Šiuo metu Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbanti pedagogė jau vaikystėje namuose su seserimi žaidė mokyklą, tačiau pati ketinimų tapti mokytoja neturėjo. Po mokyklos baigimo ji pasirinko literatūros studijas Vilniaus universitete, o į mokytojos kelią ją pastūmėjo susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės.
„Norėjau studijuoti literatūrą, nes ir giminėje buvo daug kuriančių, rašančių ir studijavusių literatūrą. Tikrai neplanavau, kad būsiu mokytoja, bet sovietmečiu buvo paskyrimai, kur kam dirbti, tai aš tiesiog važiavau paskui vyrą, kuris gavo paskyrimą į Klaipėdą“, – prisimena R. Razmienė.
Ji gavo paskyrimą dirbti Klaipėdos 5-toje vidurinėje mokykloje ir ten pradėjo savo profesinį kelią.
„Dėsčiau lietuvių kalbą, gavau pirmuosius savo auklėtinius, tarp kurių buvo ir dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda. Taip aš tapau mokytoja ir kito darbo niekada neieškojau“, – šypsosi pašnekovė, šį rugsėjį pradėjusi 44-tuosius darbo mokykloje metus.
Darbas – didžiausia gyvenimo prasmė
Kone kiekvienas karjerą pradedantis specialistas mintyse apgalvoja, koks darbuotojas jis norėtų būti ir kas darbe jam bus svarbiausia. Rima sako, kad nuo pat pradžių labiausiai norėjo lygiuotis į vyresnio amžiaus mokytojas, kurios jai padėjo žengiant pirmuosius žingsnius mokykloje.
„Tais laikais mes labai gerbdavome senesnius mokytojus. Pradėjus dirbti, vyresnio amžiaus lituanistės man labai padėjo ir aš norėjau būti tokia kaip jos. Atsimenu, kad labai jomis žavėdavausi.
Per savo darbo karjerą sutikau labai daug įdomių mokytojų, kurios man buvo pavyzdys. Taip ir dėliojausi, kaip reikia dirbti. Bet turbūt čia ir nuo paties charakterio daug kas priklauso – aš darbui visada skyriau labai daug dėmesio, man tai buvo didžiausia gyvenimo prasmė“, – šiltai kalba pedagogė.
Ji sako esanti idealistė ir labai mylinti savo darbą, mokinius, tačiau neslepia – sunkumų šiame profesiniame kelyje taip pat netrūksta.
„Iki pat dabar sunkiausia tai, kad klasėse yra labai daug mokinių. Mano neišsipildžiusi svajonė mokyti pusę klasės, nes aš visada klasėje turiu 30 ir daugiau mokinių. Lituanistui tai yra labai sunku. Tų dalykų mokytojai, kurių egzaminai nėra privalomi, dirba su puse grupės, o mes – su visa klase. Dėl to yra šiokia tokia nuoskauda.
Taip pat mūsų visi savaitgaliai užimti, nes reikia ruoštis pamokoms, tikrinti rašinius ir kitus rašto darbus. Krūvis yra begalinis“, – sako pašnekovė.
Džiaugiasi, kai mokiniai jaučiasi gerai
Daugiau nei keturis dešimtmečius mokytoja dirbanti Rima pastebi, kad, bėgant metams, itin pasikeitė mokinių motyvacija ir požiūris į pedagogus:
„Anksčiau vaikai neturėjo tiek galimybių, interneto, kitokių pramogų ir jie tikrai labiau skaitė knygas, kūrinius. Labiau gerbė ir pačius mokytojus, nes jų teisės nebuvo begalinės.
Dabar mokiniams daug kas leidžiama, kad jie pasijustų gerai, o kaip jaučiasi mokytojas – nelabai ir svarbu. Anksčiau to nebuvo, buvo daugiau pagarbos. Motyvacija ir požiūris taip pat buvo kitoks.“
R. Razmienė pamini ir žinomos šviesuolės Meilės Lukšienės mintį, kad anksčiau mokykla buvo tarsi antrieji namai. Nors dabar taip manančių mokinių nėra itin daug, pašnekovė džiaugiasi, kad jų savo kelyje vis dar sutinka.
