„Paskutinė mano darbo vieta buvo policijoje. Visada svajojau dirbti policijos pareigūne, kriminaliste arba kariuomenėje. Deja dėl širdies ligos šioms pozicijoms esu netinkama. Policijoje dirbau konsultante – atsakinėjau į piliečių skambučius su vairavimu susijusiais klausimai. Deja, pablogėjus sveikatai teko iš darbo išeiti“, – su apmaudu kalba Jekaterina.
Tačiau šiuo metu moteris gamina nuostabius rankų darbo namelius, kurie užpildo žmonių širdis šiluma, o idėja juos kurti Jekaterinai kilo praėjusiais metais, kai aną vasarą jai plyšo plautis.
„Sukūriau vietą, kurioje galėčiau pasislėpti“
„Dėl šios nelaimės praradau progą būt įdarbinta. Likau bedarbė. Mano pajamos buvo ir yra maždaug 170 eurų mėnesiui. Tai yra mano neįgalumo pensija. Ir štai atėjo ta diena, kai būdama 34 metų aš jau gyvenau kaip senutė: dusdavau, krisdavau nuo galvos svaigimo, bėgdavo kraujas iš nosies, prarasdavau regėjimą po kelias minutes, būdavo silpna – sveikata tikrai suprastėjo. Bėgioti nebegalėjau, jau ir eiti būdavo sunku.
Gavusi neįgalumą aš tapau nereikalinga. Labai sunku rasti darbą , kuris atitiktų mano galimybes, o radus tokį darbą – parodai savo CV ir tau atsako, kokia esi talentinga ir puiki, tačiau perspėjus apie neįgalumą gauni tokį šaltą atsakymą: „Ačiū nebereikia – mums sergantys nereikalingi.“
Kiek aš verkiau, laikiau save beverte daržove ir galiausiai atsisėdau tėvams ant sprando. Tėvai nebe jauni – 6 dešimtmetis eina. Man taip buvo gėda, skaudu ir graudu. Tėvai apmokėdavo visus trūkumus – gydymo išlaidas, vaistų išlaidas, buto išlaidas žiemą, maisto išlaidas. Gyvenau kukliai: 300 eurų iš tėvų ir 170 eurų neįgalumo pensija.
Po to kai man plyšo plautis ir po ligoninės prasidėjo komplikacijos su širdimi bei nugara – aš puoliau į neviltį. Man prasidėjo dusimo priepuoliai, dideli skausmai – važiuodavau kas antrą dieną į ligoninę, kad suleistų nuskausminamųjų.
Tuomet pradėjau galvoti ką aš galėčiau padaryti, jog bent vaistams užsidirbčiau. Besukant galvą apie galimybes atsitiktinai pagalvojau, kad taip norėčiau dingti, kur nors, kur tylu, žalia, gražu. Kažkur įlįsti ir pasislėpti.
Šalia stovėjo žibintas – tuščias, jame buvo žvakutė. Pagalvojau: „Nors sulysk į tą žibintą ir užsidaryk nuo visų ligų, skausmo ir nevilties.“ Su ta mintimi pradėjau sukioti žibintą, ieškoti visokių savo nereikalingų papuošalų, pasiėmiau samanas, kurias auginau, augalus, kurie nuvyto ir sudžiūvo. Taip sukūriau savo pirmąjį namuką.
Sukūriau vietą, kurioje galėčiau pasislėpti. Ir štai vieną vakarą, kai pro langelį žiūrėjau į namuką, pagalvojau: „O gal daryti jį žmonėms? Gal kiti taip pat nori pasislėpti? Gal jis padės taip kaip man padėjo? Gal jei atiduosiu visą širdį – jis atneš kitiems laimę, kad niekada nekentėtų. Taip atsirado mano namukai“,– apie tai, kaip gimė idėja kurti namelius su meile kalba Jekaterina.
Į kiekvieną namelį sudeda daug meilės ir šilumos
Jekaterina Rimantė su džiaugsmu pasakoja, kad mokosi ir tobulėja su kiekvienu namuku. Visus juos moteris kuria pasitelkdama savo fantaziją – niekur jų gaminti nesimokė. Pardavusi jų yra dar nedaug –apie 30, o dar daugiau yra padovanojusi. Vieno namuko kaina siekia 50 eurų.
„Lietuvoje žmonės nori dovanas rasti kuo pigiau ir praktiškiau – tai žinoma suprantama. Dažnai man yra rašę komentaruose, kad labai gražu, bet per brangu. Iš vienos pusės būna liūdna, nes supranti, kad už tokį kruopštų darbą imi labai mažai. Prisitaikiau nustatydama kainą ne pagal savo atiduodamą laiką, o pagal žmonių galimybes ir materialus.
