Kaip teigia pašnekovė S. Velikienė, vaikų emocinės būklės formavimasis prasideda jau būnant kūdikiui mamos įsčiose, o augant tai tampa dar svarbiau, kadangi vaikai pradeda stebėti aplinką, kitų žmonių elgesį.
„Labai dažnai tenka susidurti su atvejais, kuomet tėvai mano, kad vaikų auklėjimas prasideda nuo mokyklos, kada jau galima su vaiku pabendrauti, padiskutuoti, tačiau dažniausiai tada jau būna per vėlu, kadangi asmenybė susiformuoja iki 6–7 metų amžiaus, o vėliau yra tik gludinamos asmeninės savybės.
Auklėjimas prasideda dar vaikeliui būnant mamos įsčiose – jam persiduoda mamos jaučiamos emocijos, išgyvenimai, aplinkos pojūčiai. Gimęs jis stebi aplinką, tėvų tarpusavio bendravimą, kaip tinkamai yra atliepiami kūdikio poreikiai – visa tai formuoja savęs ir pasaulio suvokimą.
Taip pat vertėtų nepamiršti, kad vaikai mokosi ne iš to, kas jiems yra deklaruojama, o iš to, kaip elgiasi tėvai, tai yra vaikai stebi aplinką ir kopijuoja tėvų elgesį. Jei šeimoje yra taisyklė kalbėti ramiai, tačiau tėvai tarpusavyje garsiai ginčijasi, vaikas mokysis iš to, ką mato“, – kalbėjo pašnekovė.
Tiesa, S. Velikienė priduria, kad neretai tėvai netinkamai įvertina vaiko elgesį, neskirdami jam papildomo dėmesio, jei šis elgiasi teisingai, o kartais yra pasirenkamos ir kitos netinkamos auklėjimo priemonės, pavyzdžiui, fizinės bausmės.
„Dar viena pasitaikanti klaida, kuomet į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai jis kažką padaro netinkamai, o kuomet elgiasi tinkamai, tai priimama tarsi norma, o turėtų būti atvirkščiai. Taip pat šeimose pasitaiko auklėjimo kraštutinumų – arba namuose nėra pastovių taisyklių, tėvai nelinkę brėžti elgesio ribų, yra tenkinamas kiekvienas vaiko noras, arba vaikas yra auklėjimas per griežtai, naudojamos fizinės bausmės ar emocinis smurtas“, – kalbėjo vaikų psichologė.
Svarbu pradėti nuo savęs
Turbūt ne be reikalo yra sakoma, kad vaikai yra mūsų pačių atspindys. Kaip dar kartą pabrėžia vaikų psichologė S. Velikienė, šeimoje be galo svarbus suaugusiųjų rodomas pavyzdys savo atžaloms.
„Norint vaikams tinkamai suformuoti psichologinio ir emocinio raštingumo pagrindus, pirmiausiai tėvai turėtų patys tobulėti, išspręsti savo vidines problemas, kadangi vaikai yra tėvų atspindys. Šeimoje turėtų vyrauti pagarba vienas kitam, bendradarbiavimu grįsti santykiai, galimybė pasidalinti išgyvenimais ir tinkamu būdu reiškiamos emocijos.
Šeimoje svarbus sklandus bendravimas, kada nuoširdžiai domimasi vaiku, stengiamasi suprasti jo požiūrį į įvairius klausimus – tik tuomet vaikas gali jaustis priimtas ir palaikomas, tokiu būdu formuojasi psichologinio ir emocinio raštingumo pagrindai. Manau, svarbiausias dalykas, norint mokyti vaikus, tai tinkamo asmeninio pavyzdžio rodymas“, – pastebi pašnekovė.
„Ypatingas laikas“ kartu su vaiku
Pašnekovė, kalbėdama apie dabartinį tėvų ir jų atžalų santykį, pastebi, kad kartais trumpas, tačiau kokybiškas bendravimas gali būti daug naudingesnis negu 1 valanda, praleista su vaiku, nevengiant užsiimti savo asmeniniais reikalais.
