Šiandien Raimeda Bučinskytė yra Lietuvos paralimpinės rinktinės šaulė, aktyvi Rotary klubo „Harmonija“ narė. Šiaulietė pati užaugino dukrą, tapo sėkminga, savimi pasitikinčia moterimi, įkvepiančiu pavyzdžiu.
Nors Raimeda, atverdama širdį, net sugeba nusišypsoti, bet jos veidas tuoj pat vėl surimtėja. Sportininkė žino, kad negalią turinčių moterų, savo kailiu patiriančių jos asmeninę istoriją, yra daug.
Viskas prasidėjo prieš daug metų, kai Raimeda, būdama paauglė, pateko į avariją ir atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje. Gyvenimui apvirtus, mergina keletui metų užsisklendė savyje. Daug laiko prireikė, kad Raimeda įveiktų vidinius demonus, susitaikytų su nauja realybe, bet jai tai pavyko.
Šiaulietė nusprendė baigti vidurinę mokyklą, kurią metė po avarijos. Ji pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, susitikti su draugais, įsitraukė į kitas veiklas. Raimedos gyvenime atsirado partneris.
„Iš pradžių jis man buvo labai geras, dėmesingas ir rūpestingas. Tačiau vėliau prasidėjo kabinėjimasis, žeminimai ir aiškinimai, kad elgiuosi ne taip. Na, pavyzdžiui, jeigu susiruošdavau praleisti vakarą su draugais, tai jis man aiškindavo, kad aš nesidažyčiau ir čia pat dar pradėdavo žerti įtarimus, kad noriu patikti kažkam kitam.
Iš pradžių aš net nesuprasdavau, kad tai nėra normalu. Man tai nebuvo nepriimtina. Nesuvokdavau, kad tu negali žeminti kito žmogaus ir aiškinti, kaip rengtis, ką sakyti, kaip elgtis“, – pasakoja Raimeda.
Moteris atskleidžia dar daugiau: partneris pradėjo naudotis jos negalėjimu vaikščioti.
„Manau, kad dėl mano negalios jam buvo lengviau mane kontroliuoti. Yra pasitaikę tokių situacijų, kai aiškindavomės santykius. Pavyzdžiui, sulaukdavau priekaištų, kodėl grįžau namo vėliau, kodėl tą vakarą buvau gražiau apsirengusi neį įprastai. Aš atsakydavau, kad nenoriu net diskutuoti tuo klausimu. Tada jam buvo lengviausia mane pasodinti į fotelį ir patraukti vežimėlį, kad aš negalėčiau niekur išeiti. Suprask, dabar tu niekur nepasitrauksi ir klausysi, ką aš tau sakau, pasiaiškinsi dėl savo elgesio. Mano negalia buvo tiesiog naudojama prieš mane“, – skaudžia patirtimi dalijasi R. Bučinskytė.
Vis tik Raimedos kantrybės taurė buvo perpildyta. Tačiau bandymas nutraukti toksiškus santykius baigėsi moters įkalinimu, o jos vežimėlis buvo paslėptas, kad ji negalėtų pabėgti.
„Kai aš jam pasakiau, kad jį paliksiu, tris paras likau viena kambaryje be vežimėlio, automobilio raktelių, telefono. Buvau įkalinta tam, kad galiausiai pasakyčiau jam, jog myliu jį ir liksiu su juo. Laikiausi tas tris paras, kol supratau, kad nieko nebus. Galiausiai visa tai pasakiau, bet tik tam, kad atgaučiau vežimėlį ir galėčiau pasprukti“, – dramatišką savo gyvenimo patirtį pasakoja moteris.
Raimeda įsitikinusi, kad smurto prieš neįgaliuosius, o ypač moterų atžvilgiu, mastas yra didelis, nes žmonių su negalia bendruomenėje pati pažįsta ne vieną moterį, patyrusią smurtą artimoje aplinkoje.
„Man jos ne kartą pasakojo, kad buvo sumuštos, išmestos iš automobilio. Bet jos nenutraukia santykių su partneriais. Kodėl? Na, nes vyrai turi pinigų, o jos tampa finansiškai priklausomos. Patiriamą skriaudą jos tarsi kompensuoja per finansinį aspektą“, – pasakoja Raimeda.
Smurtas manipuliuojant negalia – aktuali problema
Pasak Žmogaus teisių centro direktorės Jūratės Juškaitės, Raimedos istorijoje galima atpažinti akivaizdžius smurto prieš negalią turintį žmogų požymius.
„Moterys su negalia smurtą artimoje aplinkoje arba seksualinį smurtą patiria dukart dažniau nei be negalios gyvenančios moterys. Taip yra, nes negalią turinti moteris dažnai yra priklausoma ir patiria smurtą iš artimų žmonių, kurie jai įprastai padeda: užtikrina nuvykimą į polikliniką, dokumentų tvarkymą ir panašiai.
Kitas aktualus aspektas yra galėjimas manipuliuoti negalia. Be to, žmogus, besirūpinantis žmogumi su negalia, gali smurtauti emociškai, pavyzdžiui, grasindamas jį kažkur nenuvežti. Kadangi Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta socialinių paslaugų sistema ir tų paslaugų žmonėms su negalia trūksta, šie žmonės atsiduria tokiame priklausomybiniame santykyje.
Jeigu tas artimasis yra linkęs smurtauti ar manipuliuoti, tada negalia lemia tą didesnį bejėgiškumą. Gaunasi, kad nėra kam pasiskųsti, kai tavo artimasis prieš tave smurtauja. Viena vertus, jis smurtauja, kita vertus, be jo pagalbos tu nelabai gali apsieiti“, – pasakoja J. Juškaitė.
Padėti galime kiekvienas
Pasak Žmogaus teisių centro direktorės, pagrindinis vaidmuo, siekiant padėti smurto aukoms, tenka mūsų valstybei. Vis tik kiekvienas iš mūsų galime prisidėti sprendžiant problemą.
„Jeigu matote, kad žmogus vengia socialinių kontaktų, yra neramus, reikia jo klausti ir pabandyti išsiaiškinti, kas vyksta. Tiesiog nepalikti vieno krapštytis šioje situacijoje. Jei žmogus pripažįsta, kad prieš jį yra smurtaujama, labai svarbu suprasti, ar smurtas nekelia pavojaus žmogaus gyvybei. Esant tokia grėsmei reikia kviesti policiją be jokių klausimų. Jeigu tokio pavojaus nėra, galima žmogui pasiūlyti paskambinti į emocinės pagalbos liniją. Žinoma, jokiu būdu ne įsakinėti ir ne nurodinėti, o ramiai pasiūlyti“, – pataria J. Juškaitė.
Pagalbos linijų numerius galite rasti čia: pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/
Tekstas parengtas, įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą 2023 metų Neįgaliųjų asociacijų veikos rėmimo projektą „Paralimpinio judėjimo stiprinimas, plėtra ir teisių gynimas“.
