Giedrė – „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė, viešai ir atvirai besidalinanti savo patirtimis, susidūrus su pogimdymine psichoze. Šia tema iki šiol kalbama vangiai, tačiau tai būklė, nuo kurios nėra apsaugota nė viena.
G. Kralikauskienė sako norinti dalintis savo istorija ne tik tam, kad kitos mamos, susiduriančios su sunkumais, nesijaustų vienos, bet ir tam, kad apie šį sutrikimą išdrįstų dalintis ir kitos, nes tik garsiai apie tai kalbant galima sugriauti stigmas:
„Aš visada buvau atviras žmogus, man atrodo, kad svarbu dalintis savais išgyvenimais, kak ii tai, pirmiausia, priimtų savyje. Nežinau, kiek moterų patyrė tokius išgyvenimus, kaip aš, bet reikia tai priimti savyje ir kituose, kad mažintume visuomenėje esančias stigmas. Dalinuosi ir tikiuosi, kad paskatinsiu kitus dalintis.“
Pirmieji psichozės požymiai
Moteris pasakoja, kad nėštumo laikotarpiu nepastebėjo nieko neįprasto, vasario 3 dieną, gimus vaikeliui, apėmė didžiulė euforija ir apėmė stiprus motiniškas instinktas. Tik greitai didžiulę laimę pakeitė keisti pojūčiai.
„Viskas prasidėjo kelios dienos po gimdymo. Pamenu, kad pradėjo lietis veidai, visur pradėjau matyti kūdikio veidą – tai buvo pirmieji požymiai“, – prisimena ji.
Pašnekovė priduria – visus šiuos pojūčius galėjo lemti ir nemiga, nes diena susimaišė su naktimi, ji beveik nemiegodavo. Šias patirtis ji aprašė įraše savo socialinių tinklų paskyroje:
„Pirma diena po gimdymo pradeda lietis dienos ir naktys. Netrukus pradeda lietis ir veidai. Nebemiegu vis galvodama, kad privalau miegoti, kad gamintųsi pienas. Netyčia patenku į lucid dreaming‘ą – sąmoningą sapnavimą. Ir vis ten grimztu bandydama miegoti. Tai gąsdina, nes bijau neišeiti. Dėl to vėlgi nemiegu.
Grįžtam namo. Užeina tvarkymos ūpas. Pradedu tvarkytis, kai nesimiega naktį. O miegodavau gal 30 min. per parą. Viską, kas nedžiugina ar kelia blogas asociacijas, metu lauk.
Vyras klausia, ko nemiegu. Sakau, kad negaliu, nes galiu nustot rašyti, toks jausmas, kad parašysiu knygą. Dar viena nemiegojimo priežastis.“
Bėgant dienoms, situacija darėsi vis sudėtingesnė – apimdavo paranoja, atrodydavo, kad kiekviename tamsiame kampe kažkas stovi ir stebi. Kaip kertinę dieną ji įvardija vasario 13-ąją – tądien pati sau įsivardijo, kad jai pogimdyminė psichozė, nors nė nežinojo, kas tai. O potyriai tik intensyvėjo.
„Viskas prasidėjo, kai pamačiau išsiliejusią vyro ir sūnaus nuotrauką. Tuo metu tai suvokiau kaip mirties ženklą. Tada atsiklaupus ant kelių atsižadėjau savo knygos, rašymo ir visko, kad tik mes visi liktume gyvi. Visi trys. Man atrodė, kad tai susiję ir kad gims didelis projektas, kuriam kažkas stengiasi sutrukdyti“, – dalinosi Giedrė.
Protą užvaldė keistos mintys
Ji pradėjo rašyti žinutes žmonėms, kad šie melstųsi už jos šeimą ir taptų užnugariu, dalinosi įvairiomis žinutėmis internetinėje erdvėje, bet greitai tai nutraukė – atrodė, kad kažkas ją stebi ir seka, todėl viską pradėjo rašytis į sąsiuvinį.
Šiandien, žvelgdama atgal, moteris atvirai sako – savo mintyse ir vaizduotėje buvo tarsi kosmose, vyrui miegant atlikdavo „apvalymo“ ritualus smilkydama šalavijus, o kai apimdavo jausmas, kad kažkas stebi pro langą, vaidindavo, kad sportuoja.
Giedrė neslepia – tuo metu pati nebesuprato, kas ji yra iš tiesų, nes kūną užvaldė keistos mintys, jausmas, tarsi visas pasaulis jai po kojomis ir niekas kitas, tik ji kartu su vyru, galinti jį išgelbėti.
Neapleisdavo ir jausmas, kad nuolat kažkas stebi ir nori šeimai padaryti ką nors blogo, išėjusi iš namų ji vis dengdavo vaiko veidą „nuo blogų akių“, o pati jautėsi lyg Visatos valdovė, žinanti visas pasaulio paslaptis. Keitėsi ne tik pasaulio suvokimas, bet ir pojūčiai:
„Mano balsas buvo pasikeitęs. Mano protas buvo pasiklydęs. Aš pamiršau, kad turiu sūnų (žemiška dalimi). Juo rūpinosi vyras. Gerai pamenu, kad man kitokios atrodė visų akys. Šviesesnės, be pigmentų.
