Vilnietės kelionė konditerijos pasaulyje prasidėjo prieš daugiau nei aštuonerius metus.
Teko rinktis
Indrė pasakoja, kad jos istorija – įdomi, kadangi visko ji išmoko savarankiškai, žiūrėdama vaizdo įrašus „YouTube“, ieškodama informacijos „Google“ ar skaitydama konditerijos knygas.
„Aštuonerius metus dirbau ofisinį darbą aviacijoje, tačiau jis nebuvo man mielas. Nemylimas darbas nuolat kėlė didžiulį stresą, po darbo dienos norėdavosi nuo viso to kažkokiu būdu atsiriboti. Taip mano gyvenime atsirado kepimas, kuris tapo tarsi tam tikra meditacija.
Vyras juokdavosi iš manęs, sakydavo: „Laimingesnės nei su miltuota nosimi virtuvėje nesu matęs.“ Taip pradėjau vis dažniau suktis virtuvėje, saldumynų gamyba tapo pomėgiu. Iš pradžių skanėstus kepdavau namiškiams, kolegoms, draugams, ilgainiui skaniųjų kepinių buvo tiek, kad draugai paskatino mane pradėti kepamus desertus pardavinėti ir tuo gėriu dalintis su platesniu žmonių ratu“, – nusišypso Indrė.
Pašnekovė teigia, kad tuo metu teko rinktis, kadangi būti viena ranka konditere, o kita – ofiso darbuotoja tapo sudėtinga. Kepėja dabar šypsosi ir sako savęs nevadinanti tradicine konditere:
„Visiems sakau, kad esu saldumynų fėja. Pravardė atsirado natūraliai, nes klientai kartodavo, kad mano gaminiuose yra šiokios tokios magijos. Lygiai taip pat ir savo studijos, kurioje verda darbai, nevadinu kepykla, o desertų namais. Mūsų įkurta studija primena namus: čia auga ir gėlės, ir ant ryškiaspalvės sofos kojas galima pailsinti – nieko panašaus į klasikinę restorano virtuvę.
Tai – mano erdvė, kurioje gyvenu ir saldžiai gaminu. Galimybės atvykti, išgerti kavos ir sukrimsti bandelės prisėdus prie stalelio, kaip įprasta kepyklėlėse, nėra, kadangi dirbame tik pagal išankstinius užsakymus. Čia taip pat nėra ir darbo laiko. Šviesa studijoje gali degti iki išnaktų, namo keliaujame tik tuomet, kai širdis rami ir žinau, jog visi darbai atlikti.“
Kelionė saldumynų pasaulio vingiais prasidėjo nuo tuo metu Lietuvoje itin populiarių mažų keksiukų, kurie būdavo įvairiai dekoruojami, viliojo plačia skonių palete. I. Vitkūnaitė pasakoja, kad toks kepinių formatas jai pasirodė itin asmeniškas ir individualus.
Kaip sako ji pati, mažo keksiuko užtekdavo norint numalšinti organizme atsiradusį cukraus trūkumą. Be to, jai atrodė, kad keksiukas yra puiki dovana vykstant į svečius. Tai – tarsi linkėjimas, kuriuo norima praskaidrinti dieną, nuotaiką. Taip gimė ir desertų namų pavadinimas – „Su meile, keksas“.
„Kurį laiką kepiau keksiukus ir vis sakydavau, kad jau niekada gyvenime nekepsiu tortų, nes tai yra labai ilgas ir sudėtingas procesas. Atrodė neįmanoma, tačiau niekada nesakyk niekada. Šiuo metu keksiukų kepame mažai, o štai tortų per dieną ir penkiolika galime iškepti!“, – nusišypso.
Tortuose ir cukinijos, ir morkos, ir špinatai
Kepdama tortus Indrė laikosi kelių taisyklių – visa, kas yra kepama jos rankomis, yra ir skanu, ir sveika:
„Pagrindinė mano auditorija yra mamos ir jų vaikučiai. Pastebime, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai daug kam alergiški, todėl mamos dažnai ieško, teiraujasi kuo sveikesnių tortų. Tad į juos dedame ir morkas, ir špinatus, ir mažiau cukraus. Stengiamės, kad tortuose būtų kuo daugiau natūralių produktų.
