Lietuvoje vykdomos institucinės globos pertvarkos tikslas – užtikrinti darnią aplinką ir sąlygas kiekvienam vaikui augti biologinėje šeimoje, o likusiems be tėvų globos vaikams – globėjų, įtėvių šeimose ar šeimynose.
Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams. Pristatome pokalbį su vaikų psichiatre J. Anikinaite.
Kuo kenksminga vaikui yra augti vaikų globos namuose? Kuo kenksminga jo psichikai?
Institucinėje globoje augantys vaikai turi didesnę riziką patirti papildomus traumuojančius gyvenimo įvykius. Gyvenimas vaikų globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama gyvenimo patirtimi, nes be to, kad vaikas jau buvo atskirtas nuo savo biologinės šeimos, jis taip pat praranda galimybę augti kitoje šeimoje, kuri galėtų jam sukurti saugią, puoselėjančią aplinką ir kur jis galėtų patirti nuoseklaus, artimo, pasitikėjimu grįsto ryšio gydomąjį poveikį.
Ryšys yra labai svarbu. Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju padeda tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Tokioje aplinkoje, vaiko raida vystosi geriausiai. Vaiko poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus ir mokosi bendrauti su šalia jo esančiais žmonėmis. Tai yra priešinga išgyvenimo strategijoms, tokioms kaip manipuliacija, agresija, kontrolė ir kt., kurias vaikai taiko augdami globos namuose.
Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos, vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, dažną kartą auklėjimo metodai būna nenuoseklūs, vaikui sunku suprasti ką jis gali daryti, o ko ne. Tai įneša dar daugiau chaoso jau į taip chaotišką vaiko gyvenimą. Tuo pačiu, nors ir baziniai fiziologiniai bei materialiniai poreikiai būna patenkinti, tačiau vaiko emociniai poreikiai dažną kartą lieka neatliepti.
Vaikų globos namų darbuotojams yra sunku visapusiškai pasirūpinti tokiu dideliu skaičiumi vaikų. Visa tai trikdo vaiko raidą. Tyrimai rodo, jog institucinėje globoje augančių vaikų intelektas būna žemesnis. Prasčiau vystosi jų kognityvinės funkcijos atsakingos už mokymąsi, dėmesio išlaikymą, planavimą, loginį mąstymą.
Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju. Tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi. Mes, psichiatrai, stebime vaikų elgesio ir emocinius sutrikimus, mokymosi sunkumus, depresijos bei nerimo simptomus, save žalojantį elgesį ir kitus požymius, kurių galima būtų išvengti, jei vaikui būtų suteikta galimybė saugiai augti ir vystytis puoselėjančioje šeimos aplinkoje.
Teko girdėti, kad netgi yra nustatoma speciali medicininė diagnozė, kurios esmė „augęs globos namuose“. Ar tai tiesa? Kaip tai paaiškintumėte?
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra grupė „Z“ kodų, kurie apibrėžia aplinkos faktorius arba rizikos veiksnius, turinčius įtakos vieno ar kito sutrikimo vystymuisi. Kaip ir daugelis somatinių ligų, taip ir psichikos sutrikimai turi savo rizikos veiksnius. Tą labai svarbu suprasti, kalbant apie vaikų psichikos sutrikimus, kurie dažniausiai būna nulemti jo aplinkos, o ne genų, kaip kad dažnai yra manoma. Genai nenulemia vaiko netinkamo elgesio ar kitų sunkumų. Juos nulemia jo patirtys ir aplinka.
„Institucinis ugdymas“ yra vienas iš „Z kodų“ sąraše įvardintų veiksnių. Vaikų ir paauglių psichiatrai šį kodą naudoja, siekdami parodyti, kas padarė įtaką ir galbūt toliau palaiko vaiko psichikos sutrikimą. Tai nėra pagrindinė ar tiesioginė diagnozė. Šalia šio kodo paprastai rašomas ir kitas kodas, nurodantis konkretų vaiko sutrikimą. Svarbu prisiminti, jog rizikos veiksnių galima išvengti ar juos sumažinti, todėl tai teikia vilties, jog sukūrus tinkamą aplinką vaikui augti, mes užkirsime kelią daugelio psichikos sutrikimų vystymuisi.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
Visų pirma tai susiję su mano jau minėtomis priežastimis, jog sutrinka aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą, emocinę reguliaciją vystymasis. Vaikas gyvena savo „apatinėse smegenyse“ t.y. nuolatinėje baimėje ir nesaugume. Jis nuolat stebi aplinką, tikrindamas, ar jam nekyla kokia nors grėsmė. Ir ta grėsmė nebūtinai turi būti reali. Dėl anksčiau patirtų neigiamų patirčių, net ir nepavojingus dalykus, vaiko smegenys gali interpretuoti, kaip keliančius grėsmę.
