Esate vienas iš jaunų žmonių, kurie baigę studijas grįžo į gimtuosius Biržus. Ar dažnai Jūsų klausia – kodėl? Iš tiesų – kodėl?
Taip, šį klausimą, ypač pradžioje, girdėdavau gan dažnai. Studijų draugai ne kartą klausė, kodėl ne Vilnius, o mažas miestelis Biržai – juk ten tikrai mažiau galimybių. Tačiau aš visuomet tikėjau, kad laisvalaikio praleidimas, užimtumas, galimybių atradimas priklauso tik nuo paties žmogaus ir jo noro veikti.Kodėl Biržai? Nes čia artima ir sava, nuostabi gamta, visos miesto vietos ranka pasiekiamos. Čia realios galimybės prisidėti prie savo krašto tobulinimo, visuomeninio gyvenimo. Pagaliau tai puiki vieta ateityje kurti šeimą.
Koks jausmas dirbti su jaunimu, kai, rodos, pati neseniai buvote tokio pat amžiaus, su tokiomis pat problemomis ir rūpesčiais?
Jausmas – labai geras, nes tai leidžia labiau suprasti jaunimą, atliepti jų poreikius, „įneša“ didžiulį empatiškumą bei galimybę būti ne tik darbuotoja, bet vyresniąja sese ar drauge, į kurią visada galima kreiptis. Manau, jaunimo darbuotojui jaunas amžius – tik privalumas.
Kaip į Jūsų veiklą ir darbą reaguoja sutikti buvę pedagogai, Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytojai?
Man pačiai atsakyti į šį klausimą sunku, būtų įdomu sužinoti iš pačių mokytojų. Tačiau visada atvertos mokyklų durys, kai norima bendradarbiauti. Noriu tikėti, tai liudija, kad jie taip pat įžvelgia didžiulę prasmę atviro jaunimo centro darbe.
Papasakokite, kas Jums mokantis gimnazijoje labiausiai patiko. O ko nemėgote? Koks mokytojas padarė didžiausią įtaką?
Mokyklinis laikotarpis kupinas gražių prisiminimų – buvau iš tų mokinių, kuriai mokytis patiko. Aišku, kaip ir kiekvienam mokiniui, namų darbai keldavo nepasitenkinimų, o atsikelti anksti būdavo nemažas iššūkis. Mėgau daug dalykų galbūt dėl to, kad nemažai jų gan gerai sekėsi, nors ateityje, renkantis profesiją, tai tik pasunkino apsisprendimą, kur stoti ir kuo būti „užaugus“.
Natūralu, kad nemėgstamiausi dalykai buvo tie, kurie mažiau sekėsi – užsienio kalbos. Dar ir dabar tenka ne vieną iššūkį sau mesti, kad pavyktų patobulinti šią sritį.Vieną mokytoją būtų sunku išskirti, nes tikrai ne vienas mokytojas vienoje ar kitoje situacijoje yra išlikęs atmintyje.Dirbdama su jaunimu dar labiau įsitikinu, kad mokytojo vaidmuo jauno žmogau gyvenime gali būti labai svarbus – jo požiūrio, asmenybės formavime, tolimesniuose pasirinkimuose ir kita.
Kaip Jūsų asmenybę pakeitė studijos Mykolo Romerio universitete? Ar tai, ką sužinojote, panaudojate šiandieniniame darbe?
Studijos, kaip ir dažnam studentui, pirmiausiai suteikė savarankiško gyvenimo supratimą. Taip pat jos atvėrė platesnį suvokimą, atnešė daug tolerancijos, ne tik įvairių kultūrų pažinimą, bet ir savęs pačios.Tarptautinės ir tarpkultūrinės komunikacijos studijos suteikė ypač platų žinių spektrą – nuo socialinių medijų iki mediacijos, tad jas pritaikyti tikrai tenka.
Nuo 2017 metų balandžio 12 dienos esate Biržų atviro jaunimo centro specialistė darbui su jaunimu. Kodėl ėjote į šias pareigas?
Iš tiesų besimokydama mokykloje ar universitete apie tokią vietą, kaip jaunimo erdvė ar jaunimo centras, nė nežinojau. Juo labiau kad yra tokie specialistai, kaip jaunimo darbuotojai.Dabar prisiminus atrodo, kad daug skirtingų aplinkybių turėjo susidėlioti, kad atsirasčiau ten, kur dabar esu: studijos, praktikos vieta Biržų rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje prie jaunimo reikalų koordinatoriaus. Per šią veiklą susipažinau su Atviros jaunimo erdvės veikla. Atsirado laisva darbo vieta. Teko ir nesėkmingai vasaromis padirbėti užsienyje.
Vėliau Atviros jaunimo erdvės kolektyvas mane pastūmėjo eiti dirbti. Galėjau suderinti studijas su darbu. Tie ir dar daug kitų dalykų atvedė mane į dabar jau užaugusį Biržų atvirą jaunimo centrą.Ėjau į šias pareigas, nes buvau sužavėta, kad yra tokia vieta, kur jaunimas gali būti ir augti visiškai neformalioje aplinkoje. Ėjau, nes ten vykdoma veikla man buvo ir yra be galo artima – tikėjau ir dabar dar labiau tikiu, kad tokios vietos labai reikalingos jaunam žmogui.