„Viskas labai priklauso ir nuo mokyklos, bet mano dabartinėje gimnazijoje vaikai jaučiasi tikrai puikiai. Daugelis, ypač, tų, kurie dalyvauja mano būrelyje, sako, kad jei galėtų, mokykloje pasiliktų ir per naktį. Tokių mokinių yra mažuma, bet smagu, kad jie taip jaučiasi“, – šypsosi mokytoja.
Ji sako, kad literatūrinių kompozicijų ir meninio skaitymo būrelis yra didelė jos gyvenimo aistra ir, nors ši veikla taip pat reikalauja nemažai laiko, sunkus darbas kiekvienais metais atsiperka:
„Būrelis yra didelis mano hobis ir aš po pamokų taip pasiįvairinu sau gyvenimą. Kiekvienais metais su vaikais sukuriame literatūrines kompozicijas, taip pat ruošiu individualius skaitovus.
Laimime pirmas vietas Vilniuje, šalies konkursuose – antras trečias vietas. Tai yra labai didelis darbas, repetuojame savaitgaliais, bet tai yra mano hobis.“
Ryšys užsimezga visam gyvenimui
Dažniausiai mokinių yra klausiama, kaip jie įsivaizduoja gerą mokytoją, tačiau retai kada pasidomima, koks gi mokinys mokytojams atrodo geras. Lietuvių kalbos mokytoja užtikrintai sako, kad jis nebūtinai turi mokytis vien dešimtukais, nes svarbiausia yra tarpusavio ryšys.
„Geras mokinys nebūtinai turi būti moksliukas. Mokytojui geras mokinys yra tas, kuris pajaučia tavo darbą, siekius, priima tave tokį, koks esi. Mano supratimu, turi būti kažkoks ryšys tarp mokytojo ir mokinio.
Vieni sako, kad geras mokytojas yra tas, kurio disciplina labai griežta, kiti – kad tas, kuris labai demokratiškas. Aš sakyčiau, kad turi būti vidurys: ir disciplina, ir demokratija, ir vidinis ryšys tarp mokytojo ir mokinio. Ir tie mokiniai, kurie tą pajaučia, man yra patys geriausi“, – nuoširdžiai kalba Rima.
Ji neslepia, kad neįkainojama dovana yra turėti mokinių, su kuriais net ir jiems baigus mokyklą, ji palaiko ryšį ir bendravimą:
„Taip, aišku, yra ne visais, bet turiu mokinių, kurie ir per feisbuką parašo, ir ateina į gimnaziją. Pastaruoju metu mane susiranda ir ateina mokiniai ir iš mano pirmųjų laidų, iš Klaipėdos. Nelabai dar ir atpažįsti juos, – juokiasi mokytoja. – Bet tikrai turiu didelį būrį mokinių, kurie aplanko, parašo, susistabdo gatvėje. Aš taip pat seku jų gyvenimus, domiuosi, daug žinau. Tas ryšys yra artimas.“
Nausėdą prisimena kaip išskirtinį vaiką
Gana artimą ryšį Rima palaiko ir su buvusiu savo auklėtiniu dabartiniu Lietuvos prezidentu G. Nausėda. Mokytoja sako, kad ji tiesiog tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje ir taip turėjo galimybę į tolimesnį gyvenimo kelią išleisti patį prezidentą.
„Tai buvo pirmieji mano darbo metai, turėjau labai didelę klasę, 36 mokinius, ir atidaviau tiems vaikams visą savo širdį. Mažas nuopelnas, kad man teko ta klasė ir tas mokinys, tiesiog viskas taip susiklostė“, – prisimena mokytoja.
Tuo metu jai atiteko aštuntokų klasė, kurioje mokėsi ir G. Nausėda. Pašnekovė sako, kad nuo pat pradžių jis išsiskyrė iš savo bendraklasių.
