Šios istorijos herojė Agota (vardas pakeistas, tikrasis vardas redakcijai žinomas) kentė savo vyro psichologinius išpuolius, kol nusprendė, kad jai to gana. Jos ir vaikų tėvo santykiuose niekada nebuvo tikros meilės, tačiau netrūko dramos: pabėgimas iš vyro namų, vaikų pagrobimas, teismai ir išvykimas į užsienį. Visą tai teko iškęsti Agotai, tačiau šiuo metu jos gyvenime jau vyrauja ramybė.
„Turėjau papasakoti šitą istoriją. Reikėjo ją užrašyt ir padėt į stalčių. kad galėčiau eiti pirmyn. Kita priežastis buvo ta, kad labai tikiuosi, jog įkvėpsiu nors vieną žmogų palikti toksiškus santykius, tiesiog susirinkti daiktus ir išeiti. Nes tokie santykiai dažniausiai neturi jokio sprendimo. Kažkas juos turi palikti.
Mūsų niekas niekada nemokė reikšti savo jausmų ir išvis kalbėti kas yra gerai, o kas blogai. Mus tik mokė, kad jeigu muša, tai maždaug pati kalta. Tai aš labai noriu paneigti visus tuos mitus ir įrodyti, kad aš ir bet kuris kitas žmogus yra vertas pagarbių santykių“, – sako Agota.
Santykiai be meilės
Su savo vyresniųjų vaikų tėvu Agota susipažino dirbdama Vilniaus vaikų namuose, kuriuose dirbo kartu su vyro mama, ji juos ir supažindino. Visa istorija prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kuomet jauna mergina atsikraustė gyventi į Vilnių. Agota neturėjo jokio išsilavinimo, todėl norėdama išgyventi dirbdavo labai daug: būdavo mėnesių, kai tekdavo dirbti po 260 valandų.
Galiausiai mergina įsidarbino Vilniaus vaikų namuose. Nors dirbti tekdavo ilgai, o darbo užmokestis buvo ganėtinai mažas, tačiau merginai ten patiko. Vieną vakarą po darbo smarkiai lijo ir vyras, atvažiavęs pasiimti savo mamos, pasisiūlė parvežti ir Agotą. Ji sutiko. Po to jie apsikeitė telefono numeriais ir pradėjo susitikinėti.
„Aš nežinau kas tuo metu dėjosi mano galvoj, bet žinau, kad buvau pavargus nuo visko. Nuo visokių nenormalių santykių, tusų, nuo hipsterių ir pankų... Ir turbūt sugalvojau, kad man reikia normalaus vaikino. Aš daug dirbdavau, po kiek laiko pakeičiau darbą, aišku, dėl didesnės algos. Mes susitikdavom, bet visada ką nors veikdavom, tai nebūdavo laiko kada kalbėtis ir galvoti“, – apie susipažinimą su vyru pasakoja Agota.
Moteris sunkiai gali apibūdinti, kaip atrodė jos ir vyro santykiai. Pasak jos, blaiviai įvertinti visą situaciją jai trukdė didelis užimtumas. Agota daug dirbdavo, todėl apmąstyti santykių eigą ar jų ateitį nebuvo kada. Kiek vėliau ji suprato, kad šie santykiai vienpusiai – ji vis duodavo, o jis tik imdavo.
„Vieną dieną aš supratau, kad aš nebepajėgiu duoti. Kad man reikia atgalinio ryšio. Aišku prieš tai aš ieškojau įvairių būdų kaip tuos santykius gelbėti. Siūliau eiti pas specialistą, kuris tiesiog mums padėtų“, – su portalu tv3.lt patirtimi dalinasi moteris.
Kita išsiskyrimą lėmusi priežastis buvo ta, kad jis beveik niekada nesutikdavo būti vienas su vaikais. Net į darbo pokalbius Agota du jų vaikus vesdavosi kartu su savimi. Ji susilaukdavo priekaištų iš vyro, kad būdama namie, nesugeba net maisto pagaminti, nors tuo metu ji prižiūrėdavo vaikus. Taip pat vyras nevengdavo išgerti, o kartais net ir vairuoti išgėręs.
Tylus pabėgimas
Neapsikentusi tokio gyvenimo Agota nusprendė pabėgti nuo vyro. Iš Vilniaus ji grįžo į gimtąjį Panevėžį. Čia ji susirado darbą, pradėjo vesti vaikus į darželį, laisvu laiku siūdavo. Po poros savaičių moteris pasakė vyrui, kad ji nebegrįš. Tai jį supykdė ir prasidėjo naujas išbandymų kupinas moters gyvenimo laikotarpis.