„Šiais laikais tėvai skiria daugiau individualaus dėmesio savo vaikams, nei būdavo anksčiau, ypač jaučiamas didesnis tėčių įsitraukimas, tačiau labiausiai verta atkreipti dėmesį ne į skiriamo laiko trukmę, o į kokybę. Kartais skiriamos 15 minučių per dieną kartu pažaidžiant su vaiku, nuoširdžiai pabendraujant, pasidomint jo diena yra daug naudingesnės nei 1 valanda, praleista fiziškai būnant šalia vaiko, bet užsiimant pašaliniais darbais.
Labai naudinga su vaiku turėti „ypatingą laiką kartu“, kurio trukmė galėtų būti ir 10 minučių. Svarbu, kad apibrėžta laiko trukmė būtų žinoma abiems pusėms“, – teigė vaikų psichologė.
Pašnekovė S. Velikienė tvirtina, kad individualaus dėmesio neskyrimas gali būti vertinamas itin neigiamai, todėl privalu atsižvelgti į vaiko norus, žinoma, tiek, kiek leidžia galimybės.
„Laikas turėtų būti pastovus, pavyzdžiui, kad kiekvieną kartą po vakarienės ir jos metu vaikas turėtų galimybę išsirinkti, ką kartu su jumis norėtų nuveikti. Stokojant individualaus laiko savo vaikui, atžala gali pasijusti mažiau reikalingas, reikšmingas ir matomas, gali mažėti jo savivertė ir pasitikėjimas savimi, silpnėti tėvų ir vaiko tarpusavio ryšys. Svarbiausia, vaikams nereikia, kad visas laikas ir dėmesys būtų skiriamas vien tik jiems, vaikams reikia laimingų, pailsėjusių tėvų, kurie galėtų skirti savo meilę ir supratingumą, gebėti išgirsti savo vaiką“, – kalbėjo moteris.
Gimus antram vaikui, pirmagimio elgesys keičiasi
Vaikų psichologė S. Velikienė pastebi, kad šeima, kuri nusprendžia susilaukti dar vieno vaiko, jų pirmagimio elgesys gali pasikeisti kardinaliai. Tiesa, pokyčiai pastebimi ir tėvų elgesyje, ypač motinos.
„Kuomet šeimoje auga vienturtis vaikas, jis gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio, nei vėliau gimę vaikai. Gimus antram vaikui, pirmagimio elgesys vienaip ar kitaip pasikeičia, dažniausiai jis jaučiasi tarsi „nuverstas nuo sosto“: iki tol gavęs daug išskirtinio dėmesio, dabar jį turi dalintis su naujagimiu, galbūt ne taip greitai atliepiami vaiko poreikiai kaip iki tol, gali atsirasti pavydo jausmas, pasireikšti netinkamas elgesys norint atkreipti tėvų dėmesį.
Skiriasi ir motinų bendravimas su pirmagimiais. Pastebėta, kad jos mažiau toleruoja vyresnėlių netinkamą elgesį ir mažiau juos palaiko, taip pat daugiau kontroliuoja ir reikalauja, yra mažiau nuoseklios, nei su jaunesniais vaikais. Tėvai linkę pervertinti vyresnių vaikų galimybes, iš jų tikisi daugiau, negu iš tokio paties amžiaus vėlesnių vaikų. Esant daugiau vaikų šeimoje, tėvai turi dar mažiau galimybių skirti išskirtinio dėmesio vienai atžalai. Didelėse šeimose labiau vertinama disciplina ir paklusnumas, tėvai dažniau taiko bausmes“, – kalbėjo specialistė.
Fizinės bausmės – žala vaiko raidai
Psichologės S. Velikienės pastebėjimu, džiugu, kad vis dažniau yra pabrėžiama fizinių bausmių žala vaikams, tačiau neretai egzistuoja skirtingų situacijų, kuomet toks auklėjimo metodas, deja, vis dar yra naudojamas. Būtent tai gali itin neigiamai paveikti vaiko mąstysteną.
