Moters reikėjo ne tik tėvams ir vyrui, bet ir trims sūneliams. Trynukai buvo labai laukti ir mylimi. Nors iš pradžių Justinai su vyru pasakė, kad gims dvynukai, per kitą apsilankymą pas gydytojus ekrane jie išvydo trynukus. Tačiau džiaugsmą temdė baimė dėl dar negimusių sūnelių gyvybių.
„Pačios nėštumo prognozės buvo labai blogos. Mes kiekvieną dieną prašėme Dievo, kad jie gimtų ir gimtų sveiki. Susitvarkysime ar ne, pagalvojome tik paskui, nes nėštumas buvo labai sudėtingas. Kiekvieną savaitę ėjome į apžiūras, žinojome, kiekvieną vaikų gramą. Net vidurį nakties prižadinti, galėdavome pasakyti, kiek tiksliai jie sveria, kiek priaugo nuo praėjusios savaitės.
Mes labai norėjome, kad viskas būtų gerai. Du iš trynukų augo vienoje placentoje, o vienas sūnus kitoje. Buvo didžiulė tikimybė, kad jie vienas kitą suvalgys. Tokių atvejų, kai du vaikai auga vienoje placentoje, yra labai nedaug ne tik visoje Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, – sūnelių laukimą prisimena ji.
Išdavė mažas patinimas
Praėjus beveik keturiems metams po šio išgyvenimo, Justinos laukė dar vienas gyvenimo išbandymas. Vėžio diagnozė buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Moteris buvo pasidariusi vėžio žymenų kiekio kraujyje tyrimą ir jis neparodė nieko: visi rezultatai buvo normos ribose. Tačiau kiek daugiau nei prieš metus jai bežaidžiant su sūnumi, berniukas netyčia užgavo jos krūtinę ir toje vietoje atsirado nedidelis patinimas.
Kadangi tyrimus dėl krūties vėžio buvo dariusi seniai, ji nusprendė, kad dėl viso pikto, reikia išsitirti. Nuo pirmojo pasitikrinimo medikai Justinai kartojo, kad „kažkas yra“ ir pradėjo siųsti moterį į onkologinį skyrių.
„Aš labai išsigandau, galvojau: „O Dieve, taip negali būti“. Prieš pat Velykas, trečiadienį, man paskambino gydytojas ir pakvietė atvykti į komisiją. Nesupratau, nei kas ta komisija, nei kas vyks. Įėjau į kabinetą, o ten daugybė daktarų. Jie man ir pasakė, kad sergu vėžiu.
Po vėžio žymenų tyrimo, man buvo didelis šokas, jaučiausi, kaip partrenkta automobilio. Nežinojau, kas dabar bus, aš gyvensiu ar ne, ką vaikams pasakyti, kaip pasakyti tėvams. Buvo didelis šokas, ypač dėl to, kad aš labai aktyviai gyvenau lyg važiuodama greitaeigiu traukiniu, todėl diagnozė atrodė taip lyg kažkas būtų staigiai užtraukęs rankinį stabdį ir aš vos neiškritau“, – prisimena trynukų mama.
Tikėjo, kad viskas bus gerai
Išgirdus diagnozę Justinai pradėjo suktis galva – juk tiek daug visko suplanuota. Ką dabar reikės daryti? Vos po dviejų savaičių ji turėjo vesti pirmąjį moterų inovacijų sprintą Lietuvoje. Tai buvo jos projektas, jos idėja. Be to, kitą dieną po inovacijų sprinto ji turėjo vykti į mokymus Amerikoje.
„Vieną ar dvi dienas man buvo šokas. Paskui galvojau, ką reikia daryti. Ir dėl sprinto. Aš žinojau, kad tikrai noriu jį daryti. Mes jau buvome paleidusios registraciją ir maždaug 120 moterų jau buvo užsiregistravusios. Dėl to mokslo, maniau, kad negaliu skristi, nes negalėčiau ten išsiduoti, kad man vėžys. Kelias dienas buvau labai išsigandusi, bet vėliau pradėjau veikti“, – pasakoja ji.
Tą dieną, kai išgirdo diagnozę, kartu su Justina buvo ir vyras. Po šios žinios jiedu atsisėdo ligoninės laukiamajame ant kėdžių, giliai įkvėpė, iškvėpė ir nusprendė, kad susitvarkys – juk tai ne pirmasis sunkumas jų gyvenime.
„Sunkiau buvo pasakyti mamai tokią žinią, bet ji irgi reagavo ganėtinai gerai. Manau, per visą mano ligos laikotarpį mama ir vyras buvo tie žmonės, kuriems buvo sunkiausia. Aš ėjau tuo keliu sau sakydama, kad aš pasveiksiu ir viskas bus gerai, o jie mane matė nusilpusią, be jėgų, kai jaučiausi blogai. Jiems buvo sudėtinga, nes nežinojo, kaip gali man padėti, bet tikėjosi, kad man viskas bus gerai“, – sako Justina.
