VDU Botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kokių augalų ir uogų geriau žmogui neliesti bei nevalgyti.
Nevalgykite šių uogų
K. Obelevičius pradeda, jog vien tik nuodus – alkaloidus – sintetinančių augalų Lietuvoje yra apie 100 rūšių. Dar apie 200 augalų rūšių yra tų, kurie sintetina glikozidus – kitą stiprų nuodą. Dar maždaug 100 augalų rūšių sintetina saponinus, todėl sudėjus visus augalus, gaunasi nemaža puokštė.
Pasak specialisto, Lietuvoje nėra daug augalų, kuriuos galėtum supainioti vieną su kitu, tačiau išskyrė vieną: šunpetrę, kuri beprotiškai panaši į petražolę.
„Jei šunpetrė įsisėja į petražolę ir žmogus supainioja šiuos augalus – galima sulaukti ir mirtinos pabaigos, nes įprastai žmonės sunkiai jas atskiria.
Patyręs gamtininkas iš karto suuos kvapą, nes šunpetrė turi išskirtinį kvapą, kitokį nei petražolės, tačiau išoriškai šie augalai labai panašūs. Ir žiedai, ir žiedynai. Supainioti šiuos augalus galima tik iš nežinojimo“, – pasakoja botaninių kolekcijų kuratorius.
K. Obelevičius taip pat teigia, jog pas mus miškuose, ypatingai drėgnesniuose, auga žalčialunkis: neaukštas krūmelis, iki 1 metro aukščio. Jis žydi anksti pavasarį, kai miške medžiai dar būna be lapų. Jų žiedai būna maždaug avietinio, rožinio atspalvio.
Pasak specialisto, šiuo metu jau yra sunokusios jų uogos, kurios atrodo labai gražiai, taip ir kviečia jas nusiskinti. „Protingose knygose rašo, kad 10 žalčialunkio uogų yra mirtina dozė. Aš kasmet po vieną suvalgau. Ji nėra skani“, – šypteli pašnekovas.
Specialistas pripažįsta, kad yra ragavęs ne vieną nuodingą augalą ir padarė vieną išvadą: „Skonis nekoks ir tam, kad suvalgytum mirtiną dozę, reikia būti arba gurmanu, arba „durmanu“.
Šiukštu nelieskite šių augalų
Taip pat gamtoje galima rasti ir keturlapę vilkauogę – tai žolytė su keturiais lapais, kuri šiuo metu miškuose yra gana dažnas augalas. Šis augalas užaugina vieną uogą, kurią galima supainioti su šilauoge. Pasak specialisto, jei šią uogą įmaišytum tarp šilauogių – tikrai neatskirtum ar tai šilauogė, ar vilkauogė.
Šios uogos yra labai neskanios: karčios, truputį aitrios ir turi daug nemalonių poskonių. Paragavus vienos – antros nebesinorės valgyti.
Dar vienas nuodingas, stambesnis žolinis augalas, augantis miškuose, yra varpotojo juodžolė. Jis augina visą kekę tamsiai mėlynų uogų, kurios yra labai neskanios ir mirtinai nuodingos.
Paklaustas apie tai, kokių augalų geriau neliesti, K. Obelevičius patikina, jog tokių augalų Lietuvoje daug neturime, tačiau vienas iš jų yra Sosnovskio barštis. Jis visiems puikiai pažįstamas, invazinis naikintinas augalas. Kai kurios savivaldybės sėkmingai gauna paramą ir juos naikina.
Šie augalai užauga iki 3 metrų aukščio, žiedynai yra skėtiniai, tad atrodo kaip tikri skėčiai nuo lietaus. Šie augalai plinta ne tik Lietuvoje, tačiau visose Baltijos šalyse ir Europoje.
Kai jis yra naikinamas, tampa labai agresyvus ir turi savybę kaupti labai stiprius nuodus, kurie ypatingai aktyvūs būna karštomis dienomis. Jei šių sulčių patenka ant odos, ypatingai juos pjaunant, naikinant, atsiveria žaizdos, kurios labai ilgai negyja.
Pas kai kuriuos sodininkus taip pat auga mėlynoji kurpelė – senovinis augalas, galima sakyti, etnokultūrinis. Anksčiau jis būdavo kiekviename darželyje.
„Kol jo nevalgai – viskas tvarkoje, galima gėrėtis, tačiau ant šaknų esantys gumbeliai yra mirtinas nuodas. Jis ten kaupia tokias nuodingas medžiagas, kad užtenka vos kelių lašų.
Tačiau, kadangi niekas jos nekasinėja ir nebando valgyti – viskas gerai. Gėlė tiesiog auga ir tokių gamtoje yra tikrai nemažai. Mėlynąją kurpelę dėčiau į penketuką nuodingiausių Lietuvos augalų.
Taip pat ir mano jau minėtą žalčialunkį, šunpetrę ir dar du skėtinius augalus, kurie yra mirtinai nuodingi – dėmėtoji mauda bei nuodingoji nuokana. Dėmėtoji mauda iš karto perspėja, jog yra nuodinga. Jų stiebai būna tarsi aptaškyti krauju, vadinasi, kad geriau prie jo nelįsti.
Nuodingoji nuokana auga sekliuose vandens telkiniuose, raistuose, upelio pakrantėse. Žydi skėtukais. Niekas jų negraibo iš vandens, bet esu skaitęs, kad jeigu kažkuriame raiste auga didelis kiekis nuodingosios nuokanos – tai iš to raisto netgi miško gyvūnai vandens negeria, nes jaučia kvapą ir nerizikuoja gyvybe“, – papasakojo K. Obelevičius.