Socialinis darbuotojas – tai specialistas, kuris padeda sunkų laikotarpį išgyvenantiems žmonėms ir šeimoms kartu su bendruomene spręsti įvairias tarpusavio santykių ir socialines problemas, paskatina žmones pasinaudoti įvairiomis socialinėmis paslaugomis, keistis patiems ir keisti savo gyvenimą. Kokie jie ir kaip jie suranda tą motyvacijos mygtuką, kurį paspaudęs socialinis darbuotojas gali padėti kitam žmogui atsitiesti ir siekti gyventi geriau bei gražiau?
Pagalba pranoko lūkesčius
Socialinio darbuotojo teikiama pagalba – tai kur kas daugiau, negu informacijos apie socialines paslaugas suteikimas, – tuo įsitikino 36-erių Vanda P. Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais savo istorija sutikusi pasidalyti moteris gyvena Vilniaus rajone. Čia ji prieš metus atsikraustė iš Šalčininkų rajono.
„Privalėjau persikelti kitur gyventi, nes po skyrybų buvęs vyras nepaliko ramybėje. Skirtis reikėjo dėl vaikų ateities, nes vyras girtavo, nenorėjo nieko dirbti, buvo ir smurto. Buvo laikas, kai stikliuko nevengiau ir aš. Pradėti viską nuo pradžių, kai augini tris vaikus ir neturi nuolatinio darbo – tikrai sunku. Labai apsidžiaugiau, kad giminaičiai pasiūlė įsikurti jų sodyboje. Po nedidelio remonto joje ir įsikūrėme“, – pasakojo ji.
Su socialiniais darbuotojais Vanda P. pirmą kartą susitiko, kai atėjo laikas užrašyti vaikus į mokyklą. „Jaudinausi, kad nieko nepažįstu, buvo neramu, kaip vaikams seksis pritapti naujoje aplinkoje. Reikėjo sutvarkyti daug dokumentų, pasirūpinti, kad vaikai mokykloje gautų maitinimą. Kai pirmą kartą apsilankiau Vilniaus rajono savivaldybėje, iš karto gavau tiek informacijos, kad net išsigandau, kaip viską reikės teisingai padaryti, bet netrukus sulaukiau ir pagalbos“, – pasakojo moteris. Jai socialiniai darbuotojai ne tik padėjo surinkti ir pateikti reikiamus dokumentus, bet ir pasiūlė leisti vaikus po pamokų į vaikų dienos centrą.
Vanda P. sako, kad specialistai, su kuriais jai teko bendrauti, nuolat domėjosi, kaip jai sekasi. „Kartais jie paskambindavo, nes reikėdavo patikslinti kokią nors informaciją, bet būdavo ir taip, kad paskambindavo tik paklausti kaip laikausi, ar neserga vaikai. Toks dėmesys stebino, bet kai kartą socialinė darbuotoja užsiminė, kad norėtų užsukti į namus – labai išsigandau. Pagalvojau, kad dabar tikrins vaikų gyvenimo sąlygas... Žinote, per televiziją dabar visokių istorijų parodo“, – tuomet apėmusį nerimą prisimena pašnekovė.
Tačiau viskas buvo kitaip: „Atvykusi darbuotoja tikrai nepuolė tikrinti šaldytuvo. Susėdome tiesiog pasikalbėti. Ji klausė, kaip aš pati jaučiuosi, kaip man sekasi pradėjus naują gyvenimo etapą, kokių turiu ateities planų. Pirmą kartą kažkas domėjosi mano savijauta, o ne buitiniais reikalais, neauklėjo, kad kažkas ne taip...“
Trijų vaikų mama baigusi tik vidurinę mokyklą ir anksčiau dirbo ypatingos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. „Baigusi mokyklą dirbau pardavėja maisto prekių parduotuvėje, paskui vienas po kito gimė vaikai, o kelerius paskutinius metus gyvenu iš bedarbio pašalpos ir vaikams skiriamų išmokų“, – atviravo ji. Tačiau padrąsinta socialinės darbuotojos Vanda P. netrukus pradės mokytis kirpėjos amato ir ateityje tikisi susirasti darbą bent pusei dienos. „Kai turi tris vaikus ir gyveni kaime, ne taip lengva rasti darbą, bet jei išmoksiu kirpti plaukus, galėsiu pusę dienos dirbti, o likusį laiką skirti namų ruošai, vaikams“, – ateities planus atskleidė moteris ir pridūrė, kad jei ne socialinės darbuotojos paraginimas, kažin ar būtų ryžusis tokioms permainoms.
