Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Aldona Baublytė džiaugėsi, kad pasirašant atnaujintą Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinę sutartį pavyko išsiderėti dėl labai svarbių punktų. Tiesa, jų – vos 4, dar 25 atidėti iki kovo mėnesio.
Nors viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų medikų atlyginimai, kaip žada ministerija, turėtų augti 85–180 eurų, medikų atstovė tvirtina, kad tai – tik lašas jūroje.
„Labai „geri“ mūsų darbuotojai, kad yra tokie pakantūs ir laukia, kad gal kažkas pasikeis. Jei ne šiandien, tai rytoj...“ – konstatavo profesinės sąjungos atstovė.
Apie visa tai plačiau – naujienų portalo tv3.lt interviu.
Ką tik kartu su kitomis profesinėmis sąjungomis pasirašėte atnaujintą šakos kolektyvinę sutartį. Ministras pasidžiaugė, kad sutarimą rasti pavyko. Ar viskuo esate patenkinti jūs?
Iš nuotraukos, kurią Sveikatos apsaugos ministerija yra patalpinusi savo puslapyje ir kuria mes sėkmingai dalinamės, atrodo, kad visi yra labai patenkinti. Metodologiškai ir atrodytų, kad pirmiausia reikia pasidžiaugti. Pasirašėme du dokumentus: vienas yra apie tai, ką sutarėme šiems metams, o kitas yra protokolinis sprendimas su atidėtais punktais, dėl kurių susitarti nepavyko. Tad jei pavyko susitarti dėl keturių pagrindinių punktų, 25 dar atidėti iki 2023 m. kovo 1 d.
Kuo, ko gero, tiek aš, tiek mūsų asociacija labiausiai patenkinti, tai dėl slaugytojų su universitetiniu išsilavinimu ir akušerių. Iki šiol buvo tokia socialinė neteisybė – jie buvo sulyginti su neuniversitetinį išsilavinimą turinčiais tos pačios srities specialistais. Dabar jų atlyginimo pastoviosios dalies koeficientas bus 80 proc. nuo gydytojo koeficiento.
Taip pat pasisekė biudžetiniam sektoriui – tų organizacijų, kurios pasirašė šakinę kolektyvinę sutartį, profesinės sąjungos nariams. Jų koeficientai yra gerokai kilstelėti ir vidutiniškai darbo užmokesčio padidėjimas sieks 14 proc. Viešajam sektoriui gi taip nepasisekė, vidutiniškai liko tik 8 proc. Ir čia, ko gero, daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų jau bus užprogramuota daug nesutarimų ir nusivylimų. Nes vertinant tai, kad pastovioje dalyje taikomi koeficientai susieti su minimalia mėnesine alga (MMA) ir ateinančiais metais ji mums bus taikoma 730 eurų, kas sudaro lygiai 14 proc., faktas tas, kad tie 6 proc. virš 8 proc. vidutinio darbo užmokesčio turės būti iš kažko atimti. Ir greičiausiai bus atimta iš tų pačių darbuotojų kintamosios dalies darbo užmokesčio. Tai konfliktai čia bus užprogramuoti. Aišku, nors viena krizė veja kitą, neaišku, kas dar bus ateityje, apskritai džiaugiamės, kad alga nemažinama.
Taip pat džiugina pasiekimai dėl greitosios pagalbos – naujas dalykas, kuris atrodo paprastas ir Darbo kodekse šiaip įtvirtintas, bet realybėje to ne visur buvo laikomasi. Dabar greitosios medicinos pagalbos darbuotojams kas tris valandos turės būti užtikrintos ne trumpesnės nei 20 min. fiziologinės pertraukėlės.
Sveikatos sistemos darbuotojai – labai pakantūs
Labiausiai medikus jaudinantis klausimas – darbo užmokesčio augimas. Nurodytos konkrečios sumos šiandienos kontekste – tik lašas jūroje?
Be abejo, tai – tik lašas jūroje, bet, kaip sakiau, gerai bent tai, kad nemažina. Bet tokios sumos nepadengia nė pusės infliacijos.
Be to, kaip tik yra atnaujinta ir darbo užmokesčio monitoringo grupė prie Valstybinės ligonių kasos, dabar ten renkamės ir analizuojame, kokia yra reali situacija visose įstaigose. Ir ką stebime – sveikatos sistemos darbuotojai yra labai pakantūs. Yra ne tiek mažai įstaigų, kurios nevykdo įsipareigojimų ir net neišlaikomi minimalūs MMA rodikliai, jie skiriami mažesni, nei kad būtų privalomi ne tik gydytojams, bet ir slaugytojams, aišku – jiems ženkliai mažiau.
Dalis medikų, ypač slaugytojai, skundžiasi, kad nepajautė dar metų pradžioje didintų algų –kai kurios įstaigos jį padidino mažesniu procentu ar išvis to nepadarė. Ar taip viskas ir bus palikta?
