Neseniai dvyliktą klasę baigęs Justas Kontenis šypsosi pasakodamas, kad šiuo metu jo gyvenimą gaubia šviesa bei naujas etapas. Įsidarbinęs naujoje darbovietėje, vaikinas nekantrauja pradėti atlikti jam paskirtų pareigų.
Vaikystėje užklupusi liga
Visgi, su Justu ir gestų kalbos vertėja Julija kalbamės apie tai, kaip vaikinui pavyko susigyventi su lėtine, uždegimine odos liga – žvyneline. Vaikinas pasakoja, kad su šios ligos sukeltais sunkumais teko susidurti būnant vos šešerių metukų:
„Prisimenu, kad tai buvo vasara. Mano krūtinė, visa pilvo sritis buvo padengta bėrimais, kurių laikui bėgant vis daugėjo. Tuo metu mano mama pamačiusi, kas darosi, labai išsigando, nuvedė pas gydytojus. Pasirodo, kad žvynelinę paveldėjau iš savo šeimos, kadangi ja serga ir mano tėvas, ir mano senelis.
Kuomet prasidėjo mano ligos istorija, jaučiausi be galo negerai. Vasaros metu drovėjausi apsirengti drabužius, kurie parodytų daugiau mano odos...“
Justas sako, kad tą kartą jam ir jo tėvams be galo padėjo teta, kuri vis domėjosi, ieškojo vaistų ir padėjo juos gauti, taip pat siūlė gultis ir į ligoninę, kadangi odos būklė vis blogėjo. Visgi, Justui teko lankytis pas įvairiausius odos gydytojus, vartoti skirtingus vaistus, tačiau atrodė, kad tuo metu niekas nepadėjo, viskas tik blogėjo.
„Mamos draugė pasiūlė pakeisti vaistus į kitus, geresnius. Mano mama juos nupirko ir, iš tiesų, man pradėjo gerėti, tačiau netrukus ir vėl viskas staigiai paūmėjo. Kuomet buvau 10-11 metų, mano odos būklė dar labiau blogėjo, prasidėjo bėrimai ir veido srityje. Vasaros metu negalėjau laisvai vaikščioti, visuomet save slėpiau po ilgomis rankovėmis, kelnėmis ir kepure.
Šeimos nariai ir artimieji vis sakė nepasiduoti, nenustoti gydytis toliau. Tačiau aš dažnai verkdavau, man būdavo nemalonu žiūrėti į save veidrodyje, atrodė, kad dega visa oda, visas kaistu. Mano mama vis nepasidavė, kovojo kartu su manimi.
Kuomet buvo labai prasta situacija, vykome į Kauną pas gydytojus, kurie pamatę mane iškart liepė gultis į ligoninę. Prisimenu, kad pradėjau verkti. Visgi, buvau labai jaunas, bijojau vienas būti ligoninėje, todėl man sudarė galimybę gultis kartu su mama. Ten teko praleisti apie 10 dienų“, – pasakoja Justas.
Vaikinas dabar prisimena, kad po dešimties dienų ligoninėje, jam kaip mat pagerėjo. Vartodamas įprastus vaistus jis net kelis mėnesius nematė odos būklės gerėjimo, tačiau tuo metu atrodė, kad ligoninėje išsisprendė visos problemos.
Visgi, savigrauža ir vienišumo jausmas niekur nedingo. Susirgęs žvyneline, J. Kontenis ilgą laiką nėjo į mokyklą, net apie 7-8 mėnesius, kadangi be galo drovėjosi aplinkinių žvilgsnių. Baigęs trečią klasę jis perėjo į kitą mokyklą, kadangi ankstesnėje teko kęsti patyčias, užgaulius bendraamžių žvilgsnius.
„Vaikai mane provokuodavo... Visgi, ir toliau gėriau vaistus, tačiau nutiko taip, kad mirė mano mama. Tada viskas dar labiau pablogėjo: suaštrėjo emocijos, jaučiausi be galo vienišas, pablogėjo ir odos būklė, kenčiau.