Vaikams pažadėjo, kad pasveiks
Tačiau sudėtingiausia buvo paaiškinti vaikams, kad viskas pasikeis. Justina pasakė vaikams, kad serga, tačiau ligos pavadinimo nesakė, nes jie vis tiek nebūtų supratę, kas tai yra. Pasakė, kad mama bus plika kaip diedukas, kad jie galės piešti ant jos plikos galvos. Taip pat, kad nebegalės jų pakelti, nes mamai bus sunku. Tačiau Justina pažadėjo savo sūnums, kad atėjus Kalėdų seneliui, bus sveika.
„Chemoterapijos išvakarėse mes juos nuteikdavome, kad rytoj yra ta diena, kai mamai bus sunkiau, bet vėliau vėl galėsiu su jais žaisti. Kai tik galėdavau atsikelti, vaikus kviesdavausi pas save spalvinti. Mes turėjome pakeisti veiklas iš labai aktyvių, kokios jos būna su trimis 4,5 metų amžiaus berniukais, į tokias ramesnes, kurios tiktų ir man.
Kai man būdavo sunkesnės dienos, jie miegamajame man organizuodavo koncertus, spektaklius, kad pakeltų man nuotaiką“, – šypteli ji.
Justina pasakoja, kad pats baisiausias ligos momentas buvo nusikirpti plaukus iki pečių. Ji visad nešiojo ilgus plaukus, todėl galvojo, kad vos juos pasitrumpinus visi aplinkiniai iškart supras, kad ji serga vėžiu.
„Baisiausia buvo nusikirpti iki pečių, nes tada dar nebuvo jokio poreikio ir plaukai laikėsi, ir jaučiausi labai gerai, bet man reikėjo žengti tą drąsų žingsnį, nueiti pas kirpėją ir pasakyti: „Žinai, aš sergu vėžiu, dabar nukirpk man plaukus iki pečių, po mėnesio kirpsime ežiuku, o vėliau ir nuskusi“. Tai buvo labai sunku“, – prisimena ji.
Peruko neužsidėjo nei karto
Kitas etapas, kai reikėjo nusiskusti plaukus ežiuku, Justinai jau nebuvo toks skausmingas. Ji net laukė to. Aštuntą ligos savaitę jos plaukai pradėjo kristi kuokštais net nuo menkiausio vėjo gūsio. Justina su šeima turėjo po kelių dienų skristi atostogauti į Kiprą, tad ji manė, kad tai būtų palanki proga nuskusti plaukus, tačiau vyras ją perkalbėjo.
„Vyras sakė, gal skrendam atostogų ir po jų grįžusi nusiskusi, taip ir tau pačiai bus lengviau. Taip ir sutarėme. Namo skridau su skrybėle, nes einant į lėktuvą plaukai krito dideliais kuokštais. Aš tiek laukiau, kol galiausiai nusiskusiu plaukus, todėl tai padariusi jaučiau palengvėjimą. Neleidau vyrui skusti man plaukų, nes pagalvojau, kad jam tai bus per didelė psichologinė trauma“, – savo sprendimą paaiškina Justina.
Nors ji buvo nusipirkusi gražų peruką, tačiau jo taip ir neužsidėjo. Justina juokiasi, kad dažnai žiūrėdama į kitas moteris, kurios vaikšto plikomis galvomis, slaptai jomis žavėdavosi ir galvodavo, kad būtų faina pabandyti. Tačiau ji niekada nebūtų išdrįsusi to padaryti.
„Norėjau pabandyti ir tuos didelius akinius, auskarus, nes jie kitaip atrodo prie plikos galvos. Norėjau išeiti iš savo komforto zonos. Pagalvojau, kad vėžys yra priverstinis sustabdymas ir savo vertybių permąstymas. Nenorėjau slėptis už peruko, o drąsiai išeiti į gatvę.
Galvojau, jeigu kas nors paklaus ar sergu, aš pasakysiu „taip“, bet niekas manęs to neklausė ir net nežiūrėjo. Supratau, kad niekam absoliučiai nerūpi, kaip mes atrodome, išskyrus mus pačius. Kai peržengi tą ribą ir supranti tai, jautiesi pagaliau laisvas“, – sako moteris.
Nenorėjo kartoti patirtų jausmų
Justinai buvo atlikta mastektomija – krūties šalinimo operacija su rekonstrukcija. Per vieną operaciją jai buvo pašalinta krūtis ir atkurta iš pilvo srities riebalų. Nors aplinkiniai ją ramino, kad čia nėra nieko blogo, tačiau pačiai Justinai krūties netekimas atrodė labai jautri tema.