„Aš iš pradžių pasakiau, kad važiuoju atostogų, nes mano mama gyvena Panevėžyje. Po dviejų savaičių susiradau darbą, užregistravau vaikus į darželį, kai vaikų tėvui pasakiau, kad dabar mes gyvensim čia, jis nebuvo tuo sužavėtas. Visokiais būdais bandė mane prikalbinti grįžti gyventi su juo.
Kai aš griežtai pasakiau, kad kartu mes niekada negyvensim, jam tai dar labiau nepatiko. Jis pradėjo lankytis mano darbe, nuolat man grasinti, kad dirbdama padavėja aš negaliu tinkamai pasirūpinti vaikais, kad jis juos iš manęs atims ir taip toliau“, – pasakoja Agota.
Vaikų tėvas tikėjosi, kad tai laikina ir jie vis tiek grįš gyventi pas jį. Jis naudodavosi vaikais, kad galėtų pamatyti Agotą. Kartą per mėnesį jis atvažiuodavo ir nupirkdavo daugybę žaislų vaikams, leisdavo laiką su jais žaidimų kambariuose ar kavinėse. Po kurio laiko prasidėjo Agotos persekiojimas.
Vyras sekdavo moterį, leisdavo laiką kavinėje, kurioje ji dirbo padavėja. Vėliau prasidėjo ir grasinimai bei slankiojimas aplink moters namus, o kai ji gulėjo ligoninėje, vyras įsilaužė į butą ir pavogė jos bei vaikų asmens dokumentus. Agota bandė kreiptis į policiją ir kitas atsakingas institucijas, tačiau nebuvo akivaizdžių smurto žymių ir apraiškų, todėl niekas rimtai nekreipė į tai dėmesio.
„Pirmiausia kreipiausi į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir alimentų mokėjimo, mes nebuvom susituokę, taigi skirtis nereikėjo. Sužinojęs, kad kreipiausi į teismą, jis mane gąsdino. Aš prašymą atsiėmiau, nes mano uždirbamų pinigų man pakako, ir svarbiausia buvo ramybė, maniau, kad jis apsiramins. Tačiau to nebuvo.
Po kiek laiko aš nuėjau į policiją ir parašiau pareiškimą, kad mane persekioja ir neduoda ramybės. Policijoje iš manęs pasijuokė ir pasiūlė ateiti kai turėsiu kokių nors realių įrodymų, pavyzdžiui mėlynių ant kūno. Tačiau mano prašymą priėmė, tardytoja paskambino jam ir paprašė laikytis atokiau nuo manęs. Jam tai labai nepatiko ir jis tiesiog pasiuto. Vieną dieną atvažiavo, pasiėmė vaikus ir išvažiavo mane visaip prigąsdinęs“, – prisimena moteris.
Tarptautinis autobusas
Į Agotos duotus kaltinimus niekas nežiūrėjo rimtai. Visos institucijos jai sakė, kad nėra jokio rimto pagrindo pradėti tyrimą. Moteris teigia, kad po daugybės kartų išgirsto to paties atsakymo, ji pati beveik pradėjo tuo tikėti. Vyrui pavyko ją išgąsdinti ir ji atsiėmė prašymą teisme iškelti bylą.
Po kurio laiko vyras atvažiavo kartu su savo broliu, surinko visus vaikų daiktus ir išsivežė juos iš Panevėžio atgal į Vilnių. Tą akimirką moteris nepasidavė. Ji nuėjo, pasidarė sau naują gimimo liudijimą ir pasą, po to padarė ir naujus gimimo liudijimus vaikams. Po to ji apsilankė vaiko teisių apsaugos tarnyboje, tačiau jie negalėjo pagelbėti iškilusioje situacijoje. Kitą dieną ji išėjo iš darbo, susikrovė reikalingiausius daiktus, o dar po dienos išvažiavo į Vilnių.
Nuvažiavusi į Vilnių ji paprašė vyro leisti pamatyti vaikus. Jis sutiko, nes tą dieną buvo numatęs darbų. Agota nuėjo į migracijos tarnybą ir padarė naujus pasus vaikams. Kai grįžo atgal pas vyrą, jis parašė ir kitą dieną pabūti su vaikais. Moteris pernakvojo pas draugę, o rytą pasiėmė vaikų pasus ir nusivedė juos į autobusų stotį. Ji su vaikais išvažiavo į Kauną, o iš jo – į Berlyną.
