Rugpjūčio pradžioje galima genėti vyšnias ir trešnes. Pirmiausia pašalinamos džiūstančios, ligų pažeistos šakos. Jei vainikas labai tankus, išpjaunamos neproduktyviausios, stipriausiai augančios šakos.
Išpjaunant vyšnių ir trešnių šakas, būtina palikti 5–20 cm ilgio stuobrelį. Kuo storesnė šaka šalinama, tuo ilgesnis stuobrelis. Krūmo formos vyšnių veislių vaismedžių šakos linkusios nuplikti. Deranti vainiko sritis vis labiau nutolsta į vainiko pakraštį, o šakų pagrindai lieka tušti. Tokių vaismedžių šakos turi būti patrumpinamos. Kitais metais ant jų išaugs naujų ūglių, vaisiai vėl megsis arčiau liemens.
Mėnesio pradžioje genimos obelys. Labai svarbu pašalinti statmenai augančius stiprius metūglius, tankinančius vainiką. Pašalinus ūglių perteklių, į vainiką patenka daugiau šviesos, obuoliai gražiau nusispalvina.
Laikas skinti vasarinių veislių slyvas, kriaušes ir obuolius. Pirmiausia nuskinami labiausiai sunokę ir didžiausi vaisiai. Vėsiai laikomi vasariniai obuoliai gali būti vartojami ilgiau nei mėnesį.
Nuskintos nesunokusios vasarinės kriaušės labai greitai sunoksta, vartojimo brandą pasiekia per 3–6 dienas. Sode renkami ir naikinami kenkėjų, ligų pažeisti vaisiai.
Nuskynus uogas, retinami seni serbentų ir agrastų krūmai. Nuraškius avietes, nupjaunami nuderėję ir šiųmečiai silpni stiebai (jie dažnai serga žievėplaiša), kiekviename krūme paliekant maždaug 10 stipriausių stiebų. Pažeistus stiebus reikia sudeginti. Avietės plinta į šonus, todėl pagal avietyną vertėtų iškasti 25–30 cm gylio griovelį, įdėti plėvelę ar plastiko juostą, kad šaknys nesiskverbtų tolyn.
Rugpjūčio mėnesį pasitaiko sausrų, todėl sodai kartkartėmis būna gausiai palaistomi. Žemė turi sudrėkti 20–25 cm sluoksniu. Sekliai laistant augalų šaknys „viliojamos“ į dirvos paviršių. Dėl to jos greičiau sunaikinamos įdirbant žemę. Dažnai vaismedžiams trūksta drėgmės. Norint, kad vanduo pasiektų augalo šaknis, patartina išgręžti 20 cm skersmens skyles ir gausiai laistyti.
Išgręžus skyles galima įkasti drenažo vamzdelius, kurie palengvins laistymą. Iki šaknų zonos jais tekės ir lietaus vanduo. Jauniems medeliams gręžiamos 3 skylės, kasmet papildomai dar po vieną. Keturmečiui medeliui reikia 10 skylių. Jos gręžiamos nuo vainiko vidurio. Pačios aktyviausios šaknys vainiko šakų plotyje. Šaknų plotas 1,5 karto didesnis negu šakų.
Žieminių veislių obelys, kurių vaisius galima laikyti per žiemą, rugpjūčio pirmoje pusėje purškiamos 0,6 proc. kalcio salietros tirpalu, o mėnesio pabaigoje – 0,7 proc. Minėtos trąšos pagerina vaisių kokybę ir laikymąsi. Iki rugpjūčio vidurio baigiama akiuoti vaismedžius.
Rugpjūčio vidurys – geriausias laikas sodinti braškes. Į iš anksto gerai paruoštą dirvą be piktžolių sodinami sveiki braškių daigai, įsigyti iš specializuotų ūkių, kurie augina sodinamąją braškių medžiagą. Esant sausrai, pasodintus braškių daigus reikia gausiai palaistyti.
Daržo rūpesčiai
Šį mėnesį svarbu prižiūrėti augančias ar bręsti pradėjusias daržoves. Todėl raunamos piktžolės, purenami tarpueiliai, kovojama su daržovių ligomis ir kenkėjais. Svogūnai, pasodinti iš sėjinukų, dažniausiai subręsta rugpjūčio mėnesį. Jie raunami, kai lauke sausa ir nuvysta daugiau kaip pusė svogūnų laiškų.