Yra mažai atkaklumo iš pačių darbuotojų pusės, nes turėtų įstaigos lygmeniu veikti profesinės sąjungos ir vis tik tokių dalykų išsireikalauti. Aišku, būna taip, kad yra kelios profesinės sąjungos ir jos nesusitaria tarpusavyje. O dėl to procento – iš tikrųjų jis buvo labai nedidelis. Pavyzdžiui, galime pakalbėti apie rajono ligonines, kur už antrą šių metų ketvirtį yra mažiausias atlyginimas slaugytojams.
Gydytojus dar jie kažkaip sugeba slaugytojų sąskaita labiau „pagloboti“. Tuo metu vidutinis šio laikotarpio slaugytojų atlyginimas „ant popieriaus“ siekė 1442 eurus, kai už pirmą ketvirtį buvo 1380 eurų. Tai per visas ligonines atlyginimas padidėjo 60 eurų. Ir tai yra su visais naktiniais budėjimais, šventėmis, visomis išmokomis, kurios tik priklausė. Taigi žmogus į rankas negauna net tūkstančio. O nuo Naujų metų, kai padidės MMA, vėl gaunasi tokia situacija, kad sukamės kaip uždarame rate, nes atėjus naujiems metams, atlyginimas visiškai „suplokštėja“ su nekvalifikuotu darbu, ypač kalbant apie slaugytojas.
Tad iki svajonių atlyginimo, kuris neverstų specialistų, ypač slaugytojų, bėgti iš šalies – dar toli?
Tikrai taip. Ir nereikia žiūrėti į periferiją, pavyzdžiui, pažiūrėjau, kokia situacija slaugos ligoninėje Vilniaus mieste. Čia darbuotojų darbo užmokesčio pastovioji dalis yra labai maža, o koeficientai įvardinti 1,23, kai pagal šakos kolektyvinę sutartį turėtų minimaliai būti 1,5. Tai jie net neišlaiko to, kas priklauso. Tai, atrodytų, yra tokių paradoksalių dalykų. Bet labai „geri“ mūsų darbuotojai, kad yra tokie pakantūs ir laukia, kad gal kažkas pasikeis. Jei ne šiandien, tai rytoj...
Buvo kilęs šioks toks sąmyšis dėl energijos kainų krizės, net grasinta streikais, mat nuogąstauta, kad padengti išaugusias išlaidas įstaigos gali sumanyti ir medikų atlyginimo sąskaita. Vis dar dėl to nerimaujate?
Nerimas išlieka. Valstybinė ligonių kasa pažadėjo nuo spalio 1 d. skirti 5 mln. lėšų energetiniams kaštams padengti. Bet mokėti tai reikia jau už liepą, rugpjūtį, rugsėjį. Tai iš kažkur įstaiga turės paimti pinigų. O sąskaitos, lyginant su pernai, yra vos ne 6–8 kartus didesnės. Kokie rezervai gydymo įstaigoje bebuvo, jie seniai ištirpę.
Aišku, Privalomo sveikatos draudimo fondo rezerve yra nemažai surinkta viršplaninių lėšų, taip pat nuo lapkričio mėnesio irgi žada didinti paslaugų įkainius dėl MMA padidėjimo nuo Naujų metų, kad įstaigos lėšas jau turėtų iškart. Gal kažkiek tai irgi pagelbės. Be kita ko, dar bus daroma analizė, įstaigos teikia išklotines, kiek ir už ką sumoka per ketvirtį.
Pacientai – su išankstiniu nusistatymu
Medikai apskritai jau atsigavo po pandemijos ar dar turėsime perdegimo, kuris veda ir į medikų klaidas, nepasitenkinimą darbu, bangą?
Pažiūrėjus į visą mūsų visuomenę – tiek pacientus, tiek medikus, situacija yra panaši. Aišku, medikai gal turi daugiau atsigavimo įrankių, jei juos naudoja. Ministerijos yra patvirtinta ir naujų planų, priemonių, ką įstaigos turėtų daryti psichinei būklei pagerinti. Aišku, ne visos jų tą daro. Yra profesinės sąjungos, mes patys tuo užsiimame, kviečiame žmones, psichologus, kad bent kažkiek patys su savimi dirbtų. Tikrai matome, kad toks poreikis yra.
Kalbant apie medikų klaidas, šalyje jau beveik dvejus metus galioja „žalos be kaltės“ modelis. Kokia realybė – ar gydytojai jau tikrai jaučiasi ramiau ir nėra kaltinami dėl konkrečių atvejų?
