pasak mamos, jų namuose negalioja biologinis svertas. Vaikai neskirsto vienas kito pagal tai, ar jie susiję kraujo ryšiais.
„Žinoma, vienų santykiai yra artimesni ir jie geriau sutaria. Aš neverčiu jų eiti ir bendrauti. Yra nebendravimo epizodai, charakterio neatitikimai, bet, manau, kad tai normalu tokiame dideliame būryje.
Mūsų su vyru tėvai tokį skaičių anūkų priėmė kaip faktą. Iš jų visada buvo palaikymas. Jiems nesvarbu, kas biologinis anūkas, o kas ne. Jie myli visus vaikus“, – šypsosi moteris.
Vaikai visada sugrįžta
Jau 6 Eglės vaikai yra palikę namus. Visi jie pilnamečiai – studijuoja, dirba, savo laimės ieško Lietuvoje ir užsienyje. Vienas 18-metis dar namuose – jis mokosi 12 klasėje. Tačiau visi vaikai visada grįžta į Zarasus, nes čia yra jų namai.
„Mes susiskambiname, susirašome. Atostogas jie leidžia namuose, nors galėtų po visą platų pasaulį keliauti. Nė vienas iš šeimos neišėjo taip, kad nesugrįžtu. Net ir jiems suaugus mūsų santykiai nesuprastėjo. Studentė dukra, kuri studijuoja Anglijoje, dabar jau yra namuose ir visi mokslai vyksta online“, – sako ji.
Eglė juokiasi, kad pas juos namuose eilės į dušą būna visada, nes dažniausiai namuose būna 11 žmonių, iš kurių 9 yra vaikai.
„Kai atostogos ir karantinas, yra kitaip. Įprastai, kai jie išeina į mokyklą, aš paruošiu pietus ir einu dirbti. Jiems grįžus būdavo eilė namų darbams, užklasinei veiklai. Bet dabar dėl karantino viskas kitaip.
Pirmas šokas buvo pavasarį, per pirmąjį karantiną. Tada tai buvo labai netikėta, nes visus taip uždarė per vieną dieną. Studentai grįžę namo, negalėjo nuvažiuoti į bendrabučius net pasiimti daiktų. Dabar jie atostogoms jau grįžo pasiėmę daugiau visko – „jeigu ką“.
Šalia mūsų namų esame nupirkę suaugusiems vaikams namą, tad studentai sau ramiai ten gali būti“, – šypteli ji.
Šventėse – daug garso ir šviesų
Eglė sako, kad jų namuose pliusas yra tai, kad jie turi savo kiemą, į kurį gali išeiti, jeigu norisi ramybės.
„Nelabai stresuojame dabar dėl karantino, bet, aišku, man buvo smagu tas pusdienis namuose savo laiko. Vaikų nuomonė pasiskirsčiusi per pusę – vieni džiaugiasi, o kiti sako, kad geriau būtų eiti į mokyklą. Šiandien gerdama kavą dariau 6 klasės geografijos užduotis, tad taip ir pasikeitė.
Aš esu veltinių amatininkė, tad man dabar yra pats darbo sezonas. Valstybinis vaiko išlaikymas aprūpina duona ir sviestu, bet jeigu norime kokių nors žaidimų, reikia padirbėti ant jų. Žinoma, skalbimai ir tvarkymai niekur nedingsta. Bet kai vaikai namuose, galiu pas juos paprašyti nuskusti bulves, o kai jie mokykloj, tai nelabai įmanoma“, – sako ji.
Moteris juokauja, kad jų namuose šventės atrodo taip kaip garsioji Egidijaus Dragūno-SEL frazė „bus daug garso ir šviesų“. Namuose visus rašomuosius vaikų stalus šeima sutempia į vieną vietą ir visi susėdę prie tokio ilgo stalo švenčia.
„Niekada nebuvo minčių ar situacijos, kuri būti privertusi mane gailėtis dėl to, kad tapau globėja. Manau, kad tokios mintys užplūsta priėjus tik tam tikrą ribą. Aš niekada sau neleidau jos pasiekti. Kai man per daug triukšmo ar atsakomybių, jomis dalinuosi su vyru ar mama, prašau draugų pagalbos.
Turiu labai gerą draugę, kuri padeda, atvažiuoja kelioms dienoms ir pagamina pietus, kai aš tuo metu galiu pasiilsėti, padaryti savo darbus ar tiesiog išsimiegoti. Man pačiai tai yra aukso vertės dovanos. Niekada nebuvau palūžusi“, – šypsodamasi sako ji.