Nurautus svogūnus geriausia sudėti ant lysvių ir 6–10 dienų laikyti lauke, kol išdžiūsta ir užsidaro jų kaklelis. Tik gerai išdžiovintos ropelės gali laikytis per žiemą. Dalis svogūnų kartais būna su storais, ne visai subrendusiais kakleliais, blogai laikosi – juos reikėtų atskirti ir suvartoti pirmiausia. Iš sėklų pasėti svogūnai dar auga, todėl derlius bus imamas tik rugsėjo mėnesį.
Neverta tręšti normaliai derančių agurkų, tačiau pastebėjus deformuotų vaisių reikia laistyti trąšų tirpalais. Jeigu agurkai į galą nusmailėję, vadinasi, trūksta azoto – juos reikia tręšti amonio salietros tirpalu (15–20 g/10 l vandens).
Jeigu agurkai sustorėję, vadinasi, trūksta kalio – patartina tręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio kiekiu (20 g/10 l vandens) arba kalio sulfato tirpalu (30–40 g/10 l vandens). Drėgmės dirvoje turi būti per visą agurkų derėjimo laikotarpį.
Agurkai skinami kas antrą dieną, nes peraugę stabdo naujų vaisių mezgimąsi – sumažėja derlius. Agurkus reikėtų skinti ne traukiant nuo virkščios, o pasukant, nykščiu paspaudus kotelį. Geriausia agurkus skinti apsiniaukusią dieną arba anksti ryte, nes tada jie būna neapvytę, geriau laikosi.
Rugpjūtį intensyviausiai dera lauke pasodinti pomidorai. Juos reikėtų laistyti reguliariai, bet saikingai. Norint, kad nuskinti įtrūkę pomidorai nepradėtų pelyti ir ilgiau laikytųsi, ant žaizdos galima pabarstyti rupios druskos. Rugpjūčiui įpusėjus, pomidorų neverta tręšti biriomis trąšomis, ypač kai jie jau nustoja augti dėl liūčių, sausrų ar vėsaus oro. Šiuo atveju geriau nupurkšti mineralinių trąšų tirpalais su pagrindinėmis maisto medžiagomis ir mikroelementais.
Purškiama trąšų tirpalais. Jie turi būti 0,5–1 proc. koncentracijos, bet azoto trąšų. Rugpjūčio viduryje nuskabomos lauke augančių pomidorų viršūnės, nes naujos kekės nebespės užauginti ir subrandinti vaisių. Virš paskutinės kekės paliekami 2–3 lapai. Be viršūnių pomidorai užaugs stambesni ir greičiau sunokins vaisius.
Plėvele dengtuose neaukštuose šiltnamiuose neverta leisti pomidorams augti iki stogo. Virš 6–7 kekės gnybiamos jų viršūnės, o virš paskutinio žiedyno paliekami 2–3 lapai. Pomidorai su patrumpintais stiebais užaugins stambesnius vaisius. Sudžiūvusius, pageltusius ir ligotus pomidorų bei agurkų lapus, pūvančius jų vaisius būtina nuskinti, išnešti iš šiltnamio ar daržo ir giliai užkasti, kad neliktų ligų sukėlėjų.
Jei norite turėti agurkų ar pomidorų sėklų, reikia atrinkti sveikus, derlingus, visiškai subrendusius ir veislei charakteringus vaisius. Kitų metų sėjai galima pasirinkti žirnių, pupelių, krapų, kalendrų ir kt. sėklų. Jas verta rinkti tik nuo nehibridinių daržovių veislių.
Nurovus ankstyvosios sėjos ridikėlius, salotas, nukasus ankstyvąsias bulves, nupjovus ankštinių augalų antžeminę dalį (likusios šaknys papildys dirvą azotu), į paruoštą dirvą galima pasisėti špinatų, salotų, ridikėlių, krapų, pipirnių, kurių derliaus sulaukiama rudenį. Daržo pakraščiuose verta pasisėti daugiamečių daržovių, pavyzdžiui, žieminių svogūnų, rūgštynių ar rabarbarų, kad netrukdytų kitiems darbams.
Dabar galima patręšti gūžinius kopūstus ir kitas kopūstines daržoves, nes jų derlius bus imamas dar negreitai. Saulėtomis ir šiltomis dienomis žiedinių kopūstų galvutės greitai patamsėja ir išretėja. Norint to išvengti, jas reikėtų pridengti įlaužtais lapais. Briuselio kopūstų gūželės augs geriau, jeigu mėnesio pabaigoje bus nulaužytos jų viršūnės.