„Aplinkinių požiūris buvo labai įdomus. Jie sakė: „Taigi čia nieko tokio, ne koja nupjaus, neturėtum pergyventi“. Toks požiūris man buvo labai keistas. Aš supratau, kad tai ne koja, bet iš tiesų moteriai netekti krūtinės iš tikrųjų yra jautrus momentas.
Aš pati supratau, kad liga gyvena ten ir norėjau, kad būtų ne tausojanti operacija, o pilna mastektomija. Nenorėjau ateityje vėl patirti viso šito. Kitas dalykas: man padarė mastektomiją su rekonstrukcija, tai aš niekada neatsikėliau neturėdama krūtinės. Aš labai norėjau ir labai prašiau, kad man iš karto padarytų rekonstrukciją. Man atrodė, kad būtų psichologiškai sunkiausia atsikelti po operacijos be nieko“, – sako ji.
Intensyvus gydymas truko 10 mėnesių. Justina neslepia, kad per jas pasitaikė ir silpnumo akimirkų. Buvo ir savaičių, kurios atrodė juodesnės, tačiau ji nepasidavė.
„Aš visada taikiau šias metodikas gyvenime: ribojau save nuo negatyvios informacijos, ribojau save nuo žmonių, kurie mano ligą matė kaip tragediją. Aš tiesiog nebendravau su jais tuo metu. Buvau su draugais, kurie man visada sakė, kad „Juste, viskas bus gerai“. Neturėjau kitokių minčių.
Bendravau tik su tais klientams, kuriems nerūpėjo, kad aš plika. Nenoriu neigti, kad nebuvo blogų savaičių ir kad aš visą laiką pozityviai mąsčiau. Tikrai ne. Tik aš ieškodavau išeičių. Kai man būdavo liūdna, aš ieškodavau, ką galiu padaryti. Jeigu jis užsitęsdavo daugiau nei dvi dienas aš sakydavau sau „viskas, kelkis, eik daryti kažką, jau gana savęs gailėtis, taip nepadedi sau, o kenki“, – prisimena ji.
Išpildytas pažadas
Kai Justina pasakojo savo sūnums apie ligą, ji sakė, kad greit bus plika kaip diedukas, bet vaikai galės piešti ant jos galvos. Iš tikrųjų taip nebuvo. Kai buvo plika, Justina jautėsi pati silpniausia, o vaikai tai matydami, tikriausiai, ir nedrįso prašyti.
„Plaukams ataugus jie staiga prisiminė: „Mama, bet tu taip ir nedavei mums piešti ant galvos“. Tuomet tiesiog pasijuokėme kartu, bet niekada taip ir negrįžome prie tos temos. Manau, kad jei ir patys suprato, jog mama serga ir nebuvo tinkamas laikas apie tai kalbėti“, – šypteli trynukų mama.
Justina sako, kad dabar, įveikus ligą, jos ir vaikų santykiai tik dar labiau pagerėjo. Dabar jie turi tradiciją kiekvieną vakarą susėsti ant sofos, apsikabinti, pasakyti, kaip vienas kitą myli ir papasakoti, kas gero nutiko tą dieną. Tačiau mamos liga paliko pėdsaką berniukų mintyse.
„Dabar, kai vaikai išgirsta, kad kas nors serga, jų pirmoji mintis būna: „O, tai dabar ta mamytė nebegalės savo vaikučių pakelti“. Jiems tikriausiai iš visos mano ligos labiausiai ir įsiminė tai, kad aš negalėdavau jų pakelti.
Nesvarbu, kad viskas praėjo gerai, tačiau vaikas kažkokios traumos vis tiek liko. Kartais jie ateina ir paprašo, kad papasakočiau, kas būna žmogui, kai jis tampa žvaigždele. Vaikams pasakodavau, kad mano močiutė yra mirusi ir dabar ji yra žvaigždelė. Kartais jiems ateina tokios mintys ir klausia, kas tada būna“, – sako Justina.
Jai buvo labai sunku pasakyti vaikams, kada mamytė nebesirgs ir viskas bus gerai. Vaikai dar nesupranta tokių laiko vienetų kaip pusmetis, trys mėnesiai ar metai, todėl reikėjo ieškoti kitos išeities.
„Man buvo pasakę, kiek truks chemijos, pasiskaičiavau, kiek reikės laiko atsigauti po operacijos ar kiek galėtų užsitęsti gydymas. Paskaičiavau, kad ties Kalėdomis aš turėčiau pasveikti, todėl vaikams visad kartodavau: „Ateis Kalėdų senelis ir mamytė bus sveika“. Tą man ir pavyko padaryti. Mano gydymas pasibaigė iki Kalėdų. Per jas aš jau buvau reabilitacijoje. Pažadą vaikams ištesėjau“, – šypsosi ji.