Visa tai lemia prastesnius vaiko mokymosi pasiekimus, sunkumus valdant emocijas ir mokantis socialinių įgūdžių, kurie ypač svarbūs ateityje kuriant darbinius ar asmeninius santykius. O šių įgūdžių vaikai gali mokytis tik būdami saugiame santykyje su suaugusiais žmonėmis.
Antra labai svarbi priežastis – įsitikinimų sistema. Vaiko patirtys – tai ką jis girdi, mato, jaučia – formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Be tėvų globos likę vaikai išmoksta, jog suaugusiais negalima pasitikėti, jog pasaulis yra nesaugus ir kad jie yra neverti rūpinimosi ir meilės. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi. Dažną kartą šie vaikai girdi į juos nukreiptą kritiką: „Tu nieko nesugebi“, „Ir vėl prisidirbai“, „Kada išmoksi pagaliau gražiai elgtis?“ ir pan. Patirtas smurtas siunčia jam žinutę – „Aš tavęs nemyliu“, o apleistumas sako – „Tu neegzistuoji“.
Visa tai atitinkamai formuoja vaiko įsitikinimus apie save: „Aš nieko nesugebu“, „Man niekada nepavyks“, „Aš nesu vertas“ ir t.t. Kai taip manai apie save, kam tuomet stengtis ką nors daryti ir pasiekti? Todėl mums, suaugusiems, labai svarbu keisti vaiko įsitikinimų sistemą. Ir tai galime daryti, suteikdami jiems naujas patirtis ir naujus žodžius. Vaikas turi girdėti: „Tau pavyks“, „Tu esi brangus“, „Žinau, kad šiandien nepasisekė, bet vis tiek tave myliu“. Ir vaikas turi tai įsisavinti ne tik kognityviniame lygmenyje, bet ir per patirtį. Vadinasi, jei aš sakau vaikui, kad tu esi man brangus, turiu jam tai parodyti ir savo veiksmais: per apkabinimą, švelnų žvilgsnį, rūpinimąsi ir panašiai. Pakeitę vaiko įsitikinimų sistemą, galime tikėtis, jog jis išnaudos didesnę dalį savo turimo potencialo.
Esate dirbusi Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje vaikų psichiatrijos skyriuje. Ar esate praktiškai susidūrusi, kad gydyti atvežami vaikai iš globos namų ir jie susirgo būtent todėl, kad auga globos namuose? Gal galite pasidalinti jus sukrėtusiomis istorijomis?
Taip, dirbant ligoninėje, teko susidurti su daugeliu vaikų, augančių globos namuose. Tokią mano praktikos patirtį patvirtina ir šiais metais publikuotas Vilniaus Universiteto Medicinos Fakulteto Psichiatrijos Klinikos prof. Sigitos Lesinskienės ir dr. Astos Dervinytės-Bongarzoni su kolegomis atliktas „Psichikos sveikatos sutrikimų turinčių vaikų šeimos situacijos tyrimas“, kuris atskleidė, jog didžiausią pacientų, gydomų vaikų psichiatrijos skyriuose dalį sudarė „globos namuose augantys vaikai“, jų buvo net 33,3 proc. ir „daugiau kaip pusė vaikų (56,1 proc.), augančių globos namuose, buvo kartotinai gydyti psichiatrijos stacionaruose“. Tas pats tyrimas taip pat atskleidė, jog „kur kas rečiau psichiatrijos stacionare gydėsi vaikai, augantys globėjų šeimose (5,7 proc.)“.
Be abejonės, institucijoje augančių vaikų tarpe yra tų, kuriems iš tiesų būna reikalinga stacionarinė psichiatrinė pagalba, tačiau taip pat būdavo daug atvejų, kuomet hospitalizacijos būdavo kartotinės ir ne visada pagrįstos. Toks vaiko vežiojimas į ligoninę, ne tik, kad jam nepadeda, bet ir yra žalingas: mes išimame vaiką iš jam pažįstamos, pastovios aplinkos, įmetame į naują, kurioje jis nesijaučia saugus ir norime, kad jo elgesys pagerėtų ir iš ligoninės jis išeitų „sveikas“. Tai taip pat neskatina vaiko pasitikėjimo suaugusiais, tai griauna ryšį su vaiku. Tad mes negalime tikėtis vaiko elgesio pokyčių.
Suprantama, jog dažną kartą vaikų globos įstaigų darbuotojai hospitalizacijos griebiasi lyg šiaudo, nebežinodami kaip kitaip koreguoti iššūkių keliantį vaikų elgesį. Galimai jie mano, jog hospitalizacija yra vienintelis būdas, galintis padėti. Galimai tai taip pat yra lyg „atokvėpio programa“ darbuotojams nuo „sunkaus“ vaiko. Visa tai yra suprantama.
