Ūkio darbus Rasa matė nuo mažens, mat jos tėtis ūkininkauja jau daugiau nei 20 metų. Kai jai suėjo 14 metų, penkerius ar šešerius metus vasaromis dirbo grūdų sandėlyje, kur ji suprato du dalykus. Pirma – jai labai patiko augalininkystė ir technika. Antra – ji jautėsi atradusi savo vietą.
„Kai gyveni kaime, kiekvienas vaikas turi darbų, pavyzdžiui, bulvių kasimas ar šieno tvarkymas. Bet aš nelaikau to prisilietimu prie ūkio, nes tai tiesiog kaimo kasdienybė. Pirmoji tikra pažintis buvo grūdų sandėlyje.
Man teko sverti grūdus, matuoti drėgmę, vesti apskaitą. Grūdų sandėlyje praleisdavau po 2 vasaros mėnesius. Per dieną pradirbdavau 10-12 valandų, o kartais net 16. Supratau, kad tas darbas yra sunkus ir ilgas, bet manęs tai neatbaidė, o kaip tik įtraukė dar giliau“, – pasakoja Rasa.
Stereotipų griovimas
Moteris pasakoja, kad paauglystėje dažnai leisdavo laiką dirbtuvėse ir angaruose, darbininkų draugijoje. Jie dažnai pasiimdavo ją į laukus pasižiūrėti, kaip dirbami laukai.
„Man tai buvo pats geriausias laisvalaikis ir net prieš abitūros egzaminus aš buvau grūdų sandėlyje su darbininkais, kai jie virino naujus bokštus“, – juokiasi ji.
Rasa sako, kad jai visą laiką tekdavo aiškinti bendraklasiams ir mokytojams, kad traktoristai jau seniai nebėra prasigėrę kaimo darbininkai, o jais gali būti ir jauni, išsilavinę žmonės.
„O tai, kad myliu ūkį nieko nestebino – mano tėtis ūkininkas, tad visi tai priėmė, kaip savaime suprantamą dalyką. Vėliau, kai pradėjau studijuoti Vilniuje, gyvenau Vokietijoje ar dabar žmonėms yra keista, kad suaugusiai moteriai patinka traktoriai, kad ji būna angaruose, kad turi darbinį kombinezoną ar gali pati įsipilti į automobilį radiatoriaus skysčio“, – šypteli Rasa.
Pasidavė spaudimui
Nors visą laiką Rasa svajojo apie žemės ūkį, tačiau atėjus laikui rinktis studijas, keliai ją nuvedė į Vilniaus universiteto filologijos katedrą. Čia moteris mokėsi vokiečių filologijos. Šį jos sprendimą nulėmė vienas pokalbis su mokytoja.
„Tai buvo labai juokingas momentas, nes aš iš tikrųjų jau mokykloje svarsčiau galimybę stoti į agronomiją arba žemės ūkio technikos inžineriją, bet lietuvių kalbos mokytoja pasikvietė pokalbiui ir pasakė, kad šimtukininkai nestoja į žemkę.
Tuo metu pasidaviau impulsui, nors jau tada žinojau, kad mano vieta žemės ūkyje ir man labiau norisi dirbti ten, o ne mokykloje ar biure“, – atvirauja ji.
Moteris baigė pasirinktas studijas, o kurį laiką netgi gyveno Vokietijoje. Tačiau ji grįžo į savo kelią ir šiuo metu Vilniaus kolegijoje studijuoja agroverslų technologijas.
„Vokiečių kalba man tikrai nepamaišys – ji netgi padeda ypač turint omenyje tai, kad mes perkame techniką iš vokiškai kalbančių partnerių. Porą metų buvau nukrypusi nuo to kelio, kuriuo norėjau eiti, bet jau grįžau į jį“, – šypteli.
Gąsdina vyrus
Moteris teigia, kad ją traukė ir traukia vakarėliai, o tai, kad ji dirba ūkyje, tikrai nereiškia, kad jos draugai vien tik darbininkai. Kartu su bendraamžiais ji mėgsta ir vakarėlius, ir nueiti į teatrą ar koncertus.
„Mano laisvalaikis yra labai įprastas mano amžiaus žmogui. Dažnai po dienos darbų dar galiu kažkur išvažiuoti naktį pabūti su draugais. Labai mėgstu skaityti. Domiuosi Lietuvos partizanų istorija.
Taip pat dar turėjau mintį prisijungti prie Šaulių sąjungos, tačiau tam trūksta laiko. Norėčiau dar išsilaikyti sunkvežimio teises, bet dabar, net ir studijoms trūksta laiko. Sportuoju“, – apie savo laisvalaikį pasakoja ji.