Nuolat sakau, kad kepame iš to, ką kiekvienas turi savo virtuvėje: miltų, sviesto, kiaušinių, cukraus. Stengiamės, kad skonis kuo labiau primintų namie paruoštą gaminį.“
Užsiminusi, kad pagrindiniai jos klientai yra vaikai, Indrė patikslina, kad dažniausiai tortus kepa mažamečiams. Moteris juokiasi pasakodama, kad gavus užsakymą padaryti tortą paaugliui, tenka nemenkai pasukti galvą, kol atrandama tinkama idėja dekoro išpildymui.
„Tokį užsakymą priimu kaip iššūkį, kadangi net ir nežinau, ką būtų galima padaryti, kas patiktų, nes šiuolaikiniai paaugliai yra daugiau paskendę technologijose. Jiems kur kas sunkiau įtikti nei mažiesiems, kuriems užtenka pasodinti ant torto meškutę, pastatyti traukinį ar mašiną“, – pasakoja pašnekovė.
Pasiteiravus, kurie personažai šiuo metu yra populiariausi, I. Vitkūnaitė sako žinanti jų visą galybę: ir Elza, ir Betmenas, ir Žmogus-voras, ir Peliukas Mikis. Gavus užsakymą kartais užtenka tik pamatyti paveikslėlį ir Indrė iškart supranta, kuo šiuo metu žavisi mažasis klientas:
„Nors pati vaikų neauginu, tačiau kiekvienas mažasis klientas man savas. Kartais atrodo, kad esu pilnai įsitraukusi į jų „auginimą“. Turiu begalę klientų, kurių vaikų švenčių dalimi tampa „Su meile, keksas“ iškeptas tortas. Todėl pamenu, kurių uogų vaikai nevalgo, o kurias ir ką mėgsta. Atrodo, kartu esame nuo mažumės.
Ne paslaptis, kad vaikams torto išvaizda ir dekoracijos yra svarbiausi akcentai, todėl labai dažnai mamos būtent to ir prašo, kad dekoracijų ant torto būtų kuo daugiau.
Dažnai girdžiu, kad tortas skirtas tik žvakutėms užpūsti ir vaikai retai jį valgo. Tačiau džiaugiuosi tuo, kad sulaukiu daug atgalinio ryšio iš savo klientų, kurie teigia, kad tortas buvo toks skanus, jog jo neliko vos per kelias sekundes arba nespėjo net apsižiūrėti, o liko tik trupiniai. Esu laiminga, kad tortai atitinka visus man svarbius kriterijus – grožį, skonį, estetiką, o emocijos, kurias patiria vaikai, išvydę tortą – neįkainojamos!“
Susipažinti su konditerio kasdienybe ir leisti sukurti netvarką savo virtuvėje Indrė sudaro galimybę ir vaikams, juos pakviesdama į savo desertų studiją, kur šie viską daro kartu: užsiriša prijuostes, užsideda kepėjo kepures, karpo kepiniams dekoracijas, plaka kremus, maišo tešlą, įjungia orkaitę, daro kremus ir tuomet viską kepa.
„Būna daug chaoso. Išleidus grupę vaikų, kartais prireikia ir penkių minučių, kol atgaunu ramybę. Tačiau džiaugiuosi, kad jiems tokia atrakcija yra labai smagi. Vėliau tenka sulaukti ir mamų pasakojimų, kaip grįžę su keksiukais į namus, vaikai nenustoja dalintis emocijomis, pasakoja draugams kokią pramogą patyrė“, – nusišypso.
