Spardyti kamuolį jis pradėjo kieme su draugais. „Mama tai pastebėjo, - šypsojosi visai neseniai savo 34-ą gimtadienį paminėjęs Ernestas Česonis. - Nepamenu, ar mama pasiūlė, ar pats pasiprašiau, bet buvo nuspręsta, kad noriu lankyti futbolo treniruotes. Pamenu, kad važiavome autobusu ir prie pat įėjimo į „Žalgirio“ stadioną aš labai jaudinausi. Galvojau, ar mane priims. Juk supratau, kad esu kitoks“.
Ernestą priėmė. „Ir labai palaikė, - skuba perspėti jis. – Visada jaučiausi pilnavertis futbolo žaidėjas tarp savo bendraamžių. Galbūt, man netgi atiteko kitus žaidėjus motyvuojančio vaikio vaidmuo. Man sekėsi labai gerai, žaidžiau puolėjo pozicijoje ir turėjau gerą smūgį, tačiau sugebėjau kitus motyvuoti ne tuo...“
Kol su Ernestu vaikštinėjome ir kalbėjomės Vilniaus Vingio parke, nė vienas su mumis prasilenkęs žmogus net nepastebėjo, kad sportiškai apsirengęs vyras neturi kairės rankos.
Naujas iššūkis
„Sunkiausia buvo ne vaikystėje. Kur kas sunkiau buvo kelyje į paauglystę. Neretai žmonės, iš manęs stengdavosi pasityčioti. Šaukdavo mane įvairiausiomis žodžio „berankis“ formomis, - pasakojo E. Česonis. - Tuo metu mane tai labai žeisdavo, nes negalėdavau apsiginti, atsikirsti. Bet laikui bėgant supratau, kad tai yra mano gyvenimas: neturiu, ko bijoti ir slėpti. Supratau, kad turiu su tuo gyventi ir visiems parodyti, kad nesu prastesnis už kitus žmones“.
Šešiolikos Ernestas nusprendė atsisveikinti su futbolu ir savo jėgas išbandyti lengvojoje atletikoje. „Negaliu pasakyti, kad futbolas man nusibodo. Tiesiog norėjosi žengti toliau – išbandyti kažką naujo. Pradėjau lankyti lengvąją atletiką. Patiko. Pradėjau daryti tai, ko niekada nedariau – laksčiau miškais, parkais. Tai man padėjo neužsibūti vienoje vietoje“, - sakė atletiškasis Ernestas.
Šiuo metu jis gyvena intensyvų sportinį gyvenimą, nes ruošiasi didžiausiam savo gyvenimo iššūkiui – rugpjūčio mėnesį vyksiančiam „Ironman“ triatlonui.
„Mane pakerėjo idėja apie dalyvavimą „Ironman“ varžybose: 2 kilometrai plaukimo, 90 kilometrų minama dviračiu ir 21 kilometras bėgama. Šie skaičiai mane žavi, - sakė E. Česonis. – Noriu save išbandyti, parodyti kitiems, kad nėra nieko neįmanomo. Tiesiog noriu, kad visi sužinotų, kad tai gali įveikti ir žmogus su negalia“.
Neįgalus? Nesąmonė!
„Nuo gimimo! – tuoj atrėžia jau paruoštą atsakymą į klausimą „Ar galiu užduoti nepatogų klausimą?“ Ernestas. – Visi bijo mane įžeisti. O aš visada žmonėms sakau, kad klaustų tiesiai. Visi atkerta, kad nepatogu. Turiu ir tam paruošęs atsakymą: „Nepatogu yra kelnes per galvą mautis“.
E. Česonis prisipažino niekada niekam neuždavinėjęs klausimo, kodėl gimė kitoks. „Šis klausimas niekada nebuvo kilęs. Gimiau be rankos, aš juk savęs netgi neįsivaizdavau su abiem rankomis. Pilnai prisitaikiau prie gyvenimo. Ir tikrai negaliu pasakyti, kad viską atlikdavau prasčiau negu sveiki žmonės“, - šypsojosi sportininkas.