„Fizinės bausmės ne tik žemina vaiko orumą, bet ir nemoko vaiko, kaip kitą kartą teisingai pasielgti panašioje situacijoje. Netinkamas elgesys dingsta, tačiau vėl pasikartoja tėvams nematant, taigi, toks auklėjimo metodas motyvuoja ne tinkamai elgtis, o vengti bausmių. Tėvai, taikantys fizines bausmes, dažnai mano, kad tokiu būdu vaikas išmoks juos gerbti, tačiau vaikai labiau pradeda tėvų bijoti, nei juos mylėti ir pasitikėti. Kitas dalykas, kaip galime mokyti vaiką nesimušti patys jį mušdami? Vaikai mokosi mus stebėdami, todėl stenkimės būti jiems teigiamu pavyzdžiu.
Visgi, yra pastebima, kad fizines bausmes patyrę vaikai labiau linkę konfliktuoti ir problemas spręsti jėga, jie pasižymi mažesne empatija, šiems vaikams sunkiau sekasi suprasti kito žmogaus jausmus ir poreikius. Tikėtina, kad tokie vaikai ateityje bus pasyvesni, susidurs su žema saviverte, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, šeimoje bus sunkiau palaikomi glaudūs tarpusavio santykiai. Dar daugiau, auklėjant vaikus fizinėmis bausmėmis, slopinamas jų kūrybiškumas bei savarankiškumas“, – aiškino pašnekovė.
Vaikų pasiruošimas mokyklai – dar vienas išbandymas tėvams
Specialistė S. Velikienė pasakoja, kad, sulaukus mokyklinio amžiaus, vaikų mąstymas tampa kur kas platesnis, jie taip pat pradeda geriau jaustis viešoje erdvėje tarp žmonių. Visgi, psichologės teigimu, ir šiame atžalų etape nevertėtų užmiršti keleto svarbių akcentų, į kuriuos dėmesį turėtų atkreipti ne tik mokytojai, bet ir patys tėvai.
„Apie septintuosius gyvenimo metus pradeda vystytis vaikų loginiai gebėjimai, tobulėja atmintis, dėmesys, lavėja vaizduotė. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba orientuotis erdvėje, suvokti laiko ir atstumo tarpusavio ryšius. Taip pat supranta, kad jų mąstymas, emocijos ir jausmai gali skirtis nuo aplinkinių, tai yra geba įsijausti į kitų vaidmenis. Šiame amžiuje vis dar būdingas konkretus mąstymas, vaikai dar sunkiai suvokia abstrakčias sąvokas, todėl vertėtų informaciją pateikti gana konkrečiai.
Didžiajai daliai vaikų iššūkių kelia nesėkmės priėmimas, tai juos gali labai lengvai išvesti iš kantrybės, todėl namuose galima mokyti kaip tinkamai priimti pralaimėjimą, akcentuoti darbo procesą, o ne rezultatą. Tėvai gali padėti vaikams pasiruošti mokyklai, pabrėždami, kad mokymosi įstaigoje reikės laikytis susitarimų, tam tikros tvarkos.
Taip pat papildomą dėmesį vertėtų skirti pokalbiams su vaiku apie mokykloje patiriamus jausmus, apie bendravimą su aplinkiniais. Namuose galima pažaisti, suvaidinti įvairias mokyklines situacijas, tokiu būdu vaikui palengvinant adaptacijos procesą. Gera žinia ta, kad daugelio vaikų noras mokytis, tobulėti, įveikti kliūtis būna susiformavęs nuo šešių metų, todėl dažniausiai jiems papildomos motyvacijos eiti į mokyklą nereikia“, – pastebi vaikų psichologė.