Kalbėdama apie vyrus, Rasa juokiasi. Tikrai yra vyrų, kurie išsigąsta jos pomėgio ūkininkauti. Yra pasitaikiusių ir situacijų, kai sužinoję, ką Rasa veikia laukuose, kad ieško kviečių laukuose piktžolių, vyrai nustodavo bendravę. Tačiau ji dėl to nė kiek nesijaudina, nes žino, kad galiausiai atsiras tas, kurio tai negąsdins.
„Aš nesu desperatiška, kad man reikėtų kažkokio pripažinimo. Kartais pradėjus bendrauti pamatai, kad vyrai supranta, kas yra tas „fergiusonas“, net jeigu ir patys tuo neužsiima, bet žino. O tie, kuriems juokinga, kad merginai patinka traktoriai atsisijoja patys“, – sako ji.
Romantiška ūkio pusė
Socialiniame tinkle „Instagram“ Rasos slapyvardis yra „Aš fergiusonas ir sėjama“. Paklausus apie jo reikšmę ji tik nusijuokia, tačiau paaiškina, kad anksčiau jų ūkyje buvo trys „Massey Fergusion“ traktoriai.
„Sėjos darbai yra patys svarbiausi. Į juos išvažiuodavo pats didžiausias „Massey Fergusion“ traktorius, nes tam reikalingas didelis žemės ūkio padargas – sėjamoji. Man šitas traktorius su sėjamąja yra kažkas nerealaus: jis toks milžiniškas, gražus, galingas. Tiesiog atima visas jusles.
Kiti padargai irgi yra įspūdingi, bet man patinka tai, kad nuo sėjamos viskas prasideda. Ji tarsi tas kertinis akmuo. Tai labai simboliška. Iš tikrųjų ir įprasmina viską, kas man patinka ūkyje – galia, technika, gamta“, – aiškina ji.
Be to, ji atskleidžia, kad net du tokie traktoriai kaip tatuiruotės yra nugulę ant jos kūno.
„Aš labai romantizuoju ūkį. Žinau, kad čia yra labai daug sunkaus darbo, čia yra dulkės, chemija. Galų gale, dideli, o kartais ir pikti galvijai. Bet aš vis tiek visus darbininkus, kurie pas mus dirba labai vertinu, ir laikau juos vieninga komanda. Man jų išvažiavimas į laukus vis dar yra labai romantiškas, kai jie išvažiuoja ir grįžta saulei leidžiantis. Aš matau tokį istorijos šydą, kurį pati ir susigalvoju“, – sako ji.
Svajoja vairuoti traktorių
Šiuo metu Rasa ūkyje dirba administracinį darbą – tvarko dokumentus, bendrauja su žmonėmis, taip pat yra atsakinga už mėsos pardavimus, augalų apsaugos produktų registravimą, veža atsargines dalis, o kartais jai tenka sėsti už frontalinio krautuvo vairo. Jų šeimos ūkį įkūrė Rasos tėtis ir jis dabar apima daugiau nei 1000 hektarų, kuriuose auginami javai, rapsai ir laikomi mėsiniai galvijai.
„Aš taip pat turiu ūkininko pažymėjimą ir esu registruota ūkininkė. Mane labiausiai traukia žemės dirbimo darbai. Aš labai noriu išmokti juos dirbti ir įvaldyti techniką, priimti sprendimus, stebėti situaciją ir žinoti, ką turiu daryti.
O iš tų dalykų, kuriuos darau, man labiausiai patinka keisti piemens akumuliatorius galvijų ganyklose. Tada jaučiuosi tokia stipri, kai nešioju sunkius akumuliatorius, juos prijungiu ir jie veikia! Labai gerai jaučiuosi. Ateinančią vasarą stengsiuosi daugiau prisidėti ruošiant pašarus ar dirbant žemę, tai vis dar yra mano svajonė, po truputį derinamės, kad atsirastų laiko mane pamokyti ir galėčiau prisidėti pati“, – sako ji.
Dabar jų šeimos ūkyje darbų tempas yra šiek tiek aprimęs, nes visi darbai yra susiję su sezonu. Nuo kovo iki rugsėjo ar net spalio vidurio darbo dienos yra labai ilgos – kartais tenka traktorius parvaryti tamsoje. Dabar traktoriai jau stovi angaruose, o ūkyje daromi darbai, kurių nesuspėjo atlikti vasarą.
