Pradėdama pasakoti apie save, Vilma Kučinskienė juokauja, kad yra suvalkietė permesta per Nemuną. Gimusi Šakiuose, šiuo metu moteris gyvena Jurbarko rajone.
„Esu baigusi buhalteriją, tačiau su šia sritimi gyvenime neturiu nieko bendro. Kuomet artėja šventės, tenkindama savo pomėgį ką nors pagaminu iš augalų skirtingoms progoms: Vėlinėms, Kalėdoms, Velykoms ir panašiai. Ši veikla nėra mano darbas ar verslas, tai labiau pomėgis, kuris leidžia atskleisti savo kūrybą“, – sako Vilma.
Pasiūlos trūkumas, pametęs idėją
Pasiteiravus, kaip į moters gyvenimą atėjo toks pomėgis, susijęs su floristika, V. Kučinskienė sako, kad viskas prasidėjo nuo to, kai prieš daugiau nei 20 metų teko užsienyje darbuotis gėlių salone:
„Pradėjusi dirbti netikėtai užsivedžiau. Supratau, kad tokia veikla man be galo patinka. Iš pradžių puokštes pradėjau kurti savo artimųjų kapams, nes grįžusi į Lietuvą pastebėjau, kad tuo metu kapų dizainas, floristika nebuvo itin populiari, tad trūko pasiūlos, nebūdavo iš ko rinktis. Taip pradėjau galvoti, ką galiu padaryti pati, tad nuo to viskas ir prasidėjo.“
Nors klientų, kurie nori Vilmos kurtų puokščių, skirtų Vėlinėms, šiuo metu netrūksta, tačiau pašnekovė tikina, kad viską kuria nuo savęs ir stengiasi nepriimti konkrečių užsakymų.
„Dažniausiai idėjas padiktuoju pati ir jeigu žmonėms tinka, jie puokštes nusiperka. Žinoma, galbūt kas nori pagal save pasireguliuoja spalvas, tačiau dažniausiai tinka tai, ką sukuriu aš“, – nusišypso ji.
Apie Vilmos kūrybą žmonės dažniausiai sužino internete arba iš lūpų į lūpas. Moteris pasakoja, kad toks pomėgis leidžia jai mėgautis kūryba, o ne užsidirbti pinigų, nes suma, kurią gauna už puokštes, atperka išnaudotas medžiagas.
Pasiteiravus, kiek kainuoja jos kuriamos Vėlinių puokštes, moteris sako, kad dažniausiai kaina skiriasi, nes daug kas priklauso nuo to, kokio dydžio yra puokštė ir kiek reikėjo išnaudoti žaliavų jos gamybai.
„Kaina skiriasi nuo to, ką sudedi į puokštę. Visgi, dažniausiai kaina svyruoja nuo 10 iki 25 eurų daugiausiai. Visi aplinkiniai iš manęs juokiasi, kad dirbu už tokius pinigus, tačiau aš juk iš to verslo nedarau. Susirenku pinigėlius už tai, kiek išleidau ant medžiagų. Tokia kūryba yra mano pomėgis“, – sako suvalkietė.
Ilgas kūrybos procesas
Pasakodama apie Vėlinių puokščių gamybą, pašnekovė juokiasi, kad jeigu reikėtų skaičiuoti nuo pat pradinio taško, prie puokštės kūrimo tenka praleisti iš tiesų nemažai laiko:
„Jeigu kalbant apie viską nuo pradžių, tai procesas būna labai ilgas. Viskas prasideda nuo to, kad reikia pasirinkti žaliavų, ar tai iš miško, ar iš kitur. Kiekvieną kartą einant su vyru pasivaikščioti, jis iš manęs juokiasi, kad su manimi kaip su normaliu žmogumi niekur negalima išeiti, nes tik išėjus, mano kišenės ir rankos būna pilnos įvairiausių žalumynų (juokiasi).
Vėliau grįžtu dirbti ir net sunku pasakyti, kiek laiko trunka ši proceso dalis. Vienas puokštes sukuri labai greitai, kitas pradedi daryti, turi idėja, bet niekas neišeina. Tokiais atvejais atidedi kuriam laikui į šoną, o kitą dieną atėjęs, žiūrėk, vėl paimi į rankas ir viskas puikiai pavysta. Matyt, daug kas priklauso ir nuo vienos.“
Paklausta, kokias gėles ar augalus naudoja puokščių kūrimui, pašnekovė tikina, kad jos kūryboje gėlių – mažai. Vietoje to ji renkasi eglišakius, tujas, kitus žalumynus.
„Kuomet augindavau dar pati krūmelius, tai panaudodavau juos vaikinų pynimui, tačiau šiemet kažkaip jų nepasisodinau. Daugiausiai žaliavų naudoju iš miško, ką randu pas save ar nuraškau pas kaimynus (juokauja). Netoli namų auga eglės, tujas, tai jas pasiskinu. Iš tiesų, žaliavų kūrybai tenka susirinkti nemažai, tačiau ir pati stengiuosi visuomet visko kuo įvairiau pasirinkti, nes būna daug įdomiau dirbti“, – atvirauja ji.
Dažniausia Vilmos kuriamų puokščių forma – apvalūs vainikai, tačiau moteris tvirtina, kad ir kitiems sprendimams visuomet būna atvira. Dažnai idėjų ji randa internete arba pastebi kažkur išvykusi. Tuomet ji idėjas stengiasi pritaikyti pagal save, jas pakeisti ar papildyti.
Be to, nors dažniausiai individualių klientų užsakymų ji nepriima, tačiau V. Kučinskienė atvirauja, kad yra tekę sulaukti kelių iššūkį keliančių prašymų.
„Yra buvę tokių prašymų, kuomet bandžiau padaryti, nepavyko ir pasakiau, kad tiesiog neišeina, o galbūt ir pačiai ne itin širdžiai miela buvo. Esu gavusi užsakymą daryti širdį, apklijuotą lapais, tačiau, nors ir būtų įmanoma padaryti, bet kaštai per dideli sudėjus išeina – pasiūlymo atsisakiau“, – pasakoja Vilma.
Paklausus, ką galėtų patarti kitiems, kurie taip pat nori pamėginti sukurti Vėlinių puokšte, pašnekovė nusišypsodama atsako, kad nėra daug, ko ir sakyti – tereikia bandyti ir imtis veiksmų.
„Kiekvienas turi pajusti, ką nori nunešti artimam žmogui, ar papuošimą, ar kaip simbolį. Galbūt patarčiau kuriant puokštes prisiminti vieną svarbią taisyklę, kad nereikia visko per daug primarginti, nes kapai – ne gėlių darželis. Daugiau, manau, klaidų padaryti kaip ir nėra.
Puokštes kurti reikėtų pagal savo pajautimą ir jos paskirtį. Būna, kad žmonės kreipiasi patarimų, prašo, kad pamokyčiau, tačiau visuomet sakau, kad viską reikia bandyti padaryti patiems, o tik paskui galėsime pasižiūrėti, ką galiu patarti ar padėti. Būna, kad ir pati kartais į drauges kreipiuosi patarimų“, – sako suvalkietė.