Socialiniai darbuotojai keičia gyvenimus
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos (LSDA) vadovė Jūratė Tamašauskienė teigia, kad tokių istorijų, kai socialinio darbuotojo dėka iš esmės pasikeičia žmogaus gyvenimas, yra tūkstančiai. Anot jos, šių dienų jaunajai kartai daugelis dalykų atrodo savaime suprantami, bet iš tiesų prireikė nemažai laiko, kol nuo požiūrio, kad rūpintis neįgaliu vaiku ar sergančiu senoliu yra tik šeimos reikalas, buvo pereita prie konkrečios pagalbos tokiai šeimai teikimo.
Esminius pokyčius pašnekovė sieja ne tik su tuo, kad teikiama vis daugiau įvairių socialinių paslaugų, bet būtent su socialinio darbuotojo profesijos atsiradimu: nors socialinio darbuotojo kuruojamos veiklos sritys ir teikiamos paslaugos gali būti labai įvairios, neretai būtent šio specialisto nuoširdaus darbo dėka keičiasi ne vieno šeimos nario, bet visos šeimos gyvenimas.
„Išgirdus jūsų klausimą apie pokyčius, kuriuos į žmonių gyvenimus atneša socialiniai darbuotojai, pirmiausiai į galvą ateina atvejai, kai socialiniai darbuotojai keičia šeimų, kuriose gyvena proto negalią turintys asmenys, kasdienybę ir gyvenimo kokybę. Kai į pasaulį ateina vaikas su negalia, šeima gauna ne tik socialines paslaugas. Tėvams tai suteikia galimybę išlikti darbo rinkoje, pailsėti“, – pavyzdį pateikia pašnekovė.
Didelis proveržis – paslaugos senoliams
Pasak J. Tamašauskienės, itin didelis proveržis įvyko teikiant socialines paslaugas pagyvenusiems ir sergantiems įvairiais demenciniais sutrikimais žmonėms. „Visos savivaldybės jau teikia paslaugas į namus – socialiniai darbuotojai aplanko žmogų jo paties namuose ir čia suteikia jam reikalingą pagalbą. Sėkmingai kuriasi dienos centrai, kurie atviri senyvo amžiaus ar negalią turintiems žmonėms. Žinoma, tokių įstaigų nėra tiek daug, kiek reikėtų, bet einame labai teisinga kryptimi“, – įsitikinusi LSDA vadovė.
Pašnekovė apgailestauja, kad šiandien socialinio darbuotojo indėlis į visuomenės gerovę dar nėra tinkamai įvertinamas. „Vis dar kenčiame dėl visuomenės požiūrio į šią profesiją. Ji nelaikoma prestižine. Kita vertus, daugeliui atrodo, kad socialinis darbuotojas turi stebuklingą lazdelę, kuria mostelėjęs gali išspręsti visas problemas. Bet juk dirbame su šeimomis, kuriose iš kartos į kartą tęsiasi vaikų nepriežiūros tradicijos, gyvenama iš pašalpų, vartojamas alkoholis... Reikia įdėti labai daug pastangų, kad šios šeimos norėtų keisti savo gyvenimą“, – sako ji ir priduria, kad socialinio darbuotojo darbas kupinas iššūkių, tad šią profesiją renkasi ne kiekvienas – reikia turėti pašaukimą.
„Atrodytų, kas čia sudėtingo – pasakei žmogui, kad jis nevartotų alkoholio ar kitų kvaišalų ir viskas. Bet realybėje tokiu „moralo atskaitymu“ niekas nesibaigia. Turi atrasti žmoguje motyvacijos mygtuką, jį paspausti ir tik po to gali padėti žmogui atsitiesti“, – apie savo darbo specifiką kalba J. Tamašauskienė.