Matyt, realybėje viskas yra iki tam tikro atvejo. Aišku, atsirado didelė apsauga ir garantijos. Bet vėlgi klysti turbūt žmoniška ir neklysta tik tas, kuris nedirba. Tačiau, matyt, laiko reikia ne tik medikams, bet ir pačiai visuomenei, kad suprastų, kas tai per sistema. Jei prieš 5 ar 10 metų buvo vos ne advokatų specializacijos, kad net mediką prieš mediką pakurstytų, štai žiūrėk, ko jis pridarė. To, aišku, dabar jau mažiau. Bet niekas negarantuotas, ar neteks medikui sėsti į kaltinamųjų suolą...
O koks dabar medikų ir pacientų santykis, pandemija tik išdidino įtampas? Jaučiate tai?
Tai labai jaučiasi ir ypač tai, kad pacientai ateina jau su išankstiniu nusistatymu. Aišku, turbūt reikia suprasti ir juos – jei eilės nemažėjo, o tik didėjo, tai greičiausiai kiekvieną erzina. Neduokdie, susirgti pačiam medikui, tada irgi turi stoti į eilę ir laukti, kada prieisi, o ne tada, kada sugalvoji. Pacientai pikti, kad negauna to, ko nori, yra labai „išmokyti“ Google, ko galima norėti, ko prašyti ir reikalauti. Tai ši dalis pacientų su išankstinėmis nuostatomis nesumažėjusi, kaip tik padidėjusi. Nes vis tik yra ir daugiau užleistų ligų, ir savigyda užsiima.
Kaip reaguojate į kritiką, neva patys gydytojai nenori dirbti, labiau konsultuoti nuotoliu?
Nuotolinės konsultacijos savaime nėra blogis, iš to labai pasimokėme. Kitą kartą ir patys pacientai tik to ir reikalauja. Bet kai jau pusę metų paciento nematęs, gydytojas nori ir gyvai pasižiūrėti. Be to, ir vaistų pratęsimo atvejais yra tokių medikamentų, kuriuos reikia monitoruoti laboratoriniais tyrimais. Tai ne viskas taip paprasta. Tikrai yra dalis gydytojų, kurie galbūt daugiau norėtų dirbti nuotoliu. Bet kiekviena įstaiga prisiima savo įsipareigojimus, kiek paslaugų teikia tokiu būdu, kokiais atvejais ir pan. Tada ir pačiam pacientui aiškiau, kada jis gali tą daryti.
Abejonė, ar spės įgyvendinti pažadus
Ką manote apie ministerijos stumiamą reformą? Tikite pažadais, kad ji pagerins situaciją sveikatos sektoriuje?
Norėtųsi labiau matyti pozityvią pusę, bet, ko gero, geriausiai situaciją nušvies greitosios medicinos pagalbos reforma, kuri nuo kitų metų liepos 1 d. pirmiausiai turi būti įgyvendinta. Mūsų atstovai dalyvauja darbo grupėse, tai dar begalė neatsakytų klausimų dėl jos yra ir, ko gero, dar reikės labai daug poįstatyminių aktų. Kalbant apie kitus sektorius, kas susiję su rajoninėmis ligoninėmis, sutikčiau, kad tiek dėl darbo krūvių, tiek darbo užmokesčio, pačių specialistų kvalifikacijos, pozityvus dalykas būtų, jei jie taptų kažkokių kitų ligoninių filialais. Tada darbas būtų efektyvesnis ir patys medikai, dirbantys įstaigoje, jei galėtų rotuotis dirbdami tiek rajono, tiek regioninėje ligoninėje, turėtų didesnę naudą ir praktine, ir kvalifikacijos prasme.
Jau praėjo pusė valdančiųjų kadencijos. Ko apskritai pasigendate iš dar prieš rinkimus medikams dalintų pažadų?
Kalbant apie mūsų visus darbuotojus, labiausiai pasigendame to, ko per kolektyvinę šakinę sutartį niekaip nepavyko išsiderėti – tai darbo krūviai ir kvalifikacijos kėlimas. O valdančiųjų programoje šios nuostatos buvo įtvirtintos. Aišku, kas susiję su kvalifikacijos kėlimu, tik dabar po dvejų metų prasidėjo šioks toks judėjimas. Šiuo metu kaip tik pradėtas anketavimas, žiūrėsime, kokie bus rezultatai, kaip sveikatos priežiūros specialistai kelia kvalifikaciją. Šiandien, kiek žinome, tam numatytos labai nedidelės lėšos, daugelyje įstaigų darbuotojai prisimoka, darbdaviai padengia ne viską, nepaisant to, kad šakinėje sutartyje dėl to yra įtvirtinta šiokia tokia nuostata.
Dėl darbo krūvių taip pat dirbama labai fragmentiškai. Prieš porą savaičių pasirodė naujienos dėl kineziterapeutų normų, slaugytojų norma kaip ir yra, bet tai – tik rekomendacija. Ar bus suspėta tai pajudinti visos sistemos atžvilgiu – labai didelis klausimas.
Dėkoju už pokalbį.
Juk viskas db sueina karybai
