Paskui sparčiu žingsniu Lipliūnų pievų taku įveikiame dar kelis šimtus metrų iki naujos mūsų pašnekovės laisvalaikio vietos – lauko treniruoklių aikštelės. Pasirodo, joks amžius sportui ne riba – veiklioji senjorė į mankštos salę po atviru dangumi skuba kasdien, o iš ten grįžta ji anaiptol ne nuvargusi, bet dar energingesnė! Štai taip, mielieji skaitytojai, senjorai vasaroja Lipliūnuose.
Jei energijos ir trūks, niekam neparodys!
Ponia Virginija kitąmet gegužę sutiks 70-ąjį jubiliejų. „O kad ir aš, sulaukusi tokio gražaus amžiaus, dekoltė papuošusi karolių vėriniu, visur galėčiau skuosti tekina, kaip tai daro ši lipliūniškė…“ – mintyse pareiškiu likimui norą, žvelgdama į šviesias pašnekovės akis, kai ji nuotaikingai greitakalbe man beria savo kasdienybės aktualijas.
„Lipliūnuose gyvenu jau 33-ečius metus. Tik praėję metai man buvo sunkesni, nes teko Anapilin išlydėti vyrą, – širdies skauduliu pasidalija Virginija. – Bet vaikai ir anūkai manimi labai rūpinasi, dažnai aplanko, tad šį sunkų laiką išgyventi buvo lengviau. Aš ir pati nemėgstu užsisėdėti namie, todėl mielai nuvažiuoju aplankyti artimųjų, nepraleidžiu šeimos, giminės švenčių. Labai gerai, kad netrūksta energijos, bet jei ir trūksta, stengiuosi to neparodyti, – šypsosi pašnekovė. – Stengiuosi visur dalyvauti ir būti aktyvi.
Su anūkais, vaikais nuo senų laikų vasarą važiuojame pailsėti į pajūrį. Negalėčiau atostogauti viena – tiesiog nemokėčiau atsipalaiduoti. Man reikia bendravimo ir kompanijos, – sako Virginija. – Smagu, kad Lipliūnuose turiu draugių. Būna, kad su bičiulėmis ir tris kartus per dieną susitinkame kavos atsigerti, pasišnekučiuoti įvairiausiais reikalais.“
Iš kur gi tas kuras vidiniam varikliukui?
„Miela Virginija, gera į Jus žiūrėti ir matyti iš Jūsų sielos srauniais kriokliais besiveržiantį entuziazmą gyvenimui. Vis tik ne toks jau dažnas reginys. Žinau daugybę Jūsų bendraamžių, kuriems pakanka pasidairyti pro langą ir pažiūrėti televiziją. O kaip Jūs sugebate tiek daug nuveikti?“ – klausiu lipliūniškės.
„Gal todėl, kad nuo mažens esu pripratusi prie veiklaus gyvenimo, nes augau dešimties vaikų šeimoje. Kadangi buvau vyriausia, turėjau padėti mamai ne tik prižiūrėti pamečiui gimusias seseris ir brolius, bet ir pagelbėti buityje bei ūkyje, – pasakoja Virginija. – Mes, vaikai, nuo 8–10 metų eidavome padėti mamai runkelių ravėti ar į fermas karvių melžti.
Taigi tas energijos varikliukas turbūt dar vaikystėje užsivedė ir kuras jam neišsenka net atsidūrus ant 70-mečio slenksčio, – šypsosi pašnekovė. – Be to, ir anūkai neleidžia užsisėdėti, atvažiavę vis kviečia: „Baba, važiuojam čia, baba, važiuojam ten.“ Tai mėlynių į Molėtus, tai prie jūros…
O dar turiu tris katinus, šuniuką, vištų, viščiukų, daržą, nedidelį šiltnamį, gėlynų, todėl veiklos nuo pat ankstyvo ryto pilna. Dabar konservavimo metas, tad ir daržo gėrybes žiemai ruošiu. Štai „Rinkos aikštėje“ radau ir išbandžiau naują agurkų konservavimo receptą su ciberžole.
Gyventi nedideliame Lipliūnų kaime tikrai neliūdna ir nenuobodu. Vakarais išeinu pasivaikščioti, parduotuvė vietoje, į miestą nuvažiuoju autobusu ar vaikai, anūkai nuveža. Dar kas antrą savaitę draugei padedu prižiūrėti močiutę. Stengiuosi dienas pripildyti įvairiausia veikla.“
Ir senjorams reikia treniruoklių
Fizinio aktyvumo vien sukantis buityje Virginijai per maža. Senjorė labai džiaugiasi, jog prieš dvejus metus kaime buvo įkurta lauko treniruoklių aikštelė. Pasak pašnekovės, dabar čia laiką leidžia ne tik vaikai, suaugusieji, bet ir senjorai.
„Lipliūniškiai nuolat ateina pasimankštinti į šią sporto salę gryname ore, – bendruomenės aktyvumą giria Virginija. – Vos tik pastatė treniruoklius, iškart ir aš su savo bendraamžėmis bičiulėmis pradėjau ten sportuoti. Ryte arba vakare treniruojuosi po 15 minučių. Labai patinka. Ir pasimankštiname, ir pabendraujame.
Per karantiną atėjusi visada pirmiausia dezinfekuodavau treniruoklių rankenas ir tik paskui pradėdavau mankštintis – stengiuosi būti apdairi, – šypsosi Virginija. – Kol nebuvo šių treniruoklių, vieną kitą mankštos pratimą atlikdavau namie, bet dabar visada skubu į aikštelę.