Ar sudėtinga dirbti su jaunimu? Koks šių dienų jaunimas? Kas jį domina, kuo jį galima pritraukti?
Manau, kaip ir kiekvienas darbas, taip ir darbas su jaunimu reikalauja nemažai iššūkių, tačiau jais džiaugiuosi, nes juos įveikiant einama kažko geriau link, nei buvo prieš tai.Šių dienų jaunuoliai, sakyčiau, yra drąsesni, inovatyvesni, greičiau skubantys suaugti, norintys išsiskirti.
Kas juos domina? Sunkus klausimas, į kurį ne kiekvienas jaunuolis pats sau gali atsakyti. Šiandieniams, labai įvairiems jaunuoliams vienas receptas neveikia: vieniems patinka aktyvios veiklos, kitiems naujosios technologijos, dar kitiems kultūra ar muzika, tad dažnai reikia rinktis įvairias „kombinacijas“ norint juos pritraukti.Džiaugiuosi, kad Atviro jaunimo centro patalpos yra miesto centre, „Aušros“ pagrindinės mokyklos bendrabutyje. Po mėnesio mūsų centras čia turėtų gauti visą bendrabučio trečiąjį aukštą. Iš čia niekur neplanuojame persikelti.
Ko jaunam žmogui, Jūsų manymu, labiausiai trūksta Biržuose?
Jaunimui trūksta jam patrauklių pramogų. Pavyzdžiui, tikrai ne vienas jaunuolis įvardytų diskotekas. Biržų jaunimui, gyvenančiam šiek tiek toliau nuo miesto, trūksta galimybės naudotis mieste esančiomis galimybėmis, nes juos riboja nepatogūs ir nelankstūs autobuso grafikai.Taip pat dažno jauno žmogaus, tiek pilnamečio, tiek nepilnamečio, problema – darbo vietų stygius.
Kaip į Jūsų darbą reaguoja draugas? O tėveliai? Papasakokite apie juos.
Tiek draugas Deividas, tiek tėveliai Vitalija ir Bronius labai džiaugiasi, kad užsiimu mėgiama veikla. Aišku, kartais sulaukiu priekaištų, kad atiduodu per daug savęs, per daug dirbu. Bet ar gali būti kitaip, jei matai didžiulę prasmę to, ką darai?Su verslaujančiu draugu kartu esame jau 7 metus. Jei ne jo didžiulis palaikymas ir pastūmėjimas, ypač pradžioje, kai buvo galimybė vasaros uždarbį užsienyje keisti į laisvą jaunimo darbuotojo darbo vietą, manau, galėjo viskas pasisukti šiek tiek kitaip.
Labai džiaugiuosi, kad draugui teko pačiam realiai turėti praktikos dirbant projekte kartu su jaunimu. Tai davė dar daugiau supratimo, apie ką yra darbas su jaunuoliais.Kadangi kurį laiką teko dirbti vienai, draugas buvo tas, į kurį visuomet galėdavau kreiptis pagalbos įgyvendinant idėjas ar veiklas. Ir mama kaskart prisideda prie saldesnio jaunimėlio gyvenimo. Ji – nuostabi kulinarė, visuomet pasidalinanti receptais, kuriuos išbandome mūsų Atviro jaunimo centro virtuvėlėje. Ji taip pat kartais palepina savo pačios pagamintais skanėstais. Taip pat džiaugiuosi, kad visuomet pagelbėti sutinka ir sesės Gabija ir Ingeborga. Gabija gyvena Vilniuje, o septyniolikmetė Ingeborga aktyviai įsitraukusi į mūsų centro veiklas.
Juokauju, kad tik tėčio kol kas nepavyko įtraukti – mat darbuojasi užsienyje.
Kaip nuo darbo ir veiklų atsipalaiduojate, ką veikiate laisvalaikiu?
Kadangi dažniausiai visa darbo savaitė būna itin kūrybinga, su daug įvairiausių veiklų, pokalbių, diskusijų, lėkimų ir bėgimų ką nors organizuojant, vieną savaitgalio dieną dažniausiai leidžiu sau nieko neveikti – sustoti ir tiesiog pabūti.Jau nuo vaikystės labai mėgstu šokius, ypač pramoginius, tad labai džiaugiuosi Biržuose atsiradusia galimybe lankyti solo latino užsiėmimus. Jie vyksta Kaštonų pagrindinėje mokykloje sekmadieniais.Labai mėgstu žaisti stalo žaidimus – ne tik darbe su jaunimu, bet ir savo draugų bei šeimos rate.Taip pat labai patinka ilgi pasivaikščiojimai, gamta.
Šių metų tikslas – perskaityti daugiau knygų. Tačiau tai kol kas dar sudėtingiau sekasi įgyvendinti.
Kokių idėjų turi Rebeka Pešelytė? Kaip jas planuojate įgyvendinti?
Visos idėjos sukasi apie jaunimą: kaip jį stiprinti, užimti, sudominti ir įtraukti, kaip plėsti savanorystės tinklą, viešinti Erasmus+ tarptautinę programą, Solidarumo korpuso projektus ar kitas jaunimui suteikiamas galimybes. Vis dar rašomais projektais nesinorėtų per anksti džiaugtis, tačiau galiu užtikrinti, kad jais būtinai pasidžiaugsime, kai tik pradėsime įgyvendinti.
Jurgita Morkūnienė, Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“