Signalai, išduodantys, kad vaikas patiria emocinius sunkumus
S. Velikienė sako, kad pastebėti, kada vaikai išgyvena psichologinius, emocinius sunkumus, gali būti gana sudėtinga. Visgi, yra keletas esminių bruožų, kurie nurodo pirmuosius vaikų vidinių išgyvenimų potyrius.
„Jei anksčiau buvęs aktyvus, atviras, bendraujantis vaikas staiga susigūžė, užsisklendė savyje arba nutiko atvirkščiai, anksčiau buvęs uždaro būdo, linkęs būti vienumoje vaikas pradėjo itin daug judėti, nekantrauti, tai gali signalizuoti apie tam tikrus vidinius išgyvenimus.
Jei vaikas atrodo nuolat susirūpinęs, jaučia nerimą ar pasireiškia dažni pykčio priepuoliai, jei pastebėjote prislėgtą būseną, liūdesį ar irzlumą, taip pat jei pasireiškia nuolatinis nepaklusnumas ar agresija, tai gali būti ženklai, išduodantys iškilusias problemas. Apie slegiančius sunkumus gali signalizuoti ir pasikeitę vaiko valgymo ar miego įpročiai, kankinantys nuolatiniai košmarai. Jei šie simptomai kartojasi dažnai, trunka ilgai ir yra intensyvūs, vertėtų kreiptis į specialistus“, – pastebi vaikų psichologė S. Velikienė.
Galimybė tobulinti tėvystės įgūdžius
Specialistė S. Velikienė tikina, kad tiksliai nusakyti, kokia yra dabartinė vaikų psichologinė būsena, yra sudėtinga, kadangi nėra kaupiamų statistinių duomenų.
Nepaisant to, psichologinius išbandymus, kuriuos gali patirti vaikai skirtingame amžiuje, galima sieti su patyčiomis, o jų šiuo metu, pasak pašnekovės, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, yra mažiau, o kalbėti apie psichologines problemas tapo ne gėda.
„Galime teigti, kad situacija gerėja. Jei prieš 25 metus 40 proc. vaikų teigė patiriantys patyčias, tai šiuo metu šis skaičius yra sumažėjęs iki 25–27 proc. Visgi, lyginant šiuos rodiklius su kitomis šalimis, patyčių mastas Lietuvoje išlieka ganėtinai aukštas. Kita vertus, džiugu, kad tėvai, mokytojai vis atviriau kalba apie psichologinius sunkumus, visuomenė tampa vis atviresnė šiems klausimams ir yra pasiruošusi ieškoti pagalbos, o tai ir yra svarbiausia žengiant psichologiškai sveikesnės visuomenės kryptimi“, – pastebi pašnekovė.
Pabrėžiama, kad Lietuvoje šiuo metu yra gausu skirtingų programų, skirtų tėvų auklėjimo įgūdžių tobulinimui. Be kita ko, yra ir kitų programų, skirtų ankstyvųjų tėvystės įgūdžių stiprinimui.
„Lietuvoje yra vykdoma nemažai programų tėvams, norintiems pasisemti žinių, patobulinti savo tėvystės įgūdžius. Organizuojami pozityvios tėvystės kursai, kurių metu tėvai supažindinami su vaiko amžiaus tarpsnių ypatumais, mokomi efektyvių bendravimo su vaikais būdų, lavinami tėvų pozityvios disciplinos taikymo įgūdžiai.
Taip pat organizuojamos ankstyvųjų tėvystės įgūdžių stiprinimo grupės pagal STEP programą, pradedant pirmagimio besilaukiantiems tėvais ir baigiant paauglių tėvais. Norintiems lavinti sąmoningumą, išmokti toleruoti sunkias emocijas bei išsiugdyti daugiau empatijos ir atjautos sau ir savo vaikams, siūloma lankyti sąmoningos tėvystės kursus. Taip pat susidūrus su tėvystės iššūkiais ir norintiems pasikonsultuoti su specialistais, galima kreiptis į „Tėvų liniją“, – kalbėjo vaikų psichologė S. Velikienė.
Projektas finansiškai remiamas iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