Kai buvau Birštone, mačiau, kai su tokiais lauko treniruokliais sportavo žymusis dainininkas Aleksas Lemanas, – įkvėpimo ir iš estrados žvaigždės pasisėmusi atskleidžia lipliūniškė. – Taigi ir senjorams išbandyti šiuos treniruoklius būtina.“
Senatvė laikosi atokiai
Virginija pasakoja, kad išvydę treniruoklių aikštelėje plušančią senjorę kai kurie nusistebi.
„Kartą ėjo moterytė ir, pamačiusi mane sportuojančią, sako: „Virginija, visai išprotėjai – senatvėje sportu užsiiminėti pradėjai.“ Bet kad aš nesijaučiu sena ir nesijaučiu priklausanti jokiai rizikos grupei, kaip per karantiną buvo įprasta skirstyti“, – su bendra visuomenės nuomone sutikti nenori pašnekovė. O aš nė neabejoju, kad nuo tokių veiklių damų senatvė išties laikosi atokiai ir nedrįsta artintis.
Virginija patikina jaučianti veiklaus gyvenimo būdo ir reguliarios mankštos naudą savo sveikatai.
„Atsirado dar daugiau jėgų, kasdienius buities darbus atlikti lengviau. Po vyro netekties buvau numetusi 5 kilogramus, o dabar jie sugrįžo“, – pasakoja lipliūniškė.
„Gal čia raumenys užaugo, ponia Virginija?“ – mirktelėjusi akį pasiteirauju.
„Galbūt, – nusijuokia pašnekovė. – Jeigu taip, tada viskas gerai. Anksčiau į treniruoklių aikštelę eidavau kasdien, o dabar kas antrą dieną nueinu, bet jei diena laisvesnė ir trūksta veiklos, tada ir dusyk nubėgu.
Norėčiau, kad visi lipliūniškiai ateitų sportuoti į aikštelę ir susiburtų didelis bendraminčių ratas. Bet kiti mankštinasi namie: viena draugė turi bėgimo takelį, kiti gal svarmenis turi, o aš dabar, kai konservavimo sezonas, tai stiklainius ir cukraus bei druskos kilogramus kiloju, – juokauti nesiliauja Virginija. – Tad sportuoti mielai traukiu į aikštelę.“
Pašnekovė džiaugiasi, kad vaizdingoje kaimo vietoje įkurdintoje treniruoklių aikštelėje visada tvarkinga – čia žolę aplink treniruoklius ir per pievas iki sporto erdvės vedantį taką savanoriškai pjauna vienas iš mankštintis taip pat ateinančių gyventojų.
Sveikata nesiskundžia
Virginija pastebi, kad jai ligi šiol pavyko išvengti vieno sveikatos negalavimo, kuris dabar vargina net ir dažną jaunuolį.
„Jauni žmonės skundžiasi, kad jiems skauda nugarą, o man neskauda, – taria lipliūniškė. – Ir sveikata nesiskundžiu. Nei aukštas kraujospūdis, nei aukštas cukrus nekamuoja. Tiesa, cholesterolio lygį padaboju. Turiu tik gretutinę ligą astmą, bet laikausi visų gydytojų rekomendacijų ir ligą pavyksta valdyti. Tad astma gyvenant aktyvų gyvenimą man keblumų nesukelia.“
Nestabdo net nubrozdinti keliai
Dar viena judrų gyvenimo būdą mėgstančios Virginijos pramoga – važinėti dviračiu.
„Turime Lipliūnuose vieną gyventoją, kuri tikra dviračio meistrė – labai mėgsta važinėti, taip pat ir daug vaikšto. Aš ir pati mėgau minti dviračio pedalus, kol padariau avariją, – išgąsdina Virginija. – Nugriuvau ir abu kelius nusibrozdinau, – juokiasi. – Tai dabar dviratis stovi, nes padangos be oro. Bet kai tik sutaisys, vėl lipsiu ir važiuosiu. Puiki mankšta sąnariams! Be to, dviračiais važiuojame ir grybauti. Tad tikiuosi, jog dviratį greitai sutvarkys ir šiemet dar spėsiu nuvažiuoti prisirinkti grybų.“
Močiutė tritaškininkė
„Virginija, o ką Jūsų šeima, anūkai mano apie sportuojančią močiutę?“ – pasmalsauju it vijurkas tarp kasdienybės reikalų besisukančios pašnekovės.
„Šeima ir anūkai mane palaiko, džiaugiasi, kad esu veikli. Kai grįžtu iš aikštelės, šypsodamiesi klausia: „Tai jau parėjai iš sporto salės?“ „Taip, – atsakau. – Ir jums reikėtų nueiti.“ Visus raginu aktyviai gyventi“, – pasakoja gerų įpročių pavyzdžiu artimiesiems tapusi Virginija.
„Anksčiau vyresnieji anūkai daug sportuodavo, o dabar aš likau kone vienintelė sportuojanti, taigi – didžiausia sportininkė šeimoje“, – juokiasi pozityvios nuotaikos niekad neprarandanti lipliūniškė.
„Kai atvažiuoja jauniausias – aštuonmetis – anūkas, jis mane visada prikalbina lauke dar ir tritaškius drauge į krepšį pamėtyti ar į vartus kamuolį paspardyti. O kaip kitaip? Jei turi mažų anūkų, reikia būti judriai ir energingai“, – šypteli Virginija.
Saulė SAKALAUSKAITĖ, Šaltinis: rinkosaikste.lt