„Jis anksčiau pradėjo lankyti mokyklą, todėl klasėje buvo jaunesnis už kitus. Gitanas buvo labai žingeidus, rimtas, aišku, kaip ir kiti berniukai prikrėsdavo šunybių, bet buvo labai motyvuotas, skyrėsi iš kitų vaikų.
Jis visada perskaitydavo, ką reikėdavo, labai gražiai dainavo, grojo gitara, prašydavau jo, kad vestų renginius. Kurdavom ir vaidinimus, tai Gitanui visada tekdavo neprastos rolės. Jis tikrai buvo mano atrama“, – pasakoja Rima.
Ji atskleidžia, jog niekada negalvojo, kad jos auklėtinis bus Lietuvos prezidentas, tačiau labai dėl jo džiaugiasi ir iki pat dabar palaiko šiltą bendravimą.
„Niekada negalvojau, kad jis taps prezidentu, – šypteli Rima. – Atsimenu, kad kai jis pradėjo dirbti ekonomistu, rašyti straipsnius, aš labai sekiau juos laikraštyje. Nelabai ką supratau apie tą ekonomiką, bet vis tiek skaičiau, – juokiasi mokytoja. – O šiais metais Gitanas jau iš anksto mane pasveikino su mokytojų diena, kalbėjomės dešimt minučių.
Jis mane buvo ir gimnazijoje aplankęs, kai dar nebuvo prezidentas. Niekada nepamiršta, ir per messengerį parašo žinutę. Mes su klase darėme susitikimą po 30 metų, tai dabar jo didžiausias prašymas, kad vėl suorganizuotume susitikimą“, – šypsodamasi pasakoja Rima.
Kolegoms linki turėti laiko sau
Nors kai kuriems mokytojams spalio 5-toji yra net mėgstamesnė šventė už jų gimtadienius, R. Razmienė jos pernelyg nesureikšmina ir nelaiko išskirtine. O labiausiai mokytoją džiugina, kai ją tą dieną prisimena buvę mokiniai.
„Man net truputį liūdna, turiu nuoskaudų, nes niekas mokytojų nevertina. Net negalėčiau atsiminti kokios ypatingos mokytojų dienos šventės, dažniausiai važiuojame arba į kelionę, arba į koncertą. Bet šiaip aš nelabai vertinu tą šventę.
Aišku, mieliausia yra mokinių sveikinimai. Kartais būna taip, kad iš seniai išleistos laidos kas nors ateina ir pasveikina. Tai būna pats geriausias šventės akcentas“, – dalijasi pašnekovė.
Ji neslepia abejonės, kad mokytojo profesija kada nors gali būti prestižinė ir įvardija pagrindinius dalykus, kurie, jos nuomone, turėtų pasikeisti.
„Svarbiausia yra atlyginimas, jis turėtų būti solidesnis. Taip pat turėtų būti mažesni krūviai, kad nereikėtų nuolatos tik dirbti – ir visus vakarus, ir visus savaitgalius. Aš labai stebiuosi, kai savaitgalį Vilniuje vyksta įvairiausios šventės ir jose būna tiek žmonių, visi turi laiko.
Aš sekmadienį išbėgu kur nors ir galvoju: reikia greitai, tas nepadaryta, anas nepadaryta... Jeigu dirbi sąžiningai, tu tikrai neturi laiko. Nežinau, ar tai gali būti prestižinė specialybė, bet galbūt jaunimas viską pakeis“, – viliasi pedagogė.
Profesinės šventės proga R. Razmienė visiems mokytojams turi ir nuoširdų palinkėjimą:
„Palinkėčiau visiems ramia širdimi pažvelgti į savo nueitą kelią, dar kartelį savęs paklausti, ar aš viską darau taip, kaip reikia, turėti laiko pasižiūrėti į dangų, į medį, turėti laiko sau.
Palinkėsiu turėti ir gerų mokinių, ir nelabai gerų, nes vien su gerais neįdomu dirbti, – juokiasi pedagogė. – Ir visada tikėti vaikais, suprasti, kad viską lemia ne pažymys. Svarbiausia yra žmogus, jo savybės, vertybės, pomėgiai.“
