Vilkaviškyje gyvenanti pora dirba Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Abiejų kelias į profesijos pasirinkimą buvo skirtingas – Indrę pastūmėjo šioje srityje dirbantis tėtis, o Evaldą – lemtingas įvykis.
„Vaikystėje tėčiui dirbant ugniagesiu dažnai teko lankytis tarnyboje, bet, pranešus jam apie įstojimą į Gaisrinės saugos inžineriją, jis bandė atkalbėti, nes sakė, jog laukia labai sunkus mokslas. Taip ir buvo, bet esu užsispyrusi ir siekianti tikslo, pasakiau, jog kaip nors atlaikysiu ir po ketverių metų savo rankose turėjau diplomą.
Evaldas iki tapdamas ugniagesiu yra išbandęs ir automechaniko, vairuotojo, žemės ūkio darbų duonos. Draugų rate kartas nuo karto vis pasijuokdavo, jog jis galėtų būti ugniagesiu, bet taip ir liko kalbomis bei juokais iki tol, kol vieną žiemos rytą užsidegė kaimyno namas.
Evaldas buvo vienas pirmųjų, atskubėjusių į pagalbą, o po šio įvykio palaipsniui, net pats gerai nesuvokdamas, kaip tai greitai įvyko, rugsėjį jau buvo vienas iš Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursantų“, – pasakoja Indrė, dirbanti inspektore.
Juos abu darbas žavi dėl to, kad jie gali padėti žmonėms, patekusiems į kritines situacijas, kasdien susiduria su naujais iššūkiais, dirba komandoje. Indrei patinka ir tai, kad vykdydama prevencines akcijas, ji bendrauja su žmonėmis ir turi ištikimų mažųjų gerbėjų – darželinukų ir mokyklinukų, kurie itin domisi šia sritimi.
Nuo pat pradžių užsimezgė ypatingas ryšys
„2018 metų birželio 1 dieną Šiauliuose vyko „Stipriausio ugniagesio“ varžybos, kur tarp daugiau nei 100 dalyvių varžėsi ir 6 merginos, tarp jų ir aš. Kolega ir bendras geras pažįstamas Aurelijus, dirbantis Vilniuje, pasidalijo varžybų akimirkomis, kuriose buvau užfiksuota ir aš.
Evaldas, bevartydamas nuotraukų galeriją, tarp dalyvių pamatė ir mane. Nuo tos dienos prasidėjo mūsų bendravimas virtualioje erdvėje. Galėčiau teigti, jog jau tuomet mus suvedė bendra profesija“, – sako Indrė.
Nuo pat pradžių jie lengvai rado bendrą kalbą ir bendravo taip, lyg vienas kitą pažinotų jau ilgą laiką. Indrė prisimena, kad Evaldas siųsdavo įvairius vaizdo įrašus, dalindavosi savo kasdienybe, darbais, o kartą net atsiuntė paties atliekamą dainą apie rugiagėles iš jų lauko. Dėl užsimezgusio ryšio jie abu labai laukė pirmojo susitikimo, kurį prisimena iki menkiausių smulkmenų.
„Tai buvo sekmadienis, sutarėme laiką, atsiunčiau savo namų adresą, o kai grįžau iš kaimo, jis jau manęs laukė. Išlipus iš automobilių, tikrai matėsi abiejų jaudulys. Evaldas visas drebėjo, o man, vos tik jį išvydus, krūtinėje, tiesiogine to žodžio prasme, prabėgo šiurpuliukai. Visada galvojau, kad noriu sutikti tokį žmogų, jog galėčiau tai pajausti.
Labiausiai nustebino tai, kad Evaldas atvažiavo su dvejomis laukinių rugiagėlių puokštėmis – man ir mano dukrytei. Rugiagėles nuo ankstyvo ryto skynė pats, pridėdamas ir kitų laukinių gėlių. Prie puokščių buvo prisegti atvirukai, kuriuose dukrytei palinkėta turėti gražią vaikystę, o manajame – „Aš Tau dar atnešiu rugiagėlių puokštę drėgnoje ryto kraitelėje...“. Tai buvo kažkas nepaprasto, įspūdingiau už 1000 rožių. Tai mane dar labiau sužavėjo“, – stebuklinga akimirka dalijasi moteris.
Pradėjo bendrą gyvenimo kelionę
Ji sako, kad nors abu pirmojo susitikimo metu ir jaudinosi, viskas praėjo puikiai ir jau tą patį vakarą suprato, kad nori ir toliau per gyvenimą žygiuoti kartu.