Socialiniams darbuotojams – itin aukšti reikalavimai
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse, patvirtintame Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavime 2017 m., akcentuojama, kad socialinis darbuotojas ne tik privalo laikytis šalies įstatymų bei dorai ir sąžiningai atlikti pareigas, bet ir nuolat gilinti profesines žinias, o teikdamas socialines paslaugas siekti, kad asmens, su kuriuo jis dirba, socialinė situacija keistųsi.
Itin aukšti profesiniai reikalavimai asmenims pasirinkusiems socialinio darbuotojo profesiją keliami ne be reikalo.
„Socialinio darbuotojo teikiama pagalba priklauso nuo jo turimų profesinių kompetencijų, tikslinės klientų, su kuriais dirba socialinis darbuotojas, grupės, jo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, – sako Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinių paslaugų skyriaus vadovė Violeta Toleikienė. – Pagrindinės socialinio darbuotojo, dirbančio su šeima, funkcijos apima daug įvairių pagalbos formų ir gyvenimo sričių. Socialinis darbuotojas turi ne tik suteikti šeimai informaciją ir žinias, kurių reikia, kad jos situacija pagerėtų, ugdyti tėvystės bei socialinius įgūdžius, skatinti šeimą glaudžiau bendrauti su socialine aplinka, organizuoti šeimų pagalbos sau grupes bei kitas prevencinės pagalbos priemones. Prireikus jis tarpininkauja, kad šeimai būtų suteikta psichologinė pagalba, psichosocialinė pagalba krizių centre ar pagalbos šeimai tarnyboje, paslaugos vaikų dienos centre, taip pat piniginė socialinė parama, pagalba sprendžiant užimtumo, sveikatos priežiūros, švietimo ir ugdymo, specialiųjų pagalbos priemonių įsigijimo klausimus.“
Socialinio darbuotojo pagalba neretai praverčia prireikus socialinio būsto ar kompleksinės pagalbos, kurią teikia specializuoti pagalbos centrai. Socialiniai darbuotojai taip pat padeda šeimai pasirengti kreiptis į įvairias valstybės, savivaldybių institucijas, įstaigas ar organizacijas, kuriose šeimai gali suteikti konkrečią pagalbą, o prireikus – ir palydėti į šias institucijas. Ir tai tik ilgo darbų, kuriuos atlieka socialinis darbuotojas, sąrašo pradžia...
Socialinių darbuotojų trūksta
Pasak V. Toleikienės, Lietuvoje socialinio darbuotojo profesija nėra populiariausių profesijų sąraše.
„Prieš keliolika metų socialinio darbuotojo profesija buvo populiari ir į šias studijas kasmet įstodavo apie 100 studentų, tačiau dabar socialinio darbo studijas renkasi retas jaunas žmogus. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete socialinio darbo bakalauro diplomą 2019 m įgijo 17 studentų, – sako ji, apgailestaudama, kad socialinis darbas nepatenka į populiariausių profesijų sąrašus: – Kasmet Lietuvoje aukštąsias mokyklas baigia apie 200 socialinių darbuotojų, bet toli gražu ne visi, baigusieji studijas, pasiryžta dirbti socialinį darbą“.
Vis dėlto, sako pašnekovė, nors šiuolaikinėje visuomenėje verslo, ekonomikos ar informacijų technologijų studijos jaunimą vilioja labiau negu galimybė padėti silpnesniems visuomenės nariams, o atlyginimų dydis kol kas taip pat nedidina motyvacijos rinktis socialinio darbuotojo kelią, tokių specialistų poreikis tikrai nedings. „Visuomenėje visada bus žmonių, kuriems reikės pagalbos – ir jaunoms šeimoms, ir neįgaliesiems, o vienišų senjorų senstančioje visuomenėje daugės... Todėl jei jaučiate, kad galite ir norite padėti silpnesniems už save, neabejokite, nes geri socialiniai darbuotojai be darbo tikrai neliks“, – sako V. Toleikienė, primindama, kad įgyti šią profesiją galima 15-oje šalies aukštųjų mokyklų ir kolegijų.