Prisimenu, kad vis svajodavau, kaip norėčiau žaisti krepšinį, eiti į plaukimą, tačiau dėl odos barjero, būklės – to padaryti negalėjau. Vos tik ką nors aktyviau veikdavau, oda iškart sudirgdavo nuo prakaito. Džiaugsmo buvo be galo mažai.“
Drąsus žingsnis ir žodžiai kitiems
Negana to, patyčios nesibaigė ir vyresnėse klasėse. Iki pat dabar vaikinas prisimena tas akimirkas, kuomet būdamas su šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, jausdavo aplinkinių žvilgsnius, nuo jo traukdavosi vaikai:
„Jaučiausi be galo vienišas. Vieną dieną mokykloje mane pastebėjo darbuotojas, kuris nuvedė pas tą patį gydytoją. Ir vėl sulaukiau pasiūlymo į ligoninę gultis antrą kartą. Tačiau apsiverkiau ir vėl sakiau, kad to daryti nenoriu. Tą kartą išrašė vaistus, tačiau ryškaus pagerėjimo nebuvo matyti.
Iš viso žvyneline sergu jau 14 metų, tad galiu teigti, jos visiško pasveikimo nėra. Visgi, vasaros laikotarpiu būna ryškus pagerėjimas, kurį vėliau, rudenį, ir vėl sugadina atvėsę orai. Sunkiausiai odai yra žiemą, rudenį ir pavasarį, kadangi tokiai ligai netinka šaltis.
Prie jo oda iškart tampa jautresnė. Taip pat reikia atidžiau save stebėti ir mažiau nervuotis, kadangi nuo neigiamų emocijų taip pat oda blogėja. Jei esu laimingas, tai ir problemų mažiau.“
J. Kontenis sako, kad praėjusiais metais jo sesuo socialiniame tinkle „Instagram“ pastebėjo vieną merginą, kuri taip pat serga žvyneline, tačiau kitaip nei jis, ji savo odos būklės nesigėdijo. Atvirkščiai – didžiavosi ją įamžinusi įspūdingose nuotraukose. Pamatęs fotografijas, Justas taip pat nusprendė išdrįsti „nusirengti“ ir surengti fotosesiją.
„Prisimenu, kad labai jaudinausi ir nerimavau, kuomet pasidalinau nuotrauka ir įrašu socialiniuose tinkluose. Visgi, mane labai palaikė artimieji, tad nors ir buvo nedrąsu, tačiau įgyvendinau savo tikslą. Vos tik pasidalinęs įrašu, iškart išjungiau telefoną, o vėliau nustebau pamatęs, kiek daug sulaukiau palaikančių komentarų, asmeninių žinučių iš panašaus likimo žmonių.
Negalėjau pagalvoti, kad tiek daug žmonių serga žvyneline. Mokykloje buvau vienintelis, kuris turėjo šią odos būklę, trūko informacijos bei nepažinojau jokių kitų žmonių, kurie būtų su tuo susidūrę. Buvo gera sužinoti, kad pasaulyje esu ne vienas, yra ir kitų tokių žmonių“, – dalinasi savo įspūdžiais jaunuolis.
Dabar Justas sako, kad šiuo metu yra priėmęs save tokį, koks yra ir nebekreipia dėmesio į aplinkinių žvilgsnius ar apkalbas, kurias ignoruoti buvo be galo sudėtinga mokyklos laikais.
„Anksčiau buvau silpnas, vis bijojau, drovėjausi, nors kiti klasės draugai mane gindavo, tačiau pats to padaryti negalėdavau, bijodavau atsikirsti ir panašiai. Buvo laikotarpis, kuomet sirgau depresija, kuri paūmėjo mamai išėjus iš šio pasaulio, kadangi buvo be galo sunku gyventi be jos palaikymo.
Dabar galiu pasakyti, kad visuomet atsiras žmonės, kurie tau padės, nepaliks vieno ir apgins. Dėl to reikia džiaugtis, nes tikrai esame ne vieni, sergantys šia liga, yra ir daug kitų asmenų, tad reikia būti drąsiems, negalvoti, kad odos būklė mus daro prastesnius. Visi esame lygūs. Svarbu išmokti savimi džiaugtis tokiu, koks esi“, – nusišypso Justas Kontenis.
