Tą atspindi statistika. Nors apie finansinio raštingumo svarbą kalbama vis garsiau, 2023 m. Lietuvos banko tyrimas atskleidė paradoksą: lietuvių finansinės žinios ne pagerėjo, o pablogėjo – nuo 62 balų 2015 metais iki 56 dabar. Tuo metu tarptautinis vidurkis siekia 60 balų, tad atsiliekame ne tik nuo lyderių, bet ir nuo bendros pasaulinės tendencijos, rašoma pranešime spaudai.
Dar labiau neramina jaunimo rezultatai: OECD PISA tyrimas rodo, kad apie 14 proc. Lietuvos penkiolikmečių vis dar neperžengia bazinio finansinio raštingumo lygio. Kitaip tariant, jie geba atpažinti finansines sąvokas, tačiau nesugeba jų taikyti realiose situacijose.
Ekspertai perspėja: jei šios spragos nebus užpildytos, dalis jaunuolių į savarankišką gyvenimą žengs be esminių žinių apie pinigus. Tad kaip šios situacijos būtų galima išvengti?
Mokosi per vėlai
Pasak edukologės Jovitos Ponomariovienės, priežasčių, kodėl lietuvių rezultatai nespindi finansinio raštingumo srityje, toli ieškoti nereikia. Nors per pastarąjį dešimtmetį finansinio raštingumo tema mokyklose sulaukė didesnio dėmesio, jo vis dar skiriama nepakankamai.
„Ši tema įtraukta į bendrąsias programas, tačiau dažniausiai ji pasirodo tik kaip pavieniai intarpai – per visuomeninio ugdymo, matematikos ar ekonomikos ir verslumo pamokas. Trūksta nuoseklaus, visuotinio ugdymo, orientuoto į praktines patirtis ir realius gyvenimo pavyzdžius.
Vaikai turi matyti finansų temas siejamas su realiu gyvenimu – planuojant klasės biudžetą, skaičiuojant kelionės išlaidas ar diskutuojant apie atsakingą vartojimą. Be to, daug kas priklauso nuo mokytojų iniciatyvos, todėl svarbu, kad finansinis raštingumas nebūtų priedas, o integrali ugdymo dalis“, – pabrėžia J. Ponomariovienė.
Specialistė pastebi, kad sistemingai apie finansus tiek šeimose, tiek mokykloje dažniausiai pradedama kalbėti kiek per vėlai. Dešimtoje klasėje, kai mokiniams pradedama dėstyti ekonomika ir verslumas, didelė dalis vaikų finansinių įpročių jau būna susiformavę.
„Ugdymas turi būti laipsniškas: nuo atsakingo vartojimo ir taupymo vaikystėje iki biudžeto planavimo paauglystėje. Tik tada galima kalbėti apie investavimą – jei vaikas nemoka planuoti išlaidų, investicijos jam atrodys nereali sąvoka.
Be viso to, finansinio ugdymo turinys turi būti praktiškai pritaikomas. Tai yra pagrindinė taisyklė. Jei finansinės žinios nesusiejamos su realiomis situacijomis, jos vaikams atrodo per daug abstrakčios“, – sako ekspertė.
Iniciatyvos imasi patys mokiniai
Tai, kad mokyklose stinga finansinio ugdymo, pastebi ir patys mokiniai. Vilniaus jėzuitų gimnazijos dvyliktokė Emilija Čapkauskaitė sako, jog nemažai jos bendraamžių pripažįsta
pasigendantys finansinių žinių, todėl kai kurie imasi veikti patys. Prieš kelerius metus Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniai patys nutarė ugdyti finansinį raštingumą praktiškai.
„2021-aisiais du vienuoliktokai subūrė bendruomenę, surinko 120 tūkst. eurų ir 2022 metų vasarį oficialiai įsteigė Vilniaus jėzuitų gimnazijos fondą. Šiandien jo neliečiamasis kapitalas siekia beveik 400 tūkst. eurų, visi pinigai investuojami, o grąža skiriama projektams“, – pasakoja fondo direktorė E. Čapkauskaitė.
Pasak jos, iš pradžių fondas daugiausia vykdė edukacines veiklas, tačiau dabar jau skiria stipendijas, rengia mainų programas, bendrus projektus su kitomis mokyklomis. Kasmet keturi mokiniai iš Vilniaus ir Kauno netgi vyksta mokytis į prestižinę Čikagos mokyklą.