Dirbti tenka etapais
Paklausta, kokie tortų skoniai dažniausiai yra pageidaujami klientų, Indrė neslepia, kad kiekvienas atranda sau labiausiai patinkančius poskonius. Vis dėlto, labiausiai vertinamas tortas, pamėgtas Indrės klienčių mamų, yra morkų. Ji pasakoja, kad metai iš metų sulaukia prašymų jį pagaminti:
„Kai norisi „vau“ efekto, kepame ir mėlynių bei špinatų tortą, mat prapjovus jį matosi ryškiai žalia spalva, kuria špinatai nudažo torto biskvitą. Vaikams iš tiesų būna didžiulis įspūdis.
Tačiau tortų turime ir ne tik vaikams. Dažniausiai suaugusiems rekomenduojame labiau gurmanišką variantą – šokoladinį tortą su bazilikų kremu. Žinoma, jis ne kiekvieno gomuriui, kadangi baziliko skonis būna iš tiesų ryškus.“
Šiuo metu, kai artėja didysis vasaros švenčių: krikštynų, gimtadienių, vestuvių sezonas, Indrė gyvena kūrybiniame procese – bando naujus skonius, atnaujina asortimentą. Ji pasakoja, kad kiekvienas konditeris gyvena nuo vieno etapo iki kito.
Vienas jų – vasaros, o kitas – prieš Kalėdas. Anot Indrės, ji turi vieną nerašytą taisyklę – artėjant vasaros sezonui, atnaujinti savo skonių paletę, peržvelgti meniu ir pasitikrinti, kurie skoniai buvo labiausiai paklausūs, o kurie rečiau užsakomi.
„Nepopuliarius tortus eliminuojame ir vietoje jų stengiamės į asortimentą įtraukti kažką naujo. Per visus metus konspektuojuosi ir žiūriu, ką pavasarį būtų galima klientams pasiūlyti dar neragauto. Šiuo metu irgi esame kepimo procese, testuojame. Vėliau ruošimės fotosesijoms, darysime tortų pjūvius ir tada jau su džiaugsmu skelbsime savo klientams naujienas.
Jei galėčiau, kiekvieną dieną kurčiau vis kažką naujo, testuočiau įdomesnius skonius ir pasinerčiau į desertų kūrybą. Tačiau, kai turi savo verslą, kūrybos malonumus atidedi į šoną, nes turi priimti ir užsakymus, ir juos realizuoti, rūpintis produktų užsakymais, patalpų tvarka ir verslo plėtra. Jaučiu, kad esu menininkė, tačiau kartais kūrybai paprasčiausiai neužtenka laiko. Guodžiu save tuo, kad kažkada, labai artimoje ateityje, jo bus daugiau, tuomet virtuvėje ore skraidys miltai!“ – juokiasi.
Paklausta, kokia yra paslaptis, norint iškepti tobulą kepinį, Indrė sako šiuo klausimu taip pat turinti gan griežtą taisyklę. Pasak jos, į virtuvę kepėjas jokiu būdu negali atvykti liūdnas, piktas, pavargęs ar su bet kokia kita neigiama emocija.
„Jei taip nutiks, tuomet, žiūrėk, pamirši kažką įdėti, neiškils tešla. Atrodo, kad visa neigiama emocija keliauja kartu į tortą. Esu vieną kartą iškeptą pyragą išmetusi ant žemės traukdama iš orkaitės, nes labai skubėjau. Jis visas pabiro į smulkius gabalėlius, teko kepti iš naujo. Viskas yra nusiteikime, turi mylėti tai, ką darai.
Į savo darbą įdedu daug meilės. Kad ir kiek būnu pavargusi, sau sakau, kad negaliu sugadinti torto, nes jis skirtas kažkieno kito šventei, o aš esu jos dalis. Neretai juk tortas būna ir šventės kulminacija. Būtent dėl to vien stengiuosi įdėti kuo geresnes emocijas, neiti į kepyklą, kai esu pikta ar susinervinusi. Ateinu iki studijos durų ir persikūniju į saldumynų fėjos vaidmenį, nebesu ta Indrė, kuri buvo namuose“, – paaiškina konditerė.