Su šiais namukais noriu atnešti žmonėms šilumą ir šypseną. Pardavusi namukų esu dar mažai ir manau problema yra tame, kad dar trūksta žinių kaip išsireklamuoti. Turiu idėją prigaminti namukų, išsiimti verslo liudijimą ar pažymą ir išeiti į rotušės aikštę – pabandyti parduoti.
Žinoma minusas yra toks, kad vienas namukas užima tris dienas. Plius – jei man labai blogai su sveikata – nesu pajėgi jų padaryti (įprastai neatsikeliu iš lovos, kai man blogai). Esu skaičiavusi, kad jeigu kas trečią dieną gaučiau užsakymus nenutrūkstamai visa mėnesį – užsidirbčiau 700 eurų, bet tokiu atveju reikėtų mokėti ir didelius mokesčius“, – apie ateities planus pasakoja moteris.
Jekaterina tikina, kad yra toks žmogus, kuris prisėdęs prie darbo pameta laiko nuovoką, todėl namuką padaro per tris dienas. „Aš neperku jokių figūrų namukams. Esu mačiusi internete jau pagamintų miniatiūrų, kurias nusipirkus namuką galimą būtų padaryti per dieną. Kadangi namukai yra mano fantazijos darinys, norisi į juos sukelti ne tik savo viziją, tačiau šilumą ir meilę.
Tikiu, kad mano namukas yra kaip talismanas, nes jį darant sudedu labai didelę meilę ir norą, kad niekas nesirgtų taip, kaip sergu aš. Viską darau pati. Nieko negaminu masiškai. Kiekvienas namukas gaunasi unikalus – nėra vienodų. Taigi mano namukas prasideda nuo tuščio žibinto ir viskas jame atsiranda per tris dienas“, – šypsosi namelių kūrėja.
Namuko detalės kilusios iš gamtos
Jekaterinos nameliai yra tikras mūsų natūralios gamtos kūrinys. Šakeles ji renka pati iš miškelio – iš jų konstruoja namuko vidų: lentynas, stalą. Dėl to, kartais jie būna kreivoki, tačiau grožis yra būtent šakelės gyvume – neapdirbta, o tokia, kokią sukūrė gamta.
„Esu prisirinkusi ir prisidžiovinusi daug įvairių gėlyčių – iš jų kuriu miniatiūrinius augalus. Iš karoliukų kuriu įvairias interjero detales: vazas, puodelius, statulėles, baldų detales. Pati darau miniatiūrines knygutes – juk nėra jokio namo be knygų. Knygas pati pjaustau iš žurnalų ir klijuoju viršelius.
Namukuose visada yra veikiantis laikrodis, kuris valdomas elementu. Jį galima išimti ir pakeisti. Laikrodžių ieškau turgeliuose pas močiutes. Kartais juokauju, kad galbūt kuriame iš mano namukų yra senas ir labai vertingas laikrodis. Kriaukles ir akmenukus rinkau pati – Jūrmaloje. Taigi, tame namuke, kurio lentynose guli kriauklytės – yra dalis Jūrmalos, dalis jūros.
Sunkiausia buvo su kilimu. Norėjau, kad jis būtų žalias – kaip žolė. Kaip tikra miško pieva. Iš pradžių pirkau specialų audinį, kuris labai panašus į pievą, bet buvo juodas. Dažiau jį su guašu maišydama spalvas, kad išgaučiau žolės spalvą. Paskui radau kilimą – žolės imitaciją. Šiuo metu jį pjaustau. Tik labai daug jėgų reikia norint jį perpjauti.
Esu prisirinkusi labai įdomių medžiagų, kurias naudoju pagalvių lipdymui, baldams, užuolaidoms. Namukus su atsidarančiais stalčiukais pradėjau gaminti ne taip ir senai. Klijuoju degtukų dėžutes, o rankenėles darau iš papuošalų detalių. Apklijuoju lipnia plėvele.
Kalėdiniams namukams pati darau kalėdinius papuošimus: girliandas, vainikus, dovanas, senius besmegenius ir net pačią eglutę. Lemputes pati perku, tai pagrindinis namuko akcentas – tai jog naktį jį galima įjungti ir būtent tada atsiskleidžia visas jo grožis“, – su meile apie savo gaminamus namukus pasakoja Jekaterina Rimantė.
