Šiuo laiku tai padarius medelių žaizdos gyja geriau, jie išskiria mažiau sakų, negu nugenėti pavasarį.
Nuolat retinama
Jaunos vyšnios ir trešnės auginamos taip pat, kaip ir obelys. Pasodinus patrumpinamos, o vėliau išpjaunamos tik labai tankiai ir stačiai augančios šakos. Nuo 5–6 metų, kada vaismedžiai pradeda gausiai derėti, vainikai retinami, taip pat trumpinamos šakos, kad augtų daugiau jaunų šakelių.
Tų vyšnių, kurios žiedinius pumpurus krauna ant pirmamečių ūglių, šakos būna nuplikusios, mažai šakotos. Jos trumpinamos iki gero atsišakojimo. Vyšnių, kurių derlius auga ant puokštinių šakučių, o jos visada turi vegetacinį galinį pumpurą, šakos trumpinamos iki bet kurios puokštinės šakutės. Šitaip šakos trumpinamos kas 2–3 metus.
Svarbu, kad vaismedis visada turėtų jaunų šakų, tada gerai ir derės. Viršūnė nupjaunama 1,5–2 m – iki gerai augančios šoninės šakos. Viso medžio aukštis turi būti 2–2,5 m.
Kad derlius nesumažėtų
Formuojant jaunų vyšnių vainikus, išpjaunami visi pernelyg žemai iš kamieno augantys ūgliai. Jeigu šoninių šakelių nėra, patrumpinama viršūnė. Šie vaismedžiai formuojami su 40–50 cm aukščio kamienėliais. Jeigu šoninių šakelių daug, kas 60 cm paliekama po 3–5 skeletines šakeles.
Tvarkant vyšnių vainikus 3–6 metais po pasodinimo, jie genimi taip, kad kuo daugiau šviesos pasiektų vainiko vidų. Po 6–7 metų reikia pradėti riboti medžių aukštį ir plotį.
Nieko nedarant, vyšnios labai išauga, jų šakos nuplinka, dera tik vainiko pakraščiai. Tokio amžiaus vaismedžių kiekvienais metais atjauninamos 2–3 šakos, t.y. gerokai patrumpinamos iki jaunesnių vertikaliau augančių ūglių. Taip jos paskatinamos augti.
Visų šakų atjauninti per vienus metus neverta, nes sumažėja derlius. Vėliau šie vaismedžiai dera normaliai. Jei vyšnios per daug aukštos, tenka nupjauti ir viršūnę. Visais atvejais išgenimos aplūžusios, sužalotos, ligotos, per žemai augančios, nusvirusios, per tankios, susipynusios šakos. Vegetacijos metu išpjaunamos netinkamai augančios šoninės šakelės. Vasarą užaugę nauji ūgliai atlenkiami.
Viršūnė šalinama anksčiau
Natūraliai trešnės išauga labai aukštos, tad sunku skinti derlių. Jų viršūnė šalinama jau 2–3 metais. Jeigu tai nebuvo padaryta laiku, viršūnę galima nupjauti ir suaugusiems medžiams. Trešnių šoninės šakos geriau šakojasi negu vyšnių, jas trumpinti galima panašiai kaip obelų: kai reti vainikai – daugiau, kai tankūs – mažiau.
Trešnių vainikai būna retesni, tad genėti taip, kad juos pasiektų daugiau šviesos, nereikia. Šie vaismedžiai formuojami su 60–80 cm aukščio kamienėliais. Jeigu šoninių šakelių daug, kas 60 cm paliekama po 3–4 skeletines šakeles. Vasarą, nuskynus derlių, trešnės žeminamos ir atjauninamos. Augantys ūgliai nugnybiami (pinciruojami) vasaros pradžioje. Ši priemonė skatina šakojimąsi.
Retose vainikų vietose ūgliai nugnybiami du kartus: pirmą kartą jiems paaugus iki 10–15 cm ilgio (kad išsišakotų), o antrą – vasaros pabaigoje (kad geriau subręstų). Genint derančias trešnes palaikomas nustatytos formos vainikas. Po 6–8 metų vaismedžius reikia atjauninti. Kiekvienais metais įpjaunamos 2–3 šakos, paliekant ilgą stuobrelį, kad šaka atsinaujintų.
