Pelenų diena, pasak R. Doveikos, yra žingsnis į maldos, atgailos ir gerų darbų laiką, o bažnyčioje atliekamos apeigos primena apie mūsų žmogiškąjį trapumą.
„Pelenų barstymo apeiga mums parodo žmogišką trapumą ir mūsų, kaip kūrinio poziciją. Ši pozicija neleidžia mums susireikšminti ir užimti santykyje su kitu teisėjo ar Dievo vaidmens. Tuo pačiu tai yra kvietimas atsivertimui.
Atsivertimui, kuris yra reikalingas kiekvienam iš mūsų, kas mes bebūtume: pradedant šventaisiais, popiežiais, dvasininkais ir baigiant patį paprasčiausią gyvenimo būdą gyvenančiais krikščionimis. Mes visi esame kūriniai ir turime sau priminti savo žmogiškąjį trapumą“, – pasakojo kunigas.
Pelenų trečiadieniais bažnyčioje aukojamos šventosios mišios, kurių metų pašventinti pelenai yra barstomi tikintiesiems ant galvų. Tai, R. Doveikos teigimu, yra trapumo ir solidarumo ženklas: „Pelenai yra atgailos, žmogiško trapumo ir solidarumo vienas su kitu ženklas. Tokia patirtis yra kasmet, gavėnios laikotarpyje, kurią pradėsime taip pat ir šiemet, trečiadienį.“
Trijų etapų gavėnios laikas
Pasak R. Doveikos, gavėnią pažymi trys svarbūs etapai: maldos, atgailos ir gerų darbų. Malda, pasak kunigo, ženklina mūsų religinį gyvenimą ir tikėjimo istoriją, todėl reikėtų jai skirti užtektinai laiko ir dėmesio. Taip pat, „malda leidžia vidiniame pasaulyje išgyventi ir Kristaus meilės kelią į kiekvieną iš mūsų, supratimą mūsų nuodėmingumo, leidžia apmąstyti Kristaus kančią ir mirtį“, – pasakojo kunigas.
Nemažiau svarbi ir atgaila. R. Doveikos teigimu, klystame visi, todėl ir atsiprašyti visada turime už ką:
„Mes gyvenime suklystame, o kartais – būname suklaidinti, ir dėl tam tikrų aplinkybių padarome veiksmus, kurių gailimės. Kartais vieni veiksmai neapgalvoti, kiti, ypatingai tie, kurie yra moralės lygmenyje, išgyvenami kaip nuodėmės. Kiekvienas iš mūsų, kaip žmogiška būtybė, turime už ką atsiprašyti, ką apgailėti, turime kur augti, formuotis, pataisyti savo gyvenimą.“
Gavėnia taip pat ir gerų darbų laikas. Kunigas pasakojo, kad svarbu suprasti, kad dažnai prie gerbūvio, kurį turime, prisidėjo ir kiti žmonės: tėvai, seneliai ar mokytojai, ir būtent tai parodo, kad gyvenime visi esame bendrakeleiviai.
„Pasidalintas gerumas, geri darbai ar geras žodis, ištiesta pagalbos ranka, pasidalintas duonos kąsnis ir skirtas laikas ar dėmesys parodo, kad išpažindami Kristų, kaip savo mesiją ir atpirkėją, mes vienas kitame matome sesers ir brolio paveikslą, kuriame patarnaujama pačiam Dievui“, – daryti gerus darbus paskatino R. Doveika.
Pasninkas – solidarumas su alkstančiais
Katalikų bažnyčioje per metus pasninkaujama vos du kartus: „Pasninkas, kuris įpareigoja pilnametį kataliką iki pensinio amžiaus, yra du kartus metuose: Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, tačiau ir apskritai sumažinamas maisto vartojimas“, – teigė R. Doveika.
Pasak jo, vieną kartą per dieną turėtų būti pavalgoma sočiau, o kiti du kartai turėtų būti užkandžiai arba viena normali porcija, padalinta dviem valgymams.
Pasak kunigo, pasninkas – solidarumo su alkstančiais ženklas:
„Pasninko dieną kiekvienas savo fiziniu kūnu patiriame alkį ir stoką. Alkti ir stokoti yra mūsų solidarumo ženklas su tais, kuriems tai yra ne dviejų dienų metuose, bet kasdieninė ir nuolatinė patirtis. Tai yra mūsų solidarumas su viso pasaulio žmonėmis, kuriems tai, ką aš laisva valia prisiimu patirti, yra kasdieninė būsena.“
Kunigo teigimu, pasninkas ir vėliau skatina kiekvieną dieną pasidalinti duonos kąsniu ir pasirūpinti, kad aplinkoje nebūtų alkstančių ir stokojančių. Vis dėlto nuo mėsos patiekalų penktadieniais reikėtų susilaikyti iki pat Velykų:
„Visi kiti gavėnios penktadieniai katalikų bažnyčioje yra taip vadinamos abstinencijos dienos, o tai reiškia susilaikymą nuo mėsiškų patiekalų. Valgoma sočiai, įprastai, tik susilaikoma nuo mėsiškų patiekalų, nes mūsų krašte mėsa nuo seno yra sotumo ženklas, todėl atsisakau panaudoti tai, kas man visuomet garantuoja sotumą“, – pasakojo R. Doveika.