„Tai ne tik finansinė pagalba, bet ir reali erdvė mokytis atsakomybės, planavimo, lyderystės ir bendruomeniškumo. Buvome pirmieji Lietuvoje, įkūrę tokį fondą, tačiau šiandien matome, kad pavyzdys plečiasi ir į kitas mokyklas.
Tai džiugina, nes finansinio raštingumo temai Lietuvoje vis dar trūksta dėmesio, tai atspindi įvairios statistikos, o tokios mokinių iniciatyvos tik įrodo, kad ateitį galima pradėti kurti dar mokyklos suole“, – sako ji.
Emilija priduria, kad fondo veikloje įgytomis žiniomis tiek ji, tiek kiti mokiniai naudojasi ir asmeniškai.
„Neseniai man sukako 18 metų, todėl galiu investuoti oficialiai savo vardu. Iki tol tai kelerius metus dariau per tėvus. Neretai sulaukiu ir kitų mokyklų mokinių klausimų apie investavimą, o tai tik rodo, kad jaunimas nori šviestis šioje srityje, nori žengti pirmuosius žingsnius, tačiau neretai trūksta žinių, o paklausti artimoje aplinkoje dažnai nėra ko“, – priduria dvyliktokė.
Pinigai namuose – vis dar tabu?
Čia edukologė J. Ponomariovienė atkreipia dėmesį, kad vaikų finansinį raštingumą galima tinkamai ugdyti tik tuomet, kai kryptingai dirba ir mokykla, ir šeima. Vis dėlto čia atsiskleidžia paradoksas – nemažai tėvų patys užaugo neturėdami finansinio ugdymo patirties, todėl dabar dažnai nežino, kaip šia tema kalbėti su savo vaikais.
„Taip ir atsiduriame tokiame užburtame rate. Jei apie pinigus namuose nekalbama, jie vaikui gali atrodyti kaip uždrausta ar net gėdinga tema. Pastebiu, kad tėvai daro ir dar vieną klaidą – pinigus pateikia tik kaip atlygį už gerą elgesį, o ne kaip atsakingo planavimo priemonę.
Vaikai mato, kad pinigai atsiranda bankomate, bet nežino, kad už jų slypi darbas ir atsakomybė. Tokiais atvejais vaikas neperima pagrindinių įpročių, o vėliau jam daug sunkiau suprasti taupymo ar investavimo logiką“, – sako edukologė.
Čia sutelktinio finansavimo „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Grybinienė atkreipia dėmesį, kad vaikų finansinius įpročius formuoja ne tik šeimos patirtys, bet ir platesnė aplinka. Reklamų gausa, socialinių tinklų turinys ir draugų įtaka sukuria vartojimo atmosferą, kurią jauni žmonės priima kaip normą.
Pasak ekspertės, būtent ši aplinka skatina impulsyvius norus, o tėvai neretai pasiduoda spaudimui, stengdamiesi juos nedelsiant patenkinti.
„Brangūs pirkiniai nėra tik dovana – jie tampa praleista proga parodyti, kad vertingiausi sprendimai yra ilgalaikiai: taupymas ar investicija. Vaikai turi suprasti, kad kiekvienas pasirinkimas yra kompromisas – jei pasirenkame šiandien, kažko kito teks atsisakyti rytoj.
Tokias praktikas turėtų taikyti dauguma tėvų ir, tikiu, finansinio raštingumo padėtis Lietuvoje pamažu keistųsi“, – teigia ji.
Vis dėlto M. Grybinienė pabrėžia, kad finansinio raštingumo situacijos šalyje piešti tik tamsiomis spalvomis nedėrėtų. Lietuvos banko statistika rodo, kad investuojančių žmonių skaičius Lietuvoje auga, gerokai aktyviau šia tema pradeda domėtis ir jaunimas.
„Matome vis daugiau tėvų, kurie įtraukia vaikus į šeimos biudžeto planavimą, investavimą ar kitus finansinius klausimus. Šiuo metu turime 75 nepilnamečius investuotojus – 28 mergaites ir 47 berniukus. Toks santykis visiškai atitinka bendrą Lietuvos investuotojų proporciją, kurią fiksuoja ir Lietuvos banko statistika.