„Evaldas taip pat prisimena ir patvirtina tai, kad visą laiką drebėjo, o, pamačius mane, pilve drugeliai pradėjo šokti valsą. Mus abu sužavėjo vienas kita šypsena, jam įsiminė mano akys, kurios blizgėjo žiūrint į jį, bei mano drąsa.
Tą dieną pasivaikščiojome po Alytų, o vakare jau buvo aišku, kad tai ne paskutinis susitikimas. Taip ir prasidėjo mūsų kelionė kartu“, – šypsosi Indrė.
Tuo metu Evaldas gyveno Vilkaviškyje, o Indrė – Alytuje. Jausmams vis stiprėjant, po metų draugystės, Indrė persikėlė į Vilkaviškį ir pora savo bendrą gyvenimą pradėjo kurti čia.
„Evaldas buvo įsitvirtinęs savajame mieste, dirbo ne tik gaisrinėje, bet turėjo ir antrą darbą, o Alytus nėra mano gimtasis miestas, aš kilusi iš Varėnos, todėl nejaučiau didelio skirtumo, kur gyventi, svarbu – kad būčiau laiminga. Kai atsirado galimybė dirbti tose pačiose pareigose Vilkaviškyje, net nesudvejojau“, – pasakoja moteris.
Dar po metų buvimo kartu pora nusprendė žengti ir dar vieną žingsnį – įtvirtinti savo meilę santuoka. Šių metų birželio 5 dieną jie vienas kitam prisiekė būti kartu ir laikyti vienas kito ranką visose gyvenimo situacijose.
„Prasidėjusi pandemijos banga tikrai kėlė nerimą iki paskutinių dienų, bet planuoti nesustojome. Aš esu optimistė, sakiau, jog viskas bus gerai, mes atšvęsime savo vestuves, o net jei šventė ir būtų neįvykusi, prie altoriaus vis tiek būtume ėję.
O vestuvės buvo tokios, kokių ir norėjome bei tikėjomės. Liūdna tik dėl artimų draugų, kurie negalėjo sugrįžti iš užsienio šalių“, – sako Indrė.
Namuose kalbasi ir apie darbą
Šiandien Indrė ir Evaldas yra ne tik geriausi draugai, sutuoktiniai, bet ir kolegos. Tiesa, darbe jie matosi pakankamai retai, todėl jokios trinties nejaučia.
„Aš dirbu darbo dienomis, o Evaldas kas ketvirtą parą, tad darbe susitinkame kartą į savaitę. trintis tikrai nesijaučia, gal dėl to, kad dar esame jauni. Žinoma, kiekvienas dirbame savo darbą ir vienas kitam netrukdome. Aš suprantu, ką jis privalo dirbti ir ką aš, kartais net nesimatome darbe, nes arba jis, arba aš būnu išvykusi“, – pasakoja moteris.
Sutuoktiniai namuose nevengia pokalbių apie darbą, priešingai, jie dalijasi savo įspūdžiais, patirtimis, kurios gali pasitarnauti ir vienas kitam:
„Nežinau, ar tai darysime visada, bet vis dar kalbame apie darbą, tai netrukdo. Kadangi pati turiu ugniagesio gelbėtojo pažymėjimą, man įdomu, kaip jie dirba, kaip vyksta į iškvietimus, kokią įrangą naudoja ir panašiai.
Evaldas man padėjo susipažinti su rajonu, kai vykstu tirti gaisrų, skambinu jam ir klausiu, kaip geriau privažiuoti įvykio vietą. O kartais net tenka abiem susitikti gaisre – man dirbant kaip tyrėjai, jam kaip ugniagesiui“.
Indrė puikiai žino ugniagesio gelbėtojo darbo specifiką, tykančius pavojus, tačiau sako, kad pernelyg dėl sutuoktinio nesijaudina, tik kiekvieną kartą atsisveikinant palinki būti saugiam.
„Kadangi pati dirbu šioje srityje, į viską reaguoju ramiau. Pareigūnai privalo būti stiprūs psichologiškai, todėl savyje ramybę jau esu atradusi. Žinoma, kuomet Evaldas budi ir išgirstu kaukiant sirenas, tuoj pat bėgu prie lango pažiūrėti, kiek ar kokie mūsų tarnybos automobiliai vyksta į iškvietimą, vėliau laukiu išvykties kortelių, kad sužinočiau, su kokiais sunkumais mano vyrui teko susidurti. Bet perdėtu jauduliu to nepavadinčiau.
Tikiu likimu, todėl dažnai sakau, kad jei taip skirta, tai niekas neapsaugos, kad ir kiek pergyventum. Žinoma, atsisveikinant visada palinkiu ramios tarnybos ir primenu, jog lauksiu sugrįžtant“, – sako Indrė.