Nei vienas vaikas nebuvo sukurtas augti vaikų globos namuose. Vaikas yra sukurtas augti šeimoje. Todėl daug geresnis pagalbos būdas yra, kai kasdien vaiku tiesiogiai besirūpinantys suaugusieji investuoja laiko, skiria dėmesio, mezga pasitikėjimu grįstą ryšį ir keičia jo įsitikinimų sistemą per naujas pozityvias patirtis. Tai užkerta kelią nevaldomiems pykčio ir agresijos protrūkiams, dėl to mažėja ir hospitalizacijų skaičius.
Negalime vienareikšmiškai teigti, jog vaiko psichikos sutrikimas atsirado vien dėl to, kad jis auga globos namuose. Tai dažniau yra papildomas, palaikomasis faktorius, nes iki patenkant į globos instituciją jis patyrė daug kitų neigiamų išgyvenimų: galbūt tėvai vartojo alkoholį ir vaikas ištisas dienas likdavo nevalgęs, galbūt tie patys tėvai fiziškai prieš jį smurtavo, galbūt jis patyrė seksualinę prievartą, mokykloje iš jo buvo tyčiojamasi, o paimtas iš šeimos jis buvo perkėlinėjamas iš vienos globos įstaigos į kitą. Tai yra komplektas vaikystėje įvykusių neigiamų patirčių, kurios visos kartu yra vadinamos „Kompleksine Raidos Trauma“. Šį terminą pirmą kartą panaudojo olandų kilmės psichiatras Bassel van de Kolk ir apie tai rašo savo knygoje „Kūnas Mena Viską“. Kompleksinė Raidos Trauma būtent ir yra tai, su kuo susiduria suaugusieji besirūpinantys vaikais, netekusiais tėvų globos.
Vaikų globos namuose augantys vaikai yra tarsi su stigma. Ne paslaptis, kad su tokiais vaikais vis dar vengiama bendrauti. Kaip tai atsiliepia vaikams ir pačiai visuomenei?
Taip, stigma yra, ir ne tik dėl to, jog jie auga vaikų globos namuose, bet ir dėl to, jog patenka į psichiatrijos stacionarus, iš kur išėję, patiria bendraamžių patyčias, nes gulėjo „psichuškėje“. Stigma, bendrąja prasme, reiškia diskriminaciją, pasmerkimą ir gėdą dėl to koks esu. Ji neskatina visuomenės narių priimti ir mylėti vienas kitą, ne už tai ką darau, ar ko esu pasiekęs, bet tiesiog už tai kas esu ir, kad esu vertingas toks, koks esu.
Mano gera draugė, trijų įvaikintų mergaičių mama, kartą apie tai dalinosi savo mintimis: „stigmatizuodami žmones, mes kaip visuomenė, praleidžiame galimybę pamatyti juose slypinčias skirtingas dovanas ir gebėjimus, kurie priešingu atveju galėtų pasitarnauti visuomenės labui“. Lygiai taip yra ir su vaikais: mes praleidžiame galimybę pastebėti jų unikalius gebėjimus, padėti jiems atrasti savo stipriąsias puses, tokiu būdu neleisdami jiems augti ir tapti atsakingais ir dorais visuomenės nariais.
Ar įmanoma išsigydyti vaikų globos namuose įgytas psichologines žaizdas?
Įmanoma! Ir vilties yra daug! Psichologijos mokslų daktarė, dr. Karyn Purvis, visą savo gyvenimą ir darbus paskyrusi pagalbai vaikams su sunkia praeitimi, yra pasakiusi: „Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kurio sielos žaizdos negalėtų gyti“. Ir nesvarbu kuriame raidos etape vaikas patyrė netektį ir pateko į globos namus. Ir nesvarbu, kuriame raidos etape jis yra dabar. Mes visada galime padėti vaikui grįžti į prarastus raidos etapus, padėti juos saugiai pereiti ir toliau lydėti gyvenimo kelyje.
Vaiko smegenys yra stebuklingos, nes jos yra labai plastiškos (beje neuroplastiškumas ypatingai aktyvus paauglystės metais)! Tai reiškia, kad nors ir jo smegenys yra jautrios neigiamoms patirtims, jos yra be galo imlios teigiamoms, pozityvioms patirtims. Ir tam, kad mes sureguliuotume vaiko smegenų veiklą, jo emocijų kontrolę, mums ne visada būtini vaistai. Tam tereikia mylinčio ir puoselėjančio santykio su sąmoningu, nuosekliu, saugiu ir atliepiančiu vaiko poreikius suaugusiuoju. Tai nelengva kelionė, bet tai vertinga investicija, ateityje galinti atsipirkti su kaupu.