Pirmieji brokolių žiedynai jau nupjauti, lapų pažastyse auga nauji. Norint, kad šoniniai žiedynai gausiai derėtų, dirvą aplink brokolius galima supurenti, palaistyti ir papildomai patręšti 0,2 proc. kompleksinių trąšų tirpalu su didesniu kalio ir fosforo kiekiu.
Maistui jie pjaunami, kol žiedai dar neišsiskleidę, o žiedkočiai jauni, nesukietėję. Pradėjusių žydėti brokolių žiedkočiai ir žiedynai netinka maistui. Siekiant, kad išaugtų dideli moliūgai, ant augalo paliekami 4–5 vaisiai ir prikerpamos viršūnės. Po vaisiais geriausia padėti lenteles, kad nepradėtų pūti nuo drėgmės pertekliaus.
Gėlės ir dekoratyviniai augalai
Dabar pats jurginų žydėjimas. Jei norite, kad jurginai gausiai žydėtų, dažnai šalinkite nužydėjusius žiedus, laistykite vandeniu, patręškite kompleksinėmis trąšomis. Per sekliai pasodintus jurginus būtina apkaupti, kad neišlūžinėtų stiebai.
Jei trūksta drėgmės, visus dekoratyvinius augalus būtina palaistyti, nuolat šalinti nužydėjusius žiedus, purenti dirvą, naikinti piktžoles, du kartus patręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, purkšti nuo ligų, kenkėjų.
Rugpjūčio pradžioje į gėlynus sodinami jau sudygę vėlyvio (Colchicum) svogūnai. Vėlyvio žiedai džiugins rugsėjo ir spalio mėnesiais, o lapus jis išaugins tik pavasarį.
Birželį pasėtas našlaites, saulutes, neužmirštuoles, piliarožes ir rusmenes rugpjūčio pabaigoje 20 cm atstumu reikia sodinti į pastovią vietą gėlyne. Rugpjūtis – tinkamiausias laikas dauginti ar persodinti pavasarį ir vasarą peržydėjusias daugiametes gėles: bijūnus, ankstas, burbulius, astilbes, gvaizdes, pentinius, alpinius astrus, šiušeles, bergenijas, kurpeles, pakalnutes, bruneras, plautes, alūnes ir kt.
Dauginamos lelijos. Nuo tigrinės lelijos (Lilium tigrinum) stiebo nurenkami stiebiniai svogūnėliai. Jie sodinami sekliuose grioveliuose lysvėje, užpilami durpėmis ir palaistomi. Sodinamos ar persodinamos lelijos mėgsta šiltą, saulėtą vietą ir dirvą su laidžiu podirviu. Molingą dirvą verta gerinti smėliu ir puriu kompostu.
Į sodinimo griovelį pirmiausia beriamas žvyro, vėliau – smėlio sluoksnis, į kurį sodinami lelijų svogūnai. Taip paruoštoje dirvoje vanduo nestovės arti paviršiaus.
Virš svogūno žemė turi būti lengva ir trąši, kad pridėtinės šaknys gautų pakankamai maisto medžiagų. Svogūnai sodinami taip, kad žemių sluoksnis virš svogūno viršūnės būtų dvigubai storesnis negu jo aukštis. Dideli, plokščios formos svogūnai sodinami giliau – užbertas žemių sluoksnis turi būti 3 kartus storesnis nei svogūno aukštis.
6–10 cm gyliu sodinamos smulkiosios svogūninės gėlės – žydrės, krokai, margutės, snieguolės, scylės, pavasarinės leukonijos ir kt. Nuo rugpjūčio vidurio galima sodinti įvairius spygliuočius. Geriausia nusipirkti vazonuose ar konteineriuose išaugintus augalus – juos patogu sodinti. Taip pat laikas į nuolatinę augimo vietą persodinti visus jaunus spygliuočius, pasodintus prieš metus ar dvejus. Spygliuočius reikia iškasti tik su žemėmis prie šaknų, tuomet jie lengviau prigis.
Raunamos piktžolės, purenami tarpueiliai, kovojama su daržovių ligomis ir kenkėjais. Paskutinį vasaros mėnesį derlius pradeda džiuginti akis ir skrandžius.
Elena Matiukaitė, šaltinis: valstietis.lt