„Niekada nesu mąstęs, iš kur manyje ta stiprybė. Žinai, turiu nemažai pažįstamų ir draugų neįgaliųjų tarpe, kurie taipogi nėra susikaustę, jie neužsidaro namuose, labai aktyviai dalyvauja sporto gyvenime, - kalbėjo E. Česonis. - Yra žmonių, į kuriuos pažiūrėjęs aš suprantu, kad esu sveikas žmogus. Nelaikau savęs neįgaliu... Na, taip, aš negaliu užsirišti bato, bet... Jeigu pasistengčiau, galėčiau. Turiu draugę, kuri taip pat neturi vienos rankos, tačiau per varžybas ji man užrišdavo batus. So, come on...“
Gelbsti humoras
„Žvilgsniai? Paauglystėje vasaromis būdavo sudėtinga. Tada protezai nebuvo labai tikroviški ir tikrai visiems krisdavo į akis. Vasaromis lauke vilkėdavau džemperį, nors būdavo karšta. Estetinis vaizdas pačiam nepatiko, o žmonių žvilgsniai kiek erzindavo, - prisipažino Ernestas. - O kai sutikdavau įkyrius žvilgsnius, atsakydavau lygiai tokiu pat įkyriu. Žmonės susigėsdavo. Laikui bėgant supratau, kad negalėsiu slėptis visą gyvenimą. Aš toks esu, su tuo gyvenu. Juk neturiu, ko slėpti. Dabar netgi leidžiu sau pačiam pasijuokti iš savęs. Būna ir juodo humoro“.
Sūkurinė vonia, draugai, svetimi žmonės, močiutės: Ernestas nusiima savo rankos protezą, kol niekas nemato ir leidžia jam iškilti sūkurinės vonios centre. „Ne vieną kartą iš vonios žmonės yra iššokę, - juokėsi E. Česonis. - Ir pats save prigaunu: na, kam aš taip iš kvailumo juokauju. Kartais ir su širdimi vyresniems gali būti prasčiau“.
Pokštavo Ernestas jau mokykloje. „Tarkime, bendraklasiai mano ranką tarp durų trankydavo, o aš rėkdavau. Kiti išsigąsdavo. Vieną kartą už savo pokštus net pas direktorių buvau iškviestas. „Ernestai, baik tuos bajerius, juk žmonės nežino...“ - tepasakė jis man tada. Bajerių per gyvenimą labai daug buvo. Tačiau man pačiam smagu, kad galiu iš savęs pasijuokti“.
Žengti per baimę
E. Česonis prieš „Ironman“ varžybas savo jėgas tikrinsis liepos pradžioje Italijoje. „Tai bus mano kontrolinės varžybos, - teigė sportininkas. - Prieš startą visada jaučiu baimę. Tačiau į priekį mane veda naujo dalyko išbandymas. Kiekvieną kartą išbandydamas kažką naujo savęs klausiu, ar galiu tai padaryti, ar man to reikia. Gal netgi kartais pagalvodavau, kaip tai atrodys iš šalies. Tačiau dabar visada sau sakau, kad per savo baimes reikia žengti. Jeigu to nepadarysiu, liksiu joje, o vėliau teks gailėtis dėl dalykų, kurių nesugebėjau padaryti. Dabar baimė yra rodiklis, kuris atneša suvokimą, kad turiu tai išbandyti. Tik taip tą baimę įveiksiu“.
Tačiau sportininkas prisipažino, kad pasiruošimui svarbiausiam šių metų startui trukdo finansinė kliūtys. „Būtiniausias dalykas yra dviratis, be kurio aš negaliu ruoštis. Šiuo metu galiu minti tik salėje arba su savo miesto dviračiu. Tačiau tai nėra priemonė, su kuria yra dalyvaujama triatlone. Yra specialūs reikalavimai. Yra ir smulkesnių dalykų: hidro kostiumas plaukimui, maisto papildai“, - traukia pečiais E. Česonis, tikėdamasis, kad tai nesutrukdys tinkamai pasiruošti „Ironman“ varžyboms.
„Nežinau, ar žmogaus organizmas žino savo ribas. Tikiu, kad nėra nieko neįmanomo. Jaučiau tai seniai, sportavau visą savo gyvenimą, ir nesvarbu, ar esi be rankos, ar be kojos, tereikia tikėti, kad tu gali. Aš tikiu, todėl noriu, kad patikėtų kiti“, - ryžtingai kalbėjo E. Česonis.