Genėjimo įrankiai
Genėjimo pjūklas turi būti labai aštrus – kuo jis aštresnis, tuo mažiau atplaišų. Nelygus pjūvis apsunkina gijimą, todėl patartina žievę papildomai apipjauti aštriu peiliu. Labai naudingas pjūklas su prisukamu teleskopiniu kotu. Juo lengva nugenėti viršutines šakas nelipant į medį, nereikia kopėčių. Sekatorius skirtas plonesnėms (iki 2 cm skersmens) šakoms genėti. Besisukanti rankena sumažina pasipriešinimą kirpimui ir krūvį pirštams. Darbą palengvina sekatorius su ilgu kotu.
Kad vaismedžiai kuo mažiau nukentėtų ir greičiau atsigautų, šakas geriausia pjauti sodo peiliu, o ne sekatoriumi. Nors sekatoriumi genėti lengviau, jis padaro daugiau žalos: kerpant medis gniuždomas, o žaizdos ilgiau gyja.
Vaismedžių viršūnių genėjimui galite naudoti teleskopines sodo žirkles, tačiau storesnes šakas geriau šalinti lenktais pjūkleliais su smulkiais dantimis arba sodo žirklėmis. Reikalingas ir sekatorius, tačiau žalioms šakoms naudokite sekatorių su prasilenkiančiais ašmenimis. Šalinant plonesnes sausas šakas tinka sekatorius su atraminių žirklių ašmenimis.
Prieš pradėdami genėti, prisiminkite gerai žinomą patarlę „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk“. Nupjovus ne tą šaką ar ūglį, tikrai nebepavyks jų priklijuoti. Todėl, jei turite kokių abejonių, geriau nepjaukite, apgalvokite pjovimo būtinumą ir naudą vaismedžiui.
Iš pradžių atlikite sanitarinį genėjimą – pašalinkite sausas, aplaužytas ir sužeistas šakas. Po to naikinkite vilkūglius – parazitinę medieną, netikusiai augančią, susipinančią ir užstojančią saulės spindulius. Vilkūglių „džiunglėse“ greičiau plinta ligos, puola kenkėjai, kuriuos sunku pasiekti ir kontroliuoti.
Vaismedžių vainikas turi būti formuojamas reguliariai kiekvienais metais. Vaisiai geriausiai dera tik ant gulinčių šakų.
Genėdami vaismedžius vadovaukitės šia taisykle: saulės spinduliai turi pasiekti kiekvieną žiedą, o atstumas tarp šakų turi būti toks, kad nenutūpdamas praskristų žvirblis. Kuo retesnės šakos, tuo geriau, nes palikus daug šakų vaisiai būna maži, greičiau plinta ligos ir kenkėjai.
Svarbu laikytis dar vienos taisyklės: pašalinti vieną didelę šaką geriau nei keletą mažų. Palikdami jaunas šakas galėsite naujai suformuoti jauną vainiką.
Po genėjimo būtina dezinfekuoti įrankius ir patepti vaismedžių žaizdas. Norėdami apsaugoti žaizdas nuo žalingų aplinkos veiksnių, padenkite jas purškiamu sodo tepalu „Fort“. Ši priemonė skirta vaismedžių, dekoratyvinių augalų ir rožių žaizdoms, atsiradusioms po genėjimo, skiepijimo ar gyvūnų padarytos žalos, užtepti.
Taip pat galite naudoti sodo tepalą „Bee Fort“. Tepalo sudėtyje esantis bičių vaškas kaip balzamas greitai užgydo vaiskrūmių, vaismedžių, sumedėjusių dekoratyvinių augalų žaizdas po genėjimo, skiepijimo, akiavimo, gyvūnų padarytos žalos, žievės įtrūkimų, audrų ar šalnų. „Bee Fort“ ant vaismedžio žaizdos sukuria apsauginį barjerą ir neleidžia išgarinti drėgmės.
Universalių vaismedžių genėjimo receptų nėra. Galioja taisyklė, kad kiekvienam vaismedžiui reikalingas individualus genėjimas. Tiesa, kai kurių vaismedžių geriau visai negenėti.
