Net sakoma, kad alijošius gydo visas ligas. Daugiau nei prieš du tūkstantmečius Aleksandro Makedoniečio kariai tepė juo žaizdas, o Kleopatra naudojo kaip grožio eliksyrą.
Bet ar tik teigiamas savybes turi šis augalas? Ką žinote apie avaviją? Kad tai stebuklingas augalas, naudojamas kaip universali priemonė „nuo visų ligų“? O gal girdėjote, jog jis gali ir pakenkti sveikatai? Nepaisant prieštaringų nuomonių, visa tai – tiesa!
Kaktusų šeimai priklausančio alavijo tėvynė – Afrika, Azija, Amerika, bet jis auga ir Pietų Europoje, o šaltesnio klimato kraštuose kaip kambarinis augalas. Įdomu tai, kad šis augalas gali ne tik net 7 metus išgyventi visiškos sausros sąlygomis, bet ir leisti naujus lapus! Alijošius, kaip ir daugelis dalykų mūsų pasaulyje, gali ir gydyti, ir kenkti.
Šis augalas medicinoje naudojamas jau daugiau nei 4000 metų – senovės Graikijoje ir Egipte iš jo gamino gydomuosius antpilus ir tepalus, gydė pūlingas žaizdas, lėtines opas, gerino apetitą bei virškinimą, stiprino smegenų veiklą ir šalino galvos skausmus. Tad ką šiandien žinome apie šį augalą po tiek amžių jo naudojimo?
Kuo naudingas alijošius?
Iš visų gydomųjų augalų alijošius yra vienas populiariausių. Beveik kiekvienuose namuose ant palangės galima rasti šio augalo vazonėlį.
Dažniausiai auginami medėjantis alavijas (Aloe arborescens, dar vadinamas šimtamečiu dėl ilgaamžiškumo ir gydomųjų savybių) bei tikrasis alavijas (aloe vera). Šie du tipai yra išsamiausiai ištirti ir pripažinti naudingiausiais.
Šimtametis turi storą stiebą, nuo kurio auga sultingi lapai, o alijošius vera – tankus krūmelis su plačiais lapais, nukreiptais į viršų. Jų cheminė sudėtis ir gydomosios savybės skiriasi nežymiai. Šiuolaikiniame pasaulyje alijošius naudojamas kremų, losjonų ir veido kaukių sudėtyje.
Juo gydomos nudegimai ir žaizdos, ir ne tik pasitelkiant paruoštas priemones, bet ir tradicinę mediciną, kurioje naudojami paties augalo lapai. Šių gydomųjų savybių veiksmingumas įrodytas moksliniais tyrimais.
Gydymui naudojami apatiniai ir viduriniai lapai, kurių ilgis ne mažesnis nei 15 cm. Lapai pjaunami, kruopščiai plaunami, pjaustomi mažais gabaliukais ir džiovinami.
Vaistams gaminti taip pat naudojamas alijošiaus sultys ir gelis. Sultys naudojamos ne tik šviežios. Vaistams naudojamos tirštos alavijo sultys, gaunamos garinant mėsingus lapus.
Po to šis gelis maišomas su alkoholiu arba kitais ingredientais, kad būtų galima pagaminti reikiamą preparatą. Tad kodėl medicinoje ar kosmetologijoje alavijo sultys neperpilamos tiesiog į stiklainį?
Viskas paprasta: šviežios alavijo žaliavos naudingosios savybės ir jų koncentracija išlieka 1-2 dienas, o laikui bėgant nauda mažėja.
Kuo naudinga alavijo sudėtis?
Tai yra vienas iš nedaugelio augalų, turinčių ypač gausią ir unikalią cheminę sudėtį:
- Eteriniai aliejai ir kompleksiniai esteriai;
- Fitoncidai ir flavonoidai;
- Taninai ir sakai;
- Vitaminai (A, C, E, B grupės);
- Mikroelementai (seleną, kalcį, kalį, magnis, cinką ir kt.);
- Aminokarboninės rūgštys;
- Aukštos molekulinės masės angliavandeniai (pvz., acemananas);
- Alantoinas;
- Alkaloidai.
Kuo pavojingas alijošius?
Nors išorinis naudojimas dažniausiai yra saugus, retais atvejais gali pasireikšti alerginė reakcija (paraudimas, niežulys ar dilgčiojimas).
Tačiau vidinis vartojimas – kas kita. Čia reikia būti atsargiems, nes alijošius gali sukelti: rėmenį, viduriavimą, pilvo skausmus, širdies ritmo sutrikimus, raumenų silpnumą, nemigą, kepenų ar inkstų veiklos sutrikimus.
Be to, alijošius turi kontraindikacijų.
Jis negali būti vartojamas:
- Nėštumo metu (gali sukelti persileidimą ar vaisiaus vystymosi sutrikimus);
- Vaikams iki 3 metų;
- Sergant tam tikromis širdies, kepenų ir inkstų ligomis;
- Esant kraujavimo sutrikimams ar onkologinėms ligoms;
- Sergant ūminėmis virškinamojo trakto ligomis.
Preparatų su alaviju nerekomenduojama žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, širdies ar inkstų ligų, nes tai gali sustiprinti galimą šalutinį vaistų poveikį.
Nėščioms moterims griežtai draudžiama vartoti alijošių bet kokia forma. Jis sukelia persileidimus ir gali lemti nenormalų vaisiaus vystymąsi.
Labai ilgas alavijo preparatų vartojimas irgi turi neigiamą poveikį organizmui. Jis gali sukelti hemoraginio pobūdžio uždegiminius procesus apatinėje ir storojoje žarnoje.
Kitas svarbus dalykas yra tai, kad alavijas yra toksiškas gyvūnams. Jame yra saponinų, kurie gali sukelti augintinių virškinimo sutrikimus: gyvūnas viduriuos, vems, sunkiais atvejais – dehidratuos; taip pat suvalgytas alavijas gali sukelti silpnumą, koordinacijos trūkumą, traukulius ir bendrą negalavimą.
Nors alavijas toli gražu nėra vienintelis kambarinis augalas, keliantis pavojų visiems šeimos nariams. Tačiau labiausiai gąsdina tai, kad reguliariai vartojant alaviją atsiranda auglių, o tai patvirtina moksliniai tyrimai.
2011 m. moksliniame žurnale „New Scientist“ buvo paskelbtas straipsnis, kurio autoriai patikrino šią hipotezę. Dvejus metus mokslininkai laboratorines žiurkes maitino alaviju ir girdė vandeniu, kuriame buvo 1,5 proc. augalo ekstrakto.
Eksperimento pabaigoje 74 proc. patinų ir 39 proc. patelių buvo nustatyti augliai. Alijošius yra unikalus augalas, galintis būti naudingas, tačiau jo naudojimas turi būti atsargus ir saikingas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
