Puikus straipsnis.

Ne globos namuose vaikas patiria traumą, o šeimoje. Kažkodėl didelė dalis vaikų patys prašydavosi ir prašosi priimami į globos namus ir šiuo metu nesutinka juos palikti, eiti pas globėjus, ar giminaičius, grasindami, kad jie skųsis, ar net žudysis, jei bus nepaisoma jų norų. Be to, globos namuose žmonės dirba ne iš gatvės atvaryti, o atitinkamai paruošti aukštojo mokslo įstaigose, ne bepročiai kokie, kad nesusitvarkę su vaiku, iškarto pultų pas psichiatrus ir ne atokvėpio norėdami, kaip išsireiškė ponia daktarė, o pagalbos vaikui, patyrusiam jau šeimoje didžiausias traumas: smurtą, seksualinį išnaudojimą, alkoholizmą, narkomanų, ar psichinėmis ligomis sergančių tėvų negalėjimą jais pasirūpinti, alkį, šaltį, patyčias mokykloje dėl prastos aprangos, nešvaros ir pan. Taip, globos namuose dirbo per mažai darbuotojų...... Va čia ir visa bėda. Ne mažinti darbuotojų skaičių, o didinti, reorganizuojant pačius globos namus, priskirti atitinkamą skaičių vaikų vienam ar dviem darbuotojams, kurie tik tuos vaikus ir prižiūrėtų, atitinkamos kvadratūros patalpose.... Čia darau prielaidas ir matau jose galimybes, o ne globos įstaigų griovime....... dabar einama ne visiškai tinkamu keliu, tiek lėšų švsistoma netinkamai. Ir dar kartą pasikartosiu ne darbuotojai kalti, o tėvai ir artimieji, kurie nesugeba, arba jiems neparanku.... tegu valstybė išlaiko, o kai sueis 18 - vistiek vaikas grįš prižiūrėtas, užaugintas....

ir kuo skiriasi jau taip institucija ir šeimyna, niekuo