„Aš niekada neplanavau važiuoti į užsienį, nes man buvo labai gerai Lietuvoje, dieną aš dirbdavau siuvėja, po pietų padavėja, pinigų man užteko, vaikai lankė darželį. Sekmadienis ir pirmadienis buvo mūsų savaitgaliai, sugalvodavome vis kažkokios veiklos. Ir tikrai labai smagiai gyvenome.
Tačiau kai vaikų tėvas išsivežė vaikus, aš neturėjau kito pasirinkimo. Po kelių dienų parašiau, kad leistų man juos pamatyti, išėjau su jais pasivaikščioti, nusipirkome autobuso bilietus į Berlyną ir po kelių valandų išvažiavome. Iš ten mus pasiėmė mano dabartinis vyras. Ir atsivežė mus į Prancūziją“, – pasakoja Agota.
Ne visai laiminga pabaiga
Buvo paskelbta tarptautinė Agotos paieška. Ją kaltino neteisėtu vaikų pagrobimu ir išsivežimu iš šalies. Jai buvo iškeltos dvi bylos: Lietuvoje – dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, o Prancūzijoje – dėl vaikų pagrobimo.
„Prancūzijoje pasisamdėme tarptautinę teisę išmanantį advokatą, pralaimėjome abu teismus, tad vaikai privalėjo grįžti į Lietuvą. Mes nuvažiavome į Lietuvą, pranešiau vaikų tėvui jog vaikai Lietuvoje, jis nepanoro jų pamatyti, tad po pusantro mėnesio grįžome namo į Prancūziją, nes laukė nauji mokslo metai, vaikai turėjo grįžti į mokyklą.
Teisme Lietuvoje pasisamdžiau šeimos teisės advokatą ir jis mane atstovavo byloje nuo pradžios iki pabaigos. Buvo keli teismo posėdžiai, beveik visuose dalyvavau pati. Teismas Lietuvoje baigėsi taikos sutartimi. Su vaikų tėvu sutarėme, kad iki pilnametystės vaikai gyvens su manimi, o su juo praleis 7 savaites atostogų per metus“, – pasakoja Agota.
Nors vaikų tėvas bandė iškovoti pilnateisę vaikų globą, tačiau dabar su vaikais jis susitinka vieną arba du kartus per metus. Susitikimai bei pokalbiai „Skype“ yra labai nereguliarūs, o pasak moters, vaikams reikia, kad tėtis nuolatos jais domėtųsi. Tačiau jis pats net nebando sukurti tvirto ryšio, o vaikai yra dar per maži, kad galėtų patys kažką padaryti.
Naujas gyvenimas Prancūzijoje
Po to, kai Agota pagrobė savo vaikus, praėjo jau 5 metai. Vaikai puikiai integravosi į naują aplinką, kalbą išmoko per kelis mėnesius, greitai susirado draugų. Didelio ilgesio Lietuvai ir ten pasilikusiems žmonėms vaikai nejaučia. Su tėvo mama jie daug nebendraudavo ir gyvendami Lietuvoje, o Agotos mama atvažiuoja jų aplankyti Prancūzijoje.
Atvykusi į Prancūziją moteris siuvo ir toliau. Didžiausia problema buvo tai, kad reikėjo susirasti naujus klientus. Tačiau po kelių metų sunkaus darbo Agota gali džiaugtis dvejomis internetinėmis parduotuvėmis bei neužilgo atsidarysiančia siuvimo studija. Taip pat padeda sutuoktiniui darbuotis bendroje parduotuvėje, todėl, kaip ir anksčiau, laisvo laiko nėra daug. Nauja kultūra, nauja kalba, daug naujų žmonių į Agotos įnešė ir šiek tiek chaoso.
„Kultūrinis skirtumas yra didžiulis ir net po 5 metų, praleistų čia, negaliu sakyti, kad man čia viskas labai lengvai suprantama. Nors Prancūzija yra toje pačioje Europoje, gyvenimo būdas ir ritmas labai skiriasi. Prancūzai valgo tik tam tikru metu. Valgo labai ilgai, tad pirmieji kartai per šventes po 5 valandas prie stalo prilygo amžinybei.
Prancūzijoj vaikai į mokyklą eina nuo trejų metų, patys važiuoja mokykliniu autobusu į mokyklą, aišku lydimi suaugusiųjų, mokslai čia prasideda šešerių metų ir programos yra labai sudėtingos. Taip pat Prancūzijoje labai daug biurokratijos, tad kantrybės čia reikėjo labai daug. Ypač mano vyrui“, – pasakoja Agota.