Viskas tapo kitokio skonio. Jaučiau nešviežumą. Norėjau gerti tik šaltinio vandenį. Girdėjau šnabždesį už uždarytų durų. Mačiau besileidžiančias į žemę švieseles – maniau, kad sielas, ateinančias į pasaulį. Įsikaliau sau į galvą naują vardą – Visatų valdovė. O mano vyras buvo mano Dievas.“
Artimieji nugabeno į psichiatrinę ligoninę
Moteris neslepia pati nė nesupratusi, kad kažkas negerai, toks būvis tapo normalus, dėl to ji dėkinga artimiesiems, kurie neliko abejingi matydami jai nebūdingą elgesį ir ieškojo pagalbos.
„Artimieji per visus šaltinius ieškojo, į visus gydytojus kreipėsi bandydami išsiaiškinti, kas man yra ir kas tai gali būti. Aš asmeniškai pati išvis nesupratau, kad man reikia pagalbos, atrodė, kad man viskas gerai, o kitiems blogai, nes jie nerimauja dėl manęs. Jeigu ne mano artimieji, nežinau, kur šiandien būčiau“, – sako ji.
Vasario 17 dieną Giedrės vyras pasikvietė jos tėvus nebežinodamas, ką daryti, artimieji ne kartą kvietė greitąją pagalbą, tačiau visada sulaukdavo atsakymo, kad jai „viskas gerai“. Nebeturėdami kito pasirinkimo, vasario 18-ąją artimieji Giedrę nugabeno į psichiatrinę ligoninę.
„Aš nesuvokiau, kur mane veža, nors man buvo pasakyta, kad veža į ligoninę ir reikia gydytis. Mano protas nusprendė to negirdėti. Iki pat kelionės pabaigos neužfiksavau fakto, kad važiuojame į ligoninę“, – prisimena pašnekovė.
Čia paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau pradžia nebuvo lengva – kartojosi kliedesių epizodai, o pradėjus vartoti vaistus šie sukaustydavo taip stipriai, kad negalėjo pajudėti ar kalbėti. Pakeitus medikamentus, rodos, prašviesėjo akyse – po 22 dienų, praleistų psichiatrijos ligoninėje, ji iškeliavo namo:
„Tai buvo labai sunkus laikas ir man, ir mano šeimai. Suvokti, kas man buvo, pradėjau praėjus mėnesiui po grįžimo iš ligoninės. Kadangi buvau euforijoje, manijoje, natūraliai skalė krito į priešingą pusę ir prasidėjo depresija. Tarpe tarp šių būsenų buvau trumpam grįžusi, bet tik praėjus depresijai grįžau į save.“
Siunčia svarbią žinią
Moteris atvirai sako – išgyvenant visus šiuos jausmus, keitėsi santykis su viskuo: savimi, pasauliu, vaiku, nors, kaip pastebi, tapus mama kiekvienai, net ir nesusidūrus su tokiomis patirtimis, tenka jaukintis motinystę.
„Po gimdymo, kol dar buvome ligoninėje ir kai tik grįžome, skraidžiau padebesiais nuo motinystės euforijos ir buvo ryškus motiniškas instinktas. Dar ir dabar dažnai jaučiu kaltę, kad grįžus iš ligoninės instinktas kažkur lyg buvo pradingęs, ilgą laiką nemačiau vaiko, jį augino kiti, nes pati, būdama psichiatrijos ligoninėje, buvau kaip vaikas“, – priduria G. Kralikauskienė.
Iki pat šiandien ji sako vis dar dėliojanti visas mintis į lentynėles, tačiau visą šią patirtį priima kaip dovaną, atnešusią vertingas pamokas – tai išmokė priimti gyvenimą, jame įvykstančius gerus ir blogus dalykus, kaip faktą, bet nesiimti to vertinti, labiau priimti save ir lengviau paleisti lūkesčius, nes motinystės pradžią įsivaizdavo visiškai kitokią.
Ji sako norinti siųsti žinią, kad tokiomis temomis kalbėti būtina ir ieškoti būdų, kaip padėti sau: „Psichoterapija labai padeda susirinkti save. Bendravimas, kalbėjimas ir dalinimasis tuo, ką patyrei, taip pat visada gelbėja. Ir nepamiršimas savęs, rūpestis savimi. Kaip mamai tai tikrai sudėtingas punktas, nes rasti laiko sau sunku, bet svarbu nepamiršti savęs.“
Ne ką mažiau svarbu esantiems šalia reaguoti pastebėjus pogimdyminės psichozės simptomus, nes ištikus tokiai būklei pačiam imtis veiksmų sudėtinga, kaip rodo Giedrės istorija, atrodo, kad viskas gerai, nors viduje maišosi dangus ir žemė.
„Geriausia, ką jūs galite padaryti kaip artimieji – kreiptis pagalbos į gydytojus, artimiausias psichiatrines ligonines, nes kitu atveju pasekmės yra labai sunkios. Linkiu drąsos, nebijoti kreiptis ir vežti ir, greičiausiai, čia net nereikia atsiklausimo, bent jau mano atveju nereikėjo, nes aš nesupratau nei kur aš esu, nei kas vyksta“, – pridūrė G. Kralikauskienė.
Teko matyti panašioj situacijoj jauną, labai gražią moterį... Verkė, verkė, verkė ir Nieks neišgelbėjo - nei psich ligoninė, nei artimieji (buvo, padėjo..), nei draugai. Tiesiog skendo nuo ašarų akyse. Ir štai jau 32 metai, kaip jos nėra.. Užaugo dukra ir mamą metė tik nuotraukose. Tai labai sunki, apgaulinga, baisi liga.. Stiprybės šalia esantiems!