Įdomu tai, kad tarp vaikų iki trejų metų matyti ryški disproporcija – trylika paskyrų atidaryta berniukų vardu ir tik dvi mergaičių. Tai rodo, kad tėvai berniukų finansine ateitimi rūpinasi aktyviau, net ir tuomet, kai investuojama kūdikio vardu.
Nors moterų investuotojų Lietuvoje vis dar mažiau nei vyrų, disproporcija tarp mergaičių ir berniukų yra dar ryškesnė nei tarp suaugusių investuotojų. Kitaip tariant, nelygybė pradeda formuotis nuo pat ankstyviausių metų“, – paaiškina M. Grybinienė.
Teorija neveikia – ką daryti?
O ką daryti, kad finansinio raštingumo situacija Lietuvoje keistųsi greičiau? Ekspertai sutaria: vien kalbėti apie finansus su vaikais neužtenka – reikia praktikos. O tą ugdyti reikia nuo pat vaikystės, anot M. Grybinienės, sukuriant saugią erdvę namuose.
„Tėvams siūlyčiau labai paprastą praktiką – leisti vaikui pačiam spręsti dėl 10–20 proc. savo pinigų. Kartą per mėnesį galima surengti šeimos finansų valandą, kai visi kartu peržiūri biudžetą, tikslus ar net investicinį portfelį. Net ir paprasti klausimai prie stalo, ką pasirenkame dabar ir ko atsisakome vėliau, moko vaiką, kad finansai visada yra apie pasirinkimus ir pasekmes“, – sako M. Grybinienė.
Ji pabrėžia, kad tėvai neturėtų bijoti leisti vaikams priimti mažų finansinių sprendimų, net jei jie ne visada pasiteisina. Tokie bandymai tampa ne klaida, o mokymosi dalimi, padedančia suprasti pasekmes. Dar labiau šį procesą sustiprina realūs finansiniai resursai.
„Šeimos dažnai galvoja, kad tam nėra lėšų, pamiršdamos, jog valstybė kiekvienam vaikui kas mėnesį skiria 122 eurus. Šias lėšas galima nukreipti į ilgalaikį taupymą ar investicijas, o dar geriau – įtraukti patį vaiką. Vis daugiau tėvų vaikams atidaro investicines paskyras ir skatina planuoti net mažas sumas, o kai kurie net nustemba sužinoję, kad mūsų platformoje tokią galimybę turi ir nepilnamečiai.
Pasiekę sąmoningą amžių jie gali savarankiškai priimti sprendimus ir investuoti, kad ir šimtą eurų. Pavyzdžiui, mano 13 metų sūnus jau metus pats sprendžia, kur investuoti. Tokios patirtys leidžia vaikui realiai išbandyti finansinius sprendimus, o ne tik apie juos girdėti iš teorijos“, – pažymi „Profitus“ rinkodaros vadovė M. Grybinienė.
Edukologė Jovita Ponomariovienė antrina, kad patirtinis mokymasis išties yra raktas į sėkmę. Ji dalijasi keliais patarimais mokytojams ir tėvams.
„Pradinukams rekomenduočiau žaidybinius metodus: „parduotuvės“ žaidimą, klasės biudžeto planavimą, kišenpinigių skaičiavimą ar tikslų taupymą, pavyzdžiui, kai visi kartu taupo klasės išvykai.. Tokie pavyzdžiai padeda suprasti pinigų vertę ir sprendimų pasekmes.
Tuo tarpu paaugliams aktualu suteikti daugiau savarankiškumo. Galima pasiūlyti suorganizuoti klasės renginį su ribotu biudžetu, palyginti skirtingų prekių ar paslaugų kainas internete, diskutuoti apie reklamos įtaką jų vartojimui. Tai padeda ugdyti kritinį mąstymą ir atsakingą vartojimą.
Gimnazistams jau svarbu kalbėti apie realias gyvenimo situacijas: pirmąjį darbą, darbo sutartis, mokesčius, paskolas ar investavimo pagrindus. Labai veikia praktinės užduotys, kai reikia suplanuoti asmeninį mėnesio biudžetą, palyginti bankų siūlomas paslaugas ar simuliuoti investavimo sprendimus“, – sako ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