Keletą namukų kūrėja yra padariusi ir grojančius – specialiai moteriai iš simfoninio orkestro. Jekaterina neslepia – tai buvo tikras iššūkis: „Ardžiau muzikines dėžutes, grojančius žaislus ir perdariau mechanizmą taip, kad galėčiau efektyviai pritvirtinti namuke. Ačiū tėčiui inžinieriui, kad mane išmokė konstruoti. Tai buvo siurprizas tai moteriai.“
Sunkiausia Jekaterinai yra su įrankiais – jų turi nedaug: reples kirpti metalui, augalams, pincetą, žirkles, atsuktuvą ir klijų pistoletą. „Iš namukų neužsidirbu tiek, kad galėčiau nusipirkti tinkamus įrankius – todėl idėjos pas mane apribotos pagal galimybes.
Pavyzdžiui popieriaus pjovimo aparatas, kuris perpjautų žurnalą kainuoja daugiau negu 100 eurų. Tai labai brangu, nors palengvintų mano darbą, nes aš pjaustau su popieriaus peiliuku – jį reikia labai stipriai spausti, todėl po pjaustymo tenka pailsėti, nes rankos labai dreba“, – atvirauja Jekaterina.
Sunkios ligos kamuoja nuo pat gimimo
Jekaterinos gyvenimas buvo sunkus jau nuo to momento, kai ji gimė. Jai buvo nustatyta įgimta aortos vožtuvo stenozė, širdies yda, triburis vožtuvas. „Penkerių metų mane partrenkė ir pervažiavo mašina: plyšo kepenys, sumušta blužnis, išdraskyti nervai, išnirę klubo kaulai, lūžo kairys šonkaulis ir pervėrė širdį.
Turėjau klinikinę mirtį, o tada – koma. Kol buvau komoje tėvam liepė ruoštis iš anksto laidotuvėms, tačiau aš nepasidaviau – atsibudau. Naiviai maniau, kad be didelio rando per visą pilvą – pasekmių daugiau nebus. Deja, jos išlenda su laiku ir su amžiumi.
2022 metais man plyšo kairysis plautis. Mane staiga pervėrė didelis skausmas, pradėjau dusti. Nustatyta plaučių emfizema – mano plautis kaip sūris, tik vietoje skylučių – pūslės, kurioms plyšus ir sukrenta plautis – plautyje atsiranda skylė. Su laiku žmonės nuo šios ligos miršta, nes nėra nei transplantacijos, nei gydymo. Kada pakartotinai plyš plautis neaišku. Esi kaip tiksinti bomba.
Po pakartotinio plyšimo darys plaučių operaciją – išpjaus pažeistas plaučio dalis, kad nebesproginėtum. Tolimesnė gyvenimo kokybė priklauso nuo to kiek operacijos metu reikės išpjauti plaučio. Jei daug – gyvenimas su deguonies balionu. Gyvenu su dusulio priepuoliais ir pastoviais skausmais per visa kairę pusę.
Po plaučio plyšimo atsirado stiprūs skausmai nugaroje ir krūtinėje. Nustatyta nugaros Osteochondrozė krūtinės sritis. Mano stuburas užsiaugino spygliukus, kurie užspaudžia arba perplėšia nervą. Skausmai labai stiprūs – tenka kartais važiuoti į ligoninę leisti vaistų, nes geriami nebepadeda.
Negalima ilgai sėdėti, bet aš sau esu pasakiusi – namukų iš manęs niekas neatims ir taip atsisakiau daug svajonių dėl širdies, todėl būna, kad po namuko gamybos važiuoju susileisti vaistų nuo skausmo.
Turėsiu tyrimą dėl gerklės vėžio. Bus daroma biopsija. Ant tonzilių man iškilę pilki dariniai 2 mm. Nėra jokių simptomų, jokio skausmo, kas gydytojams kelia nerimą. Angina atmesta, tonzilių akmenys atmesti dėl formos ir spalvos. Daugiau ligų ant tonzilių nėra – lieka tik auglys. Ar baisu? Ir taip ir ne.
Aš ir taip mirštu nuo savo ligų – laiko klausimas nuo ko aš numirsiu: nuo širdies, plaučių, pastovių operacijų. Vėžys ne vienintelė liga galima mano gyvenime, kuri gąsdintu mirtimi. Žinau, jog chemoterapijos dėl širdies man negalimos.
Šiuo metu jaučiuosi labai blogai dėl esamo diverkulito. Visa tai veikia širdį – per kelias dienas labai nusilpau. Bet namukus darau. Ir darysiu. Nes jie tai vieta, kurioje gražu ir ramu, kurioje nėra skausmo, kur galima pasislėpti nuo bėdų. Nes jie kelia šypseną ir šilumą žmonėms.
Žinote kodėl man dabar ramu? Kodėl nebijau? Kodėl neverkiu? Nes po manęs liks namukai, o juose mano širdis. Vadinasi liksiu ir aš“, – širdį veriančiais žodžiais dalinasi Jekaterina.